Politika – vyriškas žaidimas?
Mano įsitikinimu, Lietuvoje iki šiol vyrauja įsišaknijęs patriarchalinis mąstymas, tarp kita ko pasireiškiantis tuo, jog politinėse struktūrose prioritetas dažniausiai yra skiriamas vyriškoms nuomonėms, vyriškos lyties kandidatams, ir vyriškai kompetencijai. Tai ypač pastebima vyresnių kartų atstovų pasisakymuose. Nors mane guodžia žinojimas, kad jaunimo požiūris į lygias lyčių galimybes yra nepalyginamai liberalesnis, šiandien politikoje dalyvaujanti moteris vis dar turi būti devyniomis galvomis aukštesnė už vyrą, kad pelnytų deramą savęs įvertinimą ir pripažinimą politikoje, valstybės tarnyboje ar versle – kitaip ji tiesiog liks nepastebėta. Kalbu iš asmeninės patirties – man ne kartą teko (ir kartais vis dar tenka) gerokai pasistengti, kad įrodyčiau savo argumentų teisumą, išvengčiau gausybės į ratus kaišiojamų pagalių ir įveikčiau daugybę kitų sunkumų, su kuriais vyrams politikoje dažniausiai netenka susidurti.
Šiandien politinėje sferoje vis dar tebėra jaučiamas tam tikras nebylus sutarimas, jog politika yra išskirtinai vyriška veiklos sritis, į kurią įžengusias moteris derėtų traktuoti lyg ne į savo elementą patekusias prašalaites ir toleruoti tik tiek, kiek reikalauja etikos reikalavimai. Asmeniškai, toks įsitikinimas man atrodo visiškai neracionalus, ir veikiau kyla iš savanaudiškų paskatų, o ne racionalių argumentų. Nepaisant to, toks požiūris tebėra gyvas ir plačiai propaguojamas – deja, ne tik valdžios struktūrose, bet ir šeimose. Būtent šeimose, mano įsitikinimu, glūdi viena pagrindinių mažo moterų įsitraukimo į politiką priežastis: daugeliu atveju, šeimos vyras teiks prioritetą asmeninių karjeros (šiuo atveju – karjeros politikoje) perspektyvų vystymui, kone iš inercijos stumtelėdamas savo moterį į antrą planą, kur jai tenka jei ne pilno, tai bent dalinio etato namų šeimininkės vaidmuo, paliekantis jai gerokai ribotesnes galimybes pačiai įsitraukti į politinę veiklą.
Mano manymu, toks elgesys, kai vadovaujamasi besąlygišku principu, o ne racionaliu protu, nėra nei teisingas, nei sąžiningas. Metų pradžioje Druskininkuose vykusioje diskusijoje „Moteris politikoje“ kartu su manimi dalyvavęs kolega Seimo narys Zenonas Streikus, profesionalus psichologas ir psichoterapeutas, šiuo klausimu išsakė įdomią poziciją, kuri mane, emancipuotą moterį, iš tiesų netgi įtikino. Jis argumentuotai kalbėjo apie moters išskirtinę reikšmę vyro gyvenime, didžiulį jos indėlį vyro pasiekimuose ir moteriškos paramos poreikį, jaučiamą kiekvieno vyro. Ne veltui teigiama, kad už kiekvieno stipraus ir sėkmingo vyro visada stovi stipresnė moteris; gyvenimiški pavyzdžiai ir faktai šį dėsnį dažniausiai patvirtina. Pritaikydama gražius kolegos žodžius šiame straipsnyje nagrinėjamam klausimui, aš juos truputį perfrazuočiau: „Už kiekvieno stipraus ir sėkmingo politiko visada stovi ne mažiau politikai gabi moteris.“
Ši mintis labai gerai apibūdina mano požiūrį į lyčių lygybę politikoje – atrodo, akivaizdu, kad talentą politinei veiklai gali turėti tiek vyrai, tiek moterys. Tačiau svarbu pabrėžti, kad imlumas politikai savaime nereiškia, kad jį lydi ir politinės ambicijos; tai svarbu, nes atvejais, kai abu sutuoktiniai yra imlūs politikai (kitais atvejais, sprendimas, kuris kuriam turėtų „duoti kelią“, yra akivaizdus), būtent ambicijos ar jų stoka apsprendžia, kuris iš jų vis dėlto turėtų įsitraukti į politinę veiklą, o kuriam visgi reikėtų „atsistoti už kito“. Be abejo, jokiu būdu nesakau, jog smerkiu politinės ambicijos stokojančias moteris – tikrai ne. Jei moteris nusprendžia, kad save labiausiai realizuoti gali būdama namų šeimininke, jos jokiu būdu nesiūlau prievarta stumti siekti karjeros.
