Juk kaip bežiūrėtum, Saulius Skvernelis nėra labai patyręs politikas, todėl jis galėjo net nepajusti, jog yra verčiamas tapti svetimųjų sumanyto žaidimo dalyviu.
Iš kitos pusės, visiems mums buvo gerai žinoma, kad jau eilę metų dėl principinių nuostatų nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais sutaria ne tik visos Lietuvos valdžios šakos, bet ir pagrindinės (tradicinės) jos partijos – dėl to buvo ramu.
Deja, netrukus paaiškėjo, kad minėtą konsensusą pradėta kryptingai griauti ir ši nemaloni istorija įgauna pagreitį. Vienas pirmųjų S. Skvernelio išreikštai pozicijai pritarė europarlamentaras Vytenis Andriukaitis; po kurio laiko ir Aloyzas Sakalas pareiškė, kad jis „klydo manydamas, jog Lietuvoje egzistuoja tik viena politinė partija, kurios pagrindinis programinis tikslas – apsiginti nuo Rusijos. Tai TS-LKD.“ Kadangi A. Sakalui TS-LKD yra absoliutus blogis (kitiems toks pats blogis gali atrodyti LSDP arba LRLS), visi turėtume suprasti, kad V. Putino režimo keliama grėsmė Lietuvai ir visam civilizuotam pasauliui, net pačiam žmonijos išlikimui – tai tik kokio nors „liancbergos“ paranoja.
Gerbiu minėtus signatarus už jų indėlį atkuriant Lietuvos valstybingumą, bet tai nereiškia, jog turėčiau pritarti bet kuriems jų pučiamiems vėjams.
Tas pats pasakytina ir apie žurnalisto ir VU TSPMI dėstytojo Kęstučio Girniaus išvedžiojimus, kad „patriotas gali jausti pareigą įspėti apie grėsmes tėvynei, ar tai būtų iš Rusijos, ar iš Briuselio.
Bet ar jis gali laikyti išdavikais tuos, kurie nepritaria jo nuomonei?“ Kaip matome, čia nelieka jokios ribos tarp juodo ir balto, tarp to, kas yra tikra ir gerai žinoma, ir visiškų nesąmonių.
Juk tik tokiu žodžiu tegalima pavadinti Rusijos ir Belgijos (Europos Sąjungos?) mums keliamų grėsmių sulyginimą, arba sulyginimą tų, kurie įspėja mus apie artėjančius pavojus, su tais, kurie piktybiškai neigia jų buvimą.
Dar prisimename Atgimimo laikotarpio demagogus, kurie „nesugebėdavo“ įžvelgti skirtumo tarp Lietuvos partizanų ir Tėvynės išdavikų – stribų.
Bet pavienių Lietuvos politikų ir žurnalistų keistoki (švelniai tariant) pasisakymai – tai būtų tik kulipkų zvimbimas. Kur kas didesnį mūsų nerimą turėtų sukelti sunkiosios artilerijos sviedinių gausmas, kuriam būtų galima prilyginti „RAIT“ apklausos, atliktos naujienų agentūros BNS užsakymu, rezultatų paviešinimą.
Jei tikėsime šios apklausos duomenimis, daugiau negu pusė Lietuvos Respublikos piliečių yra, kaip čia tiksliau išsireiškus, ne visai adekvatūs, nes neatsižvelgdami į nieką (pavyzdžiui – į puolamosios paskirties balistinių raketų kompleksų „Iskandėr“ dislokavimą Karaliaučiaus srityje), jie, kaip ir ponas S. Skvernelis, irgi pritartų glaudesnių santykių su V. Putinu ir jo pakalikų gauja atkūrimui.
Tiesa, po apklausos rezultatais puikuojasi prierašas, jog ankstesnių santykių su Kremliumi atkūrimui „pritarė daugiausiai pensininkai ir vidutines pajamas turintys žmonės, o nepalaikė Skvernelio —aukštąjį išsilavinimą ir aukštesnes pajamas turintys piliečiai“ (išvadas iš to pasidarykime patys).
„RAIT“ apklausos rezultatus iškart paviešino ne tik kai kurios (bet anaiptol ne visos) Lietuvos žiniasklaidos priemonės, bet ir Rusijos oficiozo – naujienų agentūros „Sputnik“ svetainė ir kiti Kremliaus propagandas ruporai (na kaip gi be jų). „Sputnik News“ „papuošė“ šią publikaciją Rusijos dienos minėjimo Vilniaus Vingio parke nuotrauka, kas, Maskvos propagandistų nuomone, taip pat turėjo patvirtinti tariamą lietuvių pritarimą putininės Rusijos vykdomai politikai.
Ar tik ne tam pačiam tikslui turėjo pasitarnauti ir numanomo „trolių fabriko“ (nuo seno teko domėtis jo veikla) produkcija, netrukus atsiradusi po internete patalpintais „RAIT“ apklausos rezultatais.
