Šia tema rimtai kalbama per mažai, nors visi jaučiame, kad mūsų valstybėje kažkas stringa, net ir darant išlygas dėl jaunos demokratijos su visomis jos vaikiškomis ligomis. Neapleidžia nuojauta, kad atkurtos Lietuvos raidoje įvyko raidos sutrikimas, programinė klaida, neleidžianti tvariai plėtotis toliau.
Esame kažkokia kontrastų visuomenė – plėtojanti aukštąsias technologijas ir tuo pačiu daužanti ir apleidžianti savo vaikus. Vieni lietuviai mokosi geriausiose mokyklose ir pasaulio universitetuose, kiti gi baigia vidurinę neperskaitę nė vienos knygos. Ko verta valstybė, kurioje Vaikų dienos centrai daug kur tampa paskutine oaze vaikams saugiai pabūti, pavalgyti ir nusiprausti. Kaip sakoma, visuomenė stipri tiek, kiek stipri jos silpniausioji grandis.
Esame talentingi ir darbštūs, veržlūs, netgi agresyvūs. Verslūs, bet nevengiame išnaudoti artimo ir nelinkę dalintis, visko norime iš karto ir dabar.
Esame modernūs, bet ir įsitempę, netgi kompleksuoti, nepasitikime savimi. Garsėjame puikiais menininkais, bet ir vartotojiški, dažnai renkamės formą vietoje turinio. Stengiamės pasirodyti labai vakarietiškais ir feisbuke sakinio neparašome be trijų anglicizmų arba saugome kalbą su automatais ir kapojame nagus už ne ten padėtą kirtį.
Šimtmetis – tinkamas laikas iškelti klausimą, kur link einame, o jo nagrinėjimą dar labiau apsunkina tas keliasdešimt tūkstančių, kasmet susikraunančių lagaminus ir negrįžtamai pasukančių į Vakarus.
Mokslininkai sako, kad ir norėdami šių procesų taip paprastai nebeatsuksime, valdininkai, atsakingi už ryšius su lietuviais svetur, skėsčioja rankomis ir pasakoja, kad lietuvis niekur neišnyko, jis ir Vakaruose lietuvis.
Jis netgi nebūtinai turi kalbėti lietuviškai, svarbu, kad jaustųsi lietuviu. Tegyvuoja globali Lietuva ir emocija – svarbiausia juk ne kaip yra iš tiesų, kokios priežastys ir kaip tai pakeisti, bet kaip kas jaučiasi. Nes taip gyventi tiesiog patogiau. Šią jauseną kritikuoja ekonomistas Raimondas Kuodis: „Jeigu lietuviai bėga iš šalies, tai ką darome?
Pavadiname visą tą procesą globalia Lietuva. [...] Bet aš nemanau, kad tai Lietuva. Arba Lietuva yra čia, arba jos nėra. Paimkime estų strategiją – paprastą ir aiškią, be jokių išvedžiojimų. Pagrindinis tikslas – kad šiose žemėse tautiečiai gyventų amžinai. Kitaip tariant, tauta sako – nenorime išnykti ir norime būti šitose žemėse.“
Ar tampame ekonominiais žmonėmis, o tauta virsta liaudimi, klausia filosofas Alvydas Jokubaitis. Ar emigracijos priežastys tik ekonominės? O gal valstybės politinis ir intelektualinis elitas nesugebėjo pasiūlyti jokių šviežių ir tvarių idėjų, ir nedėjo pakankamai pastangų valstybės administravimui, kad ji, nors ir besivystanti, savo tautai teiktų vilties? Gal nususintas aukštasis mokslas nebenukala tikrųjų valstybininkų?
„Lietuvos valstybės šimtmetis yra gera proga susimąstyti apie jos išnykimą, nes galbūt tik taip neišnyksime“, – sako A. Jokubaitis. Anot jo, lietuviai neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą, kodėl toliau prasminga likti lietuviais.
„Jeigu Lietuvos interneto portalai ir televizijos nustotų kalbėti apie valstybę – jos ir neliktų“, – sako A. Jokubaitis.