Kita vertus, noriu akcentuoti du šios problemos aspektus, kurių pasigendu šiandienos viešajame diskurse. Pirma, moters sprendimas tapti namų šeimininke privalo būti priimtas jos pačios laisva valia, o ne dėl išorės spaudimo ar nusistovėjusių stereotipų. Antra, vyriškumas savaime nesuponuoja nei politinio imlumo, nei politinės ar apskritai karjeros ambicijos; šių dėmenų stokojantys vyrai dėl to neturėtų jaustis suvaržyti ar būti laikomi kaip nors neadekvačiais. Jei vyras nepuoselėja karjeros ambicijų ar net nesijaučia turintis tam reikalingų savybių, jis neturi jokios svarios priežasties neleisti savo ambicingesnei ir tokiomis savybėmis pasižyminčiai žmonai siekti politinės ar kitokios karjeros; toks vyras turėtų remti ir palaikyti ją, o esant reikalui – pats tapti namų ūkio tvarkytoju. Juo labiau, kad šeimoje uždaryti visuomenišką žmogų yra nusikaltimas ne tik prieš jį patį, bet ir visą visuomenę.
Be abejo, tokios „reversuotos“ lyčių rolės šiandienos visuomenėje vis dar nėra plačiai priimtinos. Minėtas patriarchalinis mąstymas ir iš jo kylantys stereotipai vyrų tarpe koduoja labai iškreiptą garbės jausmą, kuriuo remdamiesi jie yra linkę pašiepti, nepilnaverčiais laikyti ambicijos stokojančius vyrus, noriai apsiimančius pasyvesnę, palaikančiojo sutuoktinio rolę savo ambicingų moterų atžvilgiu. Toks smerkimas (dažniausiai privatus, bet neretai ir viešas) daro didžiulį spaudimą vyrams bereikalingai riboti savo žmonų siekius, laikytis įsikibus dominuojančios rolės šeimoje, ir jokiu būdu neleisti jų moters šešėliui užgožti jų pačių, net jei ta moteris politinėje veikloje būtų daug gabesnė už jį. Mane tai be galo liūdina, nes politikai tinkamų žmonių niekada nebuvo daug, ir taip atmestinai nurašyti kone pusę jų vadovaujantis praktiškai nepagrįstais stereotipais ir viešu bauginimu toli gražu nėra protinga.
Sveikintini atvejai, kai ambicijos ir/arba imlumo politikai stokojantys vyrai tokiomis aplinkybėmis bent jau netrukdo moterims realizuoti savęs, tyčia nesabotuoja jų profesinių siekių – sėkmingais to pavyzdžiais galima laikyti Vokietijos federalinę kanclerę Angelą Merkel bei Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę Teresą Mei, kurių vyrai jų politinei veiklai reiškia labai ribotą palaikymą, tačiau aktyviai į ją nesikiša, netrukdo joms realizuoti savęs. Deja, tokios sėkmės istorijos yra retos ir daugeliu kitų panašių atvejų politikai imlios moterys, nesulaukiančios savo vyrų palaikymo, politikoje dažniausiai pasiekia tik ribotos sėkmės. Kita vertus, mane neapsakomai džiugina tie vis dar reti, bet pamažu vis dažniau pastebimi atvejai, kai politikoje aktyvių moterų vyrai joms padeda, jas palaiko ir įkvepia, suvokdami elementarų faktą, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinį poreikį save realizuoti toje srityje, kurioje jaučiasi galintis geriausiai atskleisti savyje glūdintį potencialą, nepabijoję atsisakyti stereotipinių nuostatų ir būti pasmerkti šiandienos visuomenėje vis labiau į paraštes stumiamų tamsuolių.
