Kad Lietuvos ežerams verslinė žvejyba tinklais yra pražūtis – nėra jokia naujiena. Jau prieš keletą metų, kai dar nebuvo uždraustas toks žvejybos būdas vidaus vandens telkiniuose, tai konstatavo mokslininkai, atlikę tyrimus.
Tie tyrimai parodę, kad Lietuvos ežeruose žuvų katastrofiškai mažai. Prasta ir plėšriųjų žuvų, kurios gyvybiškai svarbios, populiacijų būklė. Jei ko ir netrūko, tai smulkmės, kuri nedomina nei meškeriotojų, nei žvejų verslininkų.
Mokslininkams tuomet antrino ir meškeriotojai, tikinę, kad žvejai verslininkai taip išvalė ežerus, kad norint sugauti įspūdingesnį laimikį reikia didžiulės, iš tiesų didžiulės didžiulės sėkmės.
Tokia situacija reikalavo greito ir efektyvaus sprendimo. Kaip tik todėl tuometinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis nuo 2015 metų savo įsakymu uždraudė verslinę žvejybą vidaus vandens telkiniuose, išskyrus Kuršių marias, polderius bei Nemuno žemupį.
Taip pat verslininkai iki šiol gali naudotis išimtimi užsiimti versline specializuota ungurių, stintelių, seliavų ir upinių nėgių žvejyba.
Tačiau verslininkų tokia padėtis netekino ir šiuo metu netenkina. Vos tik pasikeičia aplinkos ministras, jie skuba pas naująjį su labai aiškiu prašymu: atšaukite draudimą statyti tinklus ežeruose.
Toks prašymas neaplenkė ir V. Mazuronį pakeitusio „tvarkiečio“ Kęstučio Trečioko. Tenka pripažinti, kad ir koks politiškai silpnas, skandalų išsekintas ir vertybinio stuburo neturintis buvo K. Trečiokas, žvejų verslininkų spaudimą jis atlaikė. Atlaikė, nors iš tiesų stipriai buvo spaudžiamas tuometinio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko, socialdemokrato Algimanto Salamakino. Susidaro įspūdis, kad šis politikas buvo ir yra tikrasis žvejų verslininkų advokatas Seime.
Vis dėlto, ką atlaikė K. Trečiokas, dar nereiškia, kad atlaikys dabartinis aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Seime jau verda aršios batalijos dėl tinklų sugrąžinimo, o tiek ministras, tiek jo vadovaujama ministerija tyli. Regis, ministerija turėtų pirmoji stoti į kovą su bet kokiu bandymu pakenkti gamtos interesams.
O kol ministerija, vadovaujama „valstiečių“ deleguoto K. Navicko, tyli, darbuojasi Seimas. Ir šį kartą, panašu, rimtai. Iš peties – kad maža nepasirodytų!
Štai sausio 12 d. įvyko Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdis, kuriame, DELFI šaltinių teigimu, buvo nutarta pakoreguoti Žuvininkystės įstatymą taip, kad verslinę žvejybą reglamentuojanti institucija būtų priversta nustatyti limitus visuose vandens telkiniuose, kuriuose, pagal mokslininkų duomenis, žuvų išteklių būklė leidžia vykdyti verslinę žvejybą.
Taip pat pasiūlytas dar vienas pakeitimas – perduoti visas su žuvininkyste susijusias funkcijas Žemės ūkio ministerijai, o Aplinkos ministerijai palikti tik žvejybos kontrolę. Šios pataisos turėtų būti įtrauktos į šiuo metu ŽŪM rengiamą Žuvininkystės įstatymo pakeitimo projektą, kurį planuojama Seimui teikti priimti pavasario sesijoje.
Jei Seimo dauguma tam pritartų, tai reikštų tik viena – žvejai verslininkai su savo tinklais griausmingai grįžta į Lietuvos ežerus ir toliau daro tai, ką moka geriausiai, – šluoja viską, kas juda.
DELFI pabandė sužinoti, kurie konkrečiai komiteto nariai palaikė tokį sprendimą. Tačiau Seimo Ryšių su visuomene skyriaus paprašius komiteto garso įrašo, buvo atsimušta tarsi į sieną. Skyriaus darbuotojai atsisakė redakcijai pateikti garso įrašą. Tai, kas kalbėta komitete, kuriam vadovauja „valstiečių“ deleguotas Andriejus Stančikas, liko už uždarų durų.
Atrodo, pirmasis barjeras jau įveiktas. Komitetas suprato ir išgirdo žvejų verslininkų interesus. Tačiau kuo tai gresia Lietuvos gamtai, kurios nestoja ginti Aplinkos ministerija? Visų pirma, nesunku prognozuoti, kad įteisinus verslinę žvejybą vėl drastiškai sumažėtų žuvų ištekliai. Šiuo metu moksliniai tyrimai rodo, kad žuvų Lietuvos ežeruose daugėja, populiacijos atsigauna. Su tuo sutinka ir meškeriotojai, teigia, kad dabar iš tiesų yra nemenkas šansas sugauti didesnį laimikį.
Kad ir kaip būtų, žvejai verslininkai kontrargumentuos, kad ir jie moka mokesčius. Taip, moka! Bet labai jau mažai, palyginti su meškeriotojais.
Ir čia reikėtų paminėti dar vieną dalyką. Ganėtinai svarbų dalyką. Žvejai verslininkai, kol dar galėjo ežeruose merkti tinklus, deklaruodavo labai mažus sugautų žuvų kiekius. Pažvelgus į dokumentus, daugelis įmonių veikdavo nuostolingai, beveik nieko nesugaudavo.
Leiskite paklausti: jei verslinė žvejyba tokia nuostolinga, kodėl dėl jos sugrąžinimo taip kovojama? Kodėl kovojama už tai, kas FORMALIAI neneša jokio pelno? Ar nebūtų geriau susirasti pelningesnę ir sotesnę verslo nišą?
Tačiau žvejai verslininkai nenori nė pagalvoti apie veiklos keitimą. Jie nori grįžti į ežerus – ir taškas. Ir stebint tai į galvą lenda viena bjauri mintis. Ar tik nebus taip, kad popieriuje deklaruojami absoliučiai maži sugavimai, bet realiai jie kur kas didesni? Ir būtent toks manevras leistų išvengti mokesčių, juos susikraunant į savo kišenę.
Nors meškeriotojai ir įspėja apie galimą grėsmę, Kaimo reikalų komitetas jų neišgirdo. Nutarta eiti kitu keliu. Ir čia tenka prisiminti Rimvydo Valatkos pastabą apie „valstiečių“ požiūrį į aplinkos apsaugą. „Žaliųjų premjero Skvernelio „profesionalų“ Vyriausybės prioritetas – gamtos teršimas“, - savo komentare yra rašęs apžvalgininkas.
Lietuvos ežerams iškilo realus pavojus. Įteisinus verslinę žvejybą jie taps tušti kaip šuliniai. Ir čia „valstiečiai“, o taip pat ir ministras K. Navickas, turi puikų šansą įrodyti, kad jų prioritetas nėra gamtos niokojimas.