Atsiverčiame „Alfa.lt“: „Nors vienas valdžioje atsirado blaiviai mąstantis. Šaunuolis Skvernelis!!!“ („Gita Sausaitė“; šalia – maždaug 1958 m. jos (?) nuotrauka); „Kuo daugiau draugų, tuo mažiau priešų. Pritariu premjero išsakytai pozicijai“ („Vidmantas Bagdanavicius“). O štai ir „Delfi.lt“ užplūdę abejotino autentiškumo (bent jau man taip pasirodė) komentarai: „Mes remiame S. Skvernelį, nes Rusija išlieka didžiausia Lietuvos prekybos partnerė.
Nėra reikalo didinti NATO pajėgų mūsų šalyje, nes niekas nesiruošia mus pulti. Tai konservatorių išmislai ir Tautos gąsdinimai“ („Algimantas Valenčius“; IP: 212.12.210.49); „JAV be mūšio savo armiją Lietuvoje įvedė. O gal Rusija Lietuvoje savo raketas dislokavo?“ („Velnio tuzinas“; IP: 46.251.33.61). Ir labiausiai man patikęs štai šitas „sielos šauksmas“: „Ponas premjere, visi pseudo patriotai kaip ant delno, gal laikas jais pasidomėti?“ („Prisiminti Viską“; IP: 78.62.86.53).
Įdomiausia yra tai, kad praktiškai tuo pačiu metu pasirodė ir kitų apklausų apie Lietuvos užsienio politikos vertinimą rezultatai, tik panašu, kad jie mūsų premjero nesudomino – matomai dėl to, kad juose – visai ne tie, „neteisingi“ skaičiai.
Pavyzdžiui, LR užsienio reikalų ministerijos užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, Rusiją kaip nedraugiškiausią ir didžiausią grėsmę Lietuvai keliančią šalį išskyrė 65 proc. apklaustųjų, o manančių, kad Lietuvai reiktų aktyviai bendradarbiauti su šia šalimi, per pastaruosius metus sumažėjo nuo 42 proc. iki 32 proc. Tas pats pasakytina ir apie Sociologinių tyrimų bendrovės „Norstat LT“ atliktos apklausos rezultatus, pagal kuriuos nepasitikinčių V. Putinu dalis lietuvių siekia 69 proc., o pastarojo vykdomą politiką nuosekliai kritikuojančia Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, visiškai pasitiki ir palaiko 67 proc. šalies gyventojų.
Bet trečiasis mūsų valstybės asmuo nėra tas, kuris taip lengvai išsižada savo principų (ar ko ten dar?) Duodamas interviu LRT.lt redaktoriui Vladimirui Laučiui, S. Skvernelis priminė nesusipratėliams, kad yra „paskelbta apklausa, kuri rodo, kiek gyventojų iš tikrųjų pritaria, kad reikėtų tam tikrų (? – I. M.) kontaktų. Man atrodo, 52 proc. (…) Tai kas čia – vėl „neteisinga“ apklausa? Gal geriau girdėkime žmones, kad ir kokia būtų jų pozicija? Neturėtų būti taip, kad, jei žmogus pasako tai, kas kam nors nepatinka, tuoj pasipila kaltinimai (…). Man (…) tai – įžeidimas.“
Minėtame interviu yra ir daugiau „perliukų“. Pavyzdžiui, šis:
V. Laučius: „Ar esate tautinės valstybės šalininkas? Ar jūs – už tautų Europą, ar labiau už kosmopolitinę federaciją?“
S. Skvernelis: „Lietuva yra tautinė valstybė. (…) Aš niekada nepasisakysiu už federaciją.“
Kažkaip neteko girdėti, kad Lietuva yra verčiama (Briuselio? Vašingtono? Ar Varšuvos?) išsižadėti savo suvereniteto ir įstoti į kažkokią „federaciją“, ir apskritai tautinių valstybių kūrimosi vajus buvo labiau būdingas XIX a. vidurio–XX a. pradžios, o ne XXI a. Europai. Ir yra žinoma, kad viena itin tautiškai angažuota, tačiau Seimo rinkimų barjero įveikti niekaip nesugebanti (ir tada, ir dabar) lietuviška partija kartu su Rusijos (vėliau – SSRS) atstovybe Kaune nuo 1922 metų rengė, o vėliau ir įvykdė antikonstitucinį valstybės perversmą, kuris sustabdė pilietiškumo tapsmą Lietuvoje ir sudarė tokiu būdu palankesnes sąlygas 1940 m. nacionalinei katastrofai...
Be to, S. Skvernelis pranešė Lrt.lt skaitytojams, kad jis yra „centro kairės politikas“. Kol kas nėra aišku, kaip tai koreliuoja su vieno iš besikuriančios Socialdarbininkų partijos (nepainioti su Žilvino Razmino „nacionaldarbininkais“) lyderių Juozo Bernatonio pasakymu, kad jie (socialdarbininkai) dar tik dairosi – kas gi galėtų būti jų kandidatu būsimuose prezidento rinkimuose („priklausys nuo to, kas į mūsų partiją ateis“). Kaip ten bebūtų, palaipsniui ryškėja vieno iš realių kandidatų į šį garbingą postą politinis credo – matomai tai bus socialinio ir etnocentristinio populizmo nevengiantis ir kažkokiu būdu su V. Putinu susitarti bandantis politikas, kuriam turėtų būti visai jauku visokių zemanų ir orbanų kompanijoje.
Tik ar tikrai reikia Lietuvai tokios „hibridinės alternatyvos“?