Būtina atsižvelgti į dar vieną reikšmingą, net jei nemalonų, faktą: šiandien net darniausios santuokos nėra apsaugotos nuo skyrybų. Tai yra labai svarbus ir nuo moterų dalyvavimo politikoje problematikos neatskiriamas aspektas, istoriškai aktualesnis moterims, tačiau šiandien vis aktualesnis ir vyrams. Iš to kylanti problema yra ta, kad sutuoktinis, atsisakantis savo karjeros perspektyvų dėl šeimos ir namų ūkio reikalų tvarkymo, tampa materialiai priklausomas nuo ambicingesnės ir karjerą darančios jo antrosios pusės; skyrybų atveju, toks žmogus gali likti visiškai be nieko, nes stokodamas profesinės patirties jis negalės lengvai integruotis į darbo rinką. Praktinė to implikacija yra ta, kad daugelis sutuoktinių, ypač vyrų, dėl to yra mažiau linkę aukoti savo asmenines karjeros perspektyvas vardan politines ambicijas puoselėjančios savo antrosios pusės; kitais atvejais, sutuoktinis gali būti verčiamas tapti (ir likti) namų šeimininku ar šeimininke, grasinant skyrybomis, jei ambicijų nebus išsižadėta.
Laimė, šiai problemai yra prieinami įvairūs teisiniai sprendimai. Pavyzdžiui, teisinę bazę būtų galima sutvarkyti taip, kad karjeros siekimą iškeitę į vaikų auginimą ir šeimos ūkio tvarkymą vyrai ir moterys, netekę ar palikti savo sutuoktinio, neliktų be jokių socialinių garantijų; tokiu atveju, tiek vyrų, o ypač moterų sprendimas šeimininkauti namuose nebūtų priimtas vien materialinio saugumo užsitikrinimo sumetimais. Sektinu teisinės praktikos pavyzdžiu taip pat laikyčiau Švedijoje taikomą praktiką, reikalaujančią, kad porai susilaukus vaikelio, tėvystės atostogas privalomai tam tikram laikotarpiui pasiimtu tiek motina, tiek tėvas, taip užtikrinant mažesnę lyčių atskirtį profesinėje srityje. Svarbiausia, kad visur būtų vadovaujamasi (ir leidžiama vadovautis) laisva valia ir žmonių pasirinkimu būti laimingais taip, kaip jie to nori patys.
Daugiau laiko politikai – mažiau laiko šeimai?
Deja, neegzistuojant minėtiems įstatyminės bazės pokyčiams, o vyrų tarpe vis dar vyraujant socialinei stigmai dėl tapimo namų šeimininkais ir asmeninių ambicijų paaukojimo vardan viešai ir politinei veiklai imlesnės moters, moterų įsitraukimas į politiką šiandien išlieka mažas. Dera atkreipti dėmesį ir į tai, kad į politiką įsitraukusios moterys rinkimuose dažniausiai susilaukia pastebimai mažesnio rinkėjų palaikymo – net moterų rinkėjų tarpe. Galbūt taip atsitinka todėl, kad daugelis moterų, skirtingai negu vyrai, šiandien tebėra priverstos derinti savo visuomeninę ar politinę veiklą su vaikų auginimu, dėl ko gali jai skirti gerokai mažiau laiko ir, atitinkamai, yra mažiau matomos visuomenėje, o juk būtent kandidatų matomumas mūsų šalies rinkėjo apsisprendimui ir daro daugiausiai įtakos; politinė vieno ar kito kandidato kompetencija, kalbant bendrai, prie balsadėžės nėra laikoma prioritetu. Čia susiduriame su turbūt pagrindiniu klausimu, kylančiu nagrinėjant moterų dalyvavimo politikoje problematiką: kaip politinių ambicijų turinti moteris gali suderinti šeimyninį gyvenimą ir politinę veiklą ir kaip nuo to gali nukentėti jos vaikai, bei kaip būtų galima išvengti šių neigiamų padarinių?