Portalai su televizijomis ir kalba taip, kaip supranta. Mėgina telkti bendrai idėjai, pateikia sėkmingų šalių receptus. Žmonės vardina tai, kas bado akis ir kas labiausiai skauda, išrenka kelis operacinio-techninio lygmens tikslus, kurie jau seniai privalėjo atsidurti bet kokios nors kiek mąstančios Vyriausybės programoje, ir pavadina tai didžiosiomis šimtmečio idėjomis. Politikai pasirašo ir patenkinti, kad taip paprastai atsipirko, po pirmosios Pokyčių konferencijos dalies visi drauge palieka salę. Prezidentės kadencija jau į pabaigą, o premjeras su Seimo pirmininku visada galės pasakyti, kad neturėjo daugumos.
Tauta pasijautė išsisakiusi, žiniasklaida – padirbėjusi dėl Lietuvos, visi drauge su politikais pasiPRino. Buvo įspūdinga ir gražu, bet idėjų tai neatsirado...
Kur tie mąstytojai, kur tikrieji išsilavinę politikai, kur intelektualai, kur politologai, kurie galėtų pasiūlyti naujų, tvarių ir patrauklių koncepcijų?
Kurie iš esmės pakalbėtų apie tai, kokią save turėtų kurti Lietuva. Ar jiems reikia surengti atskirą Idėją Lietuvai profesionalams? Kodėl šalies menininkai labai retai pasisako aktualiais, o ne tik kultūros ir #metoo klausimais? Kas nutiko Lietuvoje, kad rinkimus būriais laimi valstiečiai, pažadėję viską uždrausti?
Tie keli mąstytojai, kuriems rūpi šie klausimai ir kurie nebijo reikštis viešojoje erdvėje, pernelyg dažnai baidosi ant Lietuvos perspektyvų krintančio Briuselio šešėlio. Jie nuogąstauja, kad Europos Sąjunga naikina Lietuvos tautinį tapatumą ir kad Lietuva nebepriklauso lietuvių tautai. Klausimai teisingi ir reikalingi, tik kažkaip sunku prisiminti pastebimų pastangų iš Lietuvos intelektualų kurti savą iškilią tautinę Lietuvos viziją, kurią Briuselis kaip nors mėgintų blokuoti.
Bėda ta, kad patys nenorime būti vizionieriais ir mąstyti plačiau – nei projektuodami save tarptautinėje arenoje, nei galvodami apie vidines šalies problemas.
Patys apsiribojame, sakydami, kad esame maži ir galime nedaug, neieškome išradingų kelių ir tikros lyderystės. Susigūžę stebime Europos didžiųjų valstybių kryptelėjimus, nenorime būti nurašyti į antrojo greičio Europą, bet nesugebame rasti savo išskirtinumo. Tiesiog liežuvis neapsiverčia šimtmečio proga vis lygintis su Estija, bet ši dvigubai mažesnė, turinti didelę, reakcingą rusakalbių tautinę bendriją ir niekuo labai nepranašesnė šalis sugebėjo susikurti vizijų ir konkurencinių pranašumų. Juos sėkmingai įpiršo Vakarams ir dabar tuo didžiuojasi.
Skaitant Vasario 16-osios akto signatarų biografijas į akį krenta juos vienijantis bruožas – besąlygiškai DUOTI Lietuvai, dalintis žiniomis, kurti ir telkti dėl Lietuvos. Ir kompetencija. Ir tai ne šiaip kokios formalios pastangėlės laimėjus rinkimus ar galvojimas apie naudą sau ir savo šeimai, tai rimti sprendimai ir rimtos asmeninės aukos, dėl kurių šalis prisikėlė. Jie projektavo vandentiekius, steigė naujus transporto kelius, diegė naujas technologijas, rašė vadovėlius, edukavo ūkininkus, kad šie užsidirbtų daugiau, privalomai lavino savo pavaldinius ir švietėsi patys. Jau neminint viešos veiklos, laikraščių ir knygų leidybos finansavimo, lietuvybės puoselėjimo.
