Kol kas mūsų kolonijoje dar laisvas įėjimo-išėjimo režimas: iš pataisos namų „Lietuva“ laisvai išleidžia, laisvai į juos įleidžia, ES piliečiai gali laisvai pas mus kalėti, be apribojimų, ir būti nors čia iki mirties, svečiams iš kito pasaulio galima laikinai apsilankyti, iki kelių mėnesių, arba gauti nuolatinę nuteistojo kortelę ir likti visam laikui. Tik labai pasiutusius izoliuoja nuo likusios bausmę atliekančiųjų bendruomenės, ir tai laikinai: jiems yra specialios vietos, vadinamos „Kaimo turizmas“, kur jiems ištrina atmintį ir po dviejų dienų jie grįžta jau romesni.
Mūsų įkalinimo įstaiga nėra bloga: didžiulė teritorija, gyvename pasiturinčiai, kai kurie net ir labai turtingai, daugelis kalinių turi savo vilas. Mūsų jaukiame lageryje geri keliai, turime savo pajūrį (tiesa, „Palangos“ skyrių dažniausiai užgula nuteistieji iš sunkiai tramdomo kontingento, juos galima pažinti iš trumai skustų šukuosenų, kad nesiveistų utėlės galvose, ir plastikinio apavo, kurį jie atsineša iš savo kamerų), turime miškus ir ežerus, skanų maistą (išskyrus sunkiai sergančius vaikus: juos mes maitiname išėdomis, kad greičiau sveiktų, nes norime, kad bent jau vaikų ligoninės bent jau maisto požiūriu primintų kalėjimą).
Mūsų nuteistieji gali mokytis mokyklose ir universitetuose, važinėti po lagerio teritoriją automobiliais (sunkiai negaluojantiems skiriame specialius „BMW“ tipo mašiniukus, čia jau tiems atvejams, kai vaistai bejėgiai ir medicina tik palengvina kančias), gali kurti šeimas, turėti palikuonių, kuriems automatiškia forminama kalinio kortelė ir teisė auklėtis „Lietuvoje“ iki mirties.
Mes turime kaliniams ir pramogas: būna šventės, kuriose rodoma nuteistųjų saviveikla, išskyrus dvi ypatingas veseles tiems, ko jau neperauklėsi: „Kaziuko mugė“ ir „Jūros šventė“. Kad neprailgtų dienos kamerose, mūsų kaliūzėje turime net kelis televizijos kanalus, kur dirba nemažai kliedinčių ir agresyvių bausmę atliekančiųjų iš griežtojo režimo skyrių. Tiems, kurie yra komoje, turime specialią radijo programą, kuri vadinasi „Lietuvos radijo pirmoji programa“.
Dar buvo piratinis radijas, kurį kiemsargis transliavo iš savo skladuko Kaune. Piratinė stotis vadinosi „Pūko radijas“, bet paskui kiemsargį pagavo priekabiaujant prie kalėjimo darbuotojų ir tas „radijas“ baigė darbą.
Kas ketverius metus renkame iš visų suaugusiųjų kalinių savivaldos organizaciją „Specialiojo Elgesio Ir Moralinės Apšvietos Senatas“ (sutrumpintai SEIMAS), kuri yra kalinių taryba ir turi dideles galias. Šie bausmę atliekantieji turi grupinę terapiją (maigo mygtukus, „balsuoja“, nuo ko pasijunta geriau, dalinasi savo išgyvenimais su kitais kaliniais per mikrofonus procedūru salėje, keliauja į užsienį kalėjimo sąskaita, kur ilsisi ir auklėjasi, turi specialias poilsines patalpas Vilniuje („Seimo viešbutis“) ir net gali skirti skyrių prižiūrėtojus ir korpuso komendantą („Vyriausybė“). Prižiūrėtojai irgi yra parenkami iš kalinių tarpo, nes kas geriau supras prasikaltusįjį, jei ne kitas kalinys.
Būna laikotarpių, kai viskas taip gerai einasi, kad visi užmiršta, kad gyvename laisvės atėmimo vietoje, ir tai būna laimingiausi mūsų metai. Tačiau, kaip ir atsitiko dabar, Senatą uždominuoja laisvės atlikimo bausme nubaustieji, kurie trenkia kumščiu į gultą ir surinka: „Kaliniai mes ar ne? Asocialai mes, ar kas? Ar mes čia, po velnių, bausmę atlikinėjame ar kažin kuo užsiimame?“, ir siekia parodyti, kad jie tikrai nėra pavyzdingo elgesio.
Gera žinia yra ta, kad jie greitai įrodo, kad tikrai niekas lengvai neužmirš jų neramaus charakterio ir asocialių polinkių. Daugeliui jų yra nelengva: dėl jų nusikalstamos praeities yra nemenkai patrikę, negali vartoti nė lašo alkoholio, ir galbūt todėl nenori, kad alkoholį vartotų kiti. Vienas norėjo net girą uždrausti, paskui, sakė, ateis eilė kefyrui. Aną dieną jie pradėjo matyti velniukus, ir puolė drąskyti žurnalus, rėkdami „ne, šėtone, šiandien tu mūsų nenugalėsi“. Ir dribo jiems žalios putos iš burnos.
Susipainioję priežastyse ir pasekmėse, prisiminė, kad yra matę seniai, dar iki pataisos namų įkūrimo, denatūratą iš kibirų srebiančius degradavusius kolūkiečius, ir todėl sugalvojo, kad ir restoranuose vakarais vyną turi išpilstyti į sriubos lėkštes ir vazas, kad niekas neišsineštų jo į gatvę, ir srėbtų, kaip kiaulės, iš lovio.
Tokiais momentais aš ir kiti prisimename, kad kalėjimas yra kalėjimas, ir ne vien geromis dienomis džiaugtis galime, būna ir paūmėjimų Senate, ypač kai bloga mėnulio fazė arba zodiako ženklas.
Tada daugelis kalinių susirenka daiktus ir nusprendžia, kad reikia daryti pertraukėlę, išvyksta trumpiau ar ilgėliau pasimėgauti laisvės atėmimu užsieniuose, juo labiau, kad mus valdantys prižiūrėtojai nepavydūs: nori pabandyti Anglijos, Airijos ar Norvegijos sistemos, o ne mūsiškės, tai mes tau netrukdysim. Kad tik mačytų.
Nepaisant visko, aš tą mūsų kalėjimą myliu. Aš čia pripratęs, man čia viskas miela ir sava, kitų nuteistųjų tarpe esu populiarus, jie perka mano knygas, žurnalus ir šaldyto maisto gaminius, ateina į mano paskaitas ir susitikimus, net gavau teisėjauti nacionaliniame nuteistųjų dainavimo konkurse, kuris vadinasi „Eurovizijos atranka“. Tačiau ilgai neužsibūsiu: po mėnesio ir vėl šiaušiu pas laisvuosius, nes kažkaip noriu išvykti iki kitų riaušių, kurias sukels valdantieji kaliniai. Tuo šį kartą savo pasisakymą mūsų kolonijos sienlaikraštyje ir baigsiu, ačiū, kad skaitete, nepamirškite, kad vienuoliktą vakaro visur kamerose gesins šviesas.