Su šiuo galvosūkiu esu susidūrusi asmeniniame gyvenime ir drįsčiau teigti, jog jį išsprendžiau. Visų pirma, niekuomet nesilaikiau pozicijos, jog efektyviai ir tinkamai vaikų priežiūra gali rūpintis tik jų motina. Kol mano vaikai buvo visai maži, nei politikoje, nei kitoje visuomeninėje veikloje aktyviai nedalyvavau, nes jiems, kaip ir visiems iki-darželinio amžiaus vaikams, yra reikalinga daug didesnė bent vieno iš tėvų priežiūra; vis dėlto, tėvams prižiūrėti vaiką šiame jo gyvenimo etape gali padėti ir seneliai ar labai atsakingai pasirinkta auklė. Šias galimybes išnaudojau labai efektyviai ir manau, kad mano vaikus tai paveikė tik teigiamai – bendravimas su įvairiais žmonėmis nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų ugdė juose platesnį pasaulio suvokimą, išlaikė dinamišką ir malonių netikėtumų kupiną gyvenimo ritmą.
Man pačiai teko apgalvotai laviruoti tarp rūpinimosi vaikais ir kuklesnės, kiek mažiau matomos profesinės karjeros ir visuomeninės veiklos vietiniu lygmeniu; imtis patinkančios, save realizuoti leidžiančios visuomeninės veiklos galėjau tik vaikams paaugus. Nors nusprendžiau dalinti savo laiką tarp politinės karjeros plėtojimo ir vaikų auklėjimo, jų laimė man visuomet buvo didžiausias ir svarbiausias prioritetas, ir suabejojusi, kuriai veiklos sričiai reikėtų skirti laisvą likusį laiką, visuomet rinkausi vaikus, o tai, kad šiandien būtent iš jų sulaukiu didžiausio palaikymo eidama politinės karjeros keliu, laikau geriausiu įrodymu, jog dėl mano priimtų sprendimų jie tikrai nenukentėjo, atvirkščiai, tai motyvavo juos pačius.
Savo vaikus nuo pat mažens mokiau savarankiškumo, kurį laikau kiekvienam žmogui kritiškai reikalinga charakterio savybe. Savarankiškumas leidžia vaikams suvokti savo vertę, jaustis oriai dėl asmeninių pasiekimų, jausti atsakomybę už savo veiksmus, ugdyti tvirtą charakterį; atitinkamai, jų tėvams, o ypač motinoms, tai suteikia daugiau laiko save realizuoti asmeniškai dominančioje veikloje. Be to, vaikams – tiek augantiems, tiek paauglystėje – labai svarbus įkvepiantis, sektinas tėvų pavyzdys. Matydami savarankišką, savo veikla patenkintą motiną, gyvenančią pagal tuos pačius principus, kurių buvo mokyti ir jie, vaikai jaučiasi užtikrinti, jog buvo tinkamai parengti savarankiškam gyvenimui, jaučiasi saugesni, turėdami tvirtą ir patikimą pavyzdį. Visų svarbiausia tai, kad tuomet ir pati moteris gali jaustis užtikrinta ir patenkinta savo pasiekimais tiek veikloje, tiek vaikų auklėjime, o žinojimas, jog tau pavyko suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas gyvenimo sritis, įkvepia ir drąsina tolesniam savęs realizavimui, nepriklausomai nuo veiklos srities.