Štai signataras Jonas Smilgevičius tiek sovietinės, tiek nacių okupacijos pradžioje turėjo galimybę perkelti savo šeimos pinigus iš Lietuvos į Šveicarijos bankus, tačiau pasirinko to nedaryti, nes tai būtų nepatriotiška.
Lygindamas 1918-ųjų ir 1990-ųjų valstybių kūrimą politologas ir istorikas Egidijus Motieka sakė, kad „1990 metais nepriklausomos Lietuvos politinis elitas galėjo geriau valdyti padėtį šalyje nei 1918 metais dėl komunikacijos priemonių pažangos. Savo ruožtu 1918–1919 metais valdyti padėtį buvo labai sunku. Lietuva buvo kaimas.
Jos elitas 1917–1919 metais tikrai atliko žygdarbį, „priversdamas“ gyventojus paremti savo siekius. (...) Dabartinis elitas yra labiau subiurokratėjęs. Tas elitas, kuris kūrė Lietuvą 1918 metais, buvo vakarietiškesnis. Nepaisant to, kad didelė jo dalis tuo metu buvo baigusi mokslus Rusijos universitetuose.
Tuose universitetuose tada buvo gana demokratiška dvasia. Dabar valdžioje yra sovietines aukštąsias mokyklas baigę žmonės.“ Kaip sako E. Motieka, Lietuvą 1918 metais iš esmės kūrė du šimtai intelektualų.
Lietuvos elitui sovietinės šaknys įspaudė neišdildomą įdagą ir didelė problema, nulėmusi Lietuvos raidą, kaip sako filosofė Nerija Putinaitė, yra ta, kad sovietinė nomenklatūra sklandžiai perėjo į Nepriklausomos Lietuvos elitą net kojų nesušlapusi.
Lietuva neįvykdė sąžiningos liustracijos ir sovietinė nomenklatūra galėjo toliau mėgautis valdžios pozicijomis, atsinešdama supuvusį savanaudišką supratimą, nors jiems iš karto reikėjo uždrausti užimti vadovaujančias pozicijas valstybės sektoriuje.
Anot N. Putinaitės, sovietinei nomenklatūrai pavyko apsimesti savais, o tautos neapykantą režimui nuimti nuo lietuviškos komunistinės nomenklatūros ir perkelti Maskvai. „Ir mes vis dar nepradedame mąstyti kitaip, vis dar mąstome nacionalistine paradigma, kad lietuviai turi nepasiduoti rusams.“
Rusija yra reali grėsmė, ir Lietuva nuveikė nemažą darbą atkreipdama į tai tarptautinės bendruomenės dėmesį, tačiau „nepasidavimas rusams“ negali tapti pagrindine Lietuvos politikos paradigma, nors tai labai paranku neveikliam ir idėjų stokojančiam politiniam elitui, dabar gausiai atmieštam nepatyrusių naujokų.
Rusijos grėsmė yra konstanta ir tai vienokia ar kitokia forma tęsiasi jau daugiau kaip 200 metų, Lietuva ne kartą buvo Rusijos okupuota, bet okupacijos priežastys toli gražu nebuvo vien karinės jėgos persvara. Ir nereikia ta grėsme pridenginėti savo godumo, neveiklumo, nekompetencijos ir net gašlumo.
Lietuvos įkūrimo šimtmečio proga norėjosi parašyti žaismingą ir optimistinį tekstą, kad lietuviams trūkta tiek nedaug, kad mes šaunūs, tik stokojame pasitikėjimo savimi. Bet – norėjosi geriau, o gavosi kaip visada. Kolegos atkreipė dėmesį, kad Lietuvos šimtmetį palydės varpų skambėjimas. Argi tai ne simboliška?
Kad iš tautos nevirstumėm liaudimi, mums reikia tikros lyderystės, tikrų idėjų ir tikrų valstybininkų, o ne prisimetėlių, besimėgaujančių galios žaidimais. Lietuva turi atsakyti į svarbius klausimus – kas ji tokia ir kokia kryptimi nori judėti.
