Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, man buvo ketveri, iš sovietinių laikų geriausiai atsimenu žalios ir mėlynos spalvos iš folijos pagamintus kefyro ir pieno dangtelius ant stiklinių butelių, televizorių be pultelio – norint pakeisti kanalą ar pagarsinti reikėjo prieiti prie TV ir paspausti mygtuką, dideles šaldymo vitrinas parduotuvėse, kur prekių buvo nesuvokiamai mažai, baisias pilkas parduotuvės grindų plyteles ir susiraukusią kaip rupūžė pardavėją, kurios reikdavo prašyti paduoti reikiamas prekes, nes savitarnos nebuvo, o pardavėja jausdavausi taip, lyg darytų mums paslaugą, kad parduoda prekes, nors už jas susimokame pinigus.
Po nepriklausomybės, atsiradus komerciniams kanalams, ėmė rodyti filmą Vienas namuose – tas filmas man buvo įdomiausias dėl erdvaus ir gražaus prekybos centro, kur didelis pasirinkimas įvairių prekių ir spalvingų pakuočių, daug Kalėdinių dekoracijų ir lempučių, įvairiausių žaislų ir saldumynų.
O picą galima užsakyti telefonu ir ją atveža į namus.
„Oi, komercija“, – per sukąstus dantis iškoš komentatoriai, bet anuomet komercija buvo svajonė ir būdami vaikais kolekcionuodavome užsienietiškų gėrimų skardines, šokoladukų ir saldainių pakuotes, rinkdavome kramtomos gumos paveikslėlius.
Vilniuje pirma savitarnos parduotuvė buvo Naugarduko gatvėje, su tėvais važiavome kaip į kažkokią parodą, kur prekes gali paimti į rankas, apžiūrėti kaip tik nori ir tik tada įsidėti į krepšelį.
Su drabužiais situacija buvo ne ką geresnė, Gedimino prospekte buvo vos dvi parduotuvės – United Colors of Benetton ir kita, prekiavusi Only ir Vero Moda prekės ženklų drabužiais. O pirmas McDonald‘s, įsikūręs stoties rajone, buvo tapęs visų vaikų troškimų pradžia ir pabaiga.
Ir man dabar tik 32 metai, o viskas pasikeitė Lietuvoje taip greitai ir taip neatpažįstamai, kad mano prisiminimai dabartiniams paaugliams atrodo taip pat, kaip pasakojimas iš istorijos vadovėlio apie tuos laikus, kai nebuvo elektros.
Dabar nei vienas vaikas neįsivaizduoja, kaip gali būti taip, kad negautum paties naujausio modelio telefono vos tik jam pasirodžius pasaulyje.
Žmonės, ypač vyresni, kurie turi ryškesnių atsiminimų iš sovietinio ubagyno ir nenori matyti šio didžiulio Lietuvos šuolio, sąmoningai pasirenka būti akli. Mes dabar gyvename geriausiais ir gausiausiais laikais. O tą neigiantys gali nuvykti į Minską, nes ten gali nukeliauti laiku į praeitį ir pažiūrėti, kokioje subinėje mes kadaise gyvenome, o jie taip gyvena iki šiol.
Tai, ką Lietuva padarė per šiuos laisvės metus, yra sėkmės istorija, mūsų visų sėkmės istorija. Mes gyvename skaitmeninių technologijų amžiuje ir ne tik žengiame koja kojon su pasauliu, bet daugelyje sričių esame pirmieji. Lietuva užima pirmą vietą Europoje pagal šviesolaidinio interneto plėtrą, o per 10 metų vidutinis interneto greitis Lietuvoje išaugo 45 kartus.
Dėl geriausio ES šviesolaidžio į namus technologijos prieinamumo Lietuva yra ideali vieta tarptautiniam verslui. Ir apskritai pasaulyje mes esame 4 vietoje vertinant informacinių technologijų įgūdžius.
Taip pat esame lyderiai pasaulyje pagal geriausią viešąjį internetą ir mūsų duomenų išsiuntimo internetu greitis didžiausias ES.
Ir tą dažniausiai suvokiame tik tada, kai nuskridus, pavyzdžiui, į Paryžių suprantame, kad ten net pačiame centre ne visur wifi rasi, kai tuo tarpu Lietuvoje prie wifi jungtis gali net giliausio gluškaimio šikinyke. O dieve, kokie atsilikę tie prancūzai, sakote, ir tik tuomet suprantate, kaip mes toli esame priekyje.
Arba jei norėjote išsiųsti sveikinimą šimtmečio proga iš Romos – tai ruoštis reikėjo pradėti maždaug vasario 14 d., nes porą dienų užtruks, kol užsikraus puslapis ir bus išsiųstas jūsų sveikinimas. Šiaip tą sveikinimą pašto balandžiu būtų greičiau išsiųsti.
Lietuva yra lyderė ir pasaulinio lygio inovacijų kūrime – apie pusę visų pasaulio mokslinių lazerių parduoda lietuviai, todėl mūsų mokslininkai juokauja, kad kur tik nuvyktum pasaulyje – dirbi su lietuviška technika.
Dar daugiau – lietuviai išrado stiklo pjaustymo technologiją ir licenciją pardavė JAV, kur ši technologija naudojama milijardams išmaniųjų telefonų visame pasaulyje.
O ekonomistas Nerijus Mačiulis šiemet sakė, kad „Lietuvos pastarojo dešimtmečio ekonomikos vystymasis yra sėkmės istorija žiūrint į beveik bet kurį ekonominį rodiklį“.
Mažėja pajamų nelygybė, o skurdo riba, kuri buvo daugiau nei 30 proc. stojant į ES, dabar siekia 12 proc. Įdomu ir tai, kad lietuvių, bambančių dėl žemų atlyginimų ir aukštų kainų, išlaidos vartojimui didesnės nei Latvijoje, Estijoje, o juk Estiją taip siekiame pasivyti.
Lietuva yra viena iš šalių, kur greičiausiai galima atidaryti verslą – įkurti įmonę užtruks vos 3 darbo dienas.
Pasaulio banko tyrime Doing Business Lietuva užima 21 vietą tarp 190 šalių, o tarp ES valstybių narių – 10 vietą. O pagal vadovų verslumą esame 2 pasaulyje.
Be to, lietuviai yra daugiakalbiai profesionalai – didžioji dauguma kalba angliškai, šiek tiek mažiau – rusiškai, apie ketvirtadalis – vokiškai, o dešimtys tūkstančių kalba ir romanų bei skandinavų kalbomis. Pagal užsienio kalbų įgūdžius esame 14 pasaulyje.
Mūsų Vilnius yra žaliausia ir švariausio oro sostinė Europoje, mes turime gausybę gamtos mieste, o New York Times mano miestą išrinko kaip vieną iš geriausių vietų gyventi. Tuo pačiu Vilnius yra tarp penkių nebrangiausių Europos miestų. O lietuviškas pasas suteikia laisvę keliauti kur tik panorėjus.
Ir nors pirmas nepriklausomybės dešimtmetis buvo klaikiai sunkus ir baisus, o mes iki šiol stokojame pasitikėjimo savimi ir didžiavimosi nuveiktais darbais bei savo šalimi, tačiau faktai akivaizdžiai rodo, kad galime drąsiai sakyti, jog Lietuva padarė stebuklą.