Abejingumas smurtui šeimoje – nepateisinama visuomenės yda
Rimto dėmesio neabejotinai dar vis labai reikalauja ir smurto prieš moteris problema, jos priežastys ir sukeliamos pasekmės. Kaip bebūtų gaila, bet statistiškai kas trečia moteris Lietuvoje, nepriklausomai nuo jos socialinės padėties, išsilavinimo, ar užimamų pareigų, patiria fizinį smurtą šeimoje; deja, į tai mūsų visuomenėje vis dar tebėra žiūrima pro pirštus, laikant tai privačiu šeimos reikalu.
Fizinis smurtas yra labai skaudi, moterį žeminanti ir jos orumą palaužianti blogybė, tačiau daug baisesnis yra psichologinis smurtas, kurio atvejų, deja, pasitaiko dar dažniau. Įrodyti psichologinio smurto apraiškas mūsų šalyje praktiškai neįmanoma – toks smurtas, neturint milžiniškos krūvos nepaginčijamų įrodymų, yra nepripažįstamas net teismuose, o seksualinė prievarta šeimoje mūsų šalyje apskritai nėra laikoma problema. Su psichologiniu smurtu susidūrusios moterys yra visiškai neapsaugotos, o dažnai ir pačios nesuvokia, jog jį patiria. Nedera pamirši ir fakto, kad smurtą namuose patiria ir nemažas skaičius vyrų. Kai žmogus yra nesaugus toje aplinkoje, kuri turi būti jo užuovėja, jis jaučiasi sekinamas, palaužtas dvasiškai; tikėtinas puolimas į depresiją, ar net savižudybę.
Visa tai taip pat neabejotinai prisideda prie daug mažesnio moterų aktyvumo viešajame sektoriuje. Tikėtini atvejai, kai save visuomeninėje ar politinėje veikloje realizuoti norinti moteris, susidūrusi su savo sutuoktinio pasipriešinimu ar keliamais ultimatumais, nuolankiai renkasi uždarą, ramų gyvenimą šeimoje. Šią mūsų visuomenėje įsišaknijusią ydą turime rauti lauk su visomis šaknimis, juo labiau kad realybėje retai yra užtikrinama, kad smurtautojas būtų fiziškai atskirtas nuo aukos, dėl ko net pagalbos paprašiusios moterys dažnai sulaukia jų sveikatai ir gyvybei grėsmę keliančio smurtautojų keršto. Kiekviena moteris Lietuvoje turi turėti palaikymą, užtikrintumą, savo saugią užuovėją – o tai jau yra mūsų politikų (pirmiausia – politikių, kurios tai suvokia geriausiai) uždavinys. Be abejo, neužtenka vien tik rūpintis pažeidžiamų moterų apsauga; privalome mokyti savo moteris būti stipriomis, pajėgiomis ginti savo orumą ir pasipriešinti smurtautojams. Nė viena moteris neturėtų taikstytis su žeminimu, tenkintis akivaizdžiai nuodingais santykiais.
Tamsi šiandiena, šviesus rytojus
Iš tiesų, lyčių nelygybė yra gili sisteminė problema, turinti daugybę niuansų. Šios problemos sprendimas yra neabejotinai ilgas procesas, susijęs su visos visuomenės nuostatomis, įsitikinimais, susiformavusiais stereotipais. Viskas priklauso nuo mūsų indėlio į ateities kartų auklėjimą. Labai daug vilčių teikia Z karta – tuo nuolat įsitikinu bendraudama su savo vaikais ir jų draugais. Jų tarpe vyraujantis požiūris pasižymi labai aiškia pagarba lyčių lygybei.
Lyčių nelygybę dar sparčiau mažintų aktyvesnis pačių moterų įsitraukimas į politiką. Manau, kad tada politikoje būtų mažiau laiko prarandama tuštiems, vien dėl ambicijų kylantiems nesutarimams, skandalams, grubiam santykių aiškinimuisi, kerštui, pavydui; vietoje to, valstybei ir kiekvienam žmogui svarbūs politiniai sprendimai būtų priimami sklandžiau, vadovaujantis išmintimi, nes moterys labiau linkusios ieškoti kompromisų, kai kuriose vietose nusileisdamos, kai kuriose tvirtai gindamos savo siūlymus.