Į dykumą Jėzų akina ne smalsumas, ekstremalių patirčių ar nuotykių paieška. Dievo Dvasia veda Jėzų į vienumą, mirties artumą, kur jis gali patirti dangiškojo Tėvo artumą. Kas atsiveria tylai, atsiveria taip pat ir mirties galimybei, pratinasi mirti.
Tai viena iš priežasčių, kodėl daugelis žmonių instinktyviai bijo ir šalinasi vienumos ir tylos. Jie nesąmoningai ir lengvabūdiškai nori triukšmu ir bruzdėjimu apsisaugoti nuo mirties. Žmogiškosios egzistencijos paribyje žmogus yra pamokomas ir sustiprinamas. Dvasinė stiprybė neįsigyjama turgaus aikštėje.
Šventasis Raštas atkreipia mūsų dėmesį į mūsų pradininką ir atbaigėją – Dievo Sūnų, kuris viskuo tapo į mus panašus, išskyrus nuodėmę (2 Kor 5, 21; Žyd 2, 17–18; 4, 15; 1 Pt 2, 22). Atkreipkime dėmesį, išskyrus nuodėmę, bet ne pagundas.
Pagundos yra šio pasaulio dalis. Jų sudėtingumas tas, kad jose visuomet yra patrauklumo ir gėrio elementų. Šėtonas savo viliones net grindžia Rašto žodžiais – tai perduota Mato ir Luko evangelijose (Mt 3, 5–6; Lk 4, 9–11).
Pradžios knygoje pasakojama, kad kreipdamasis į moterį gundytojas taip pat sėjo abejonę Dievo žodžių teisingumu: „Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“? (Pr 3, 1). Pojūčiai irgi pasiduoda valios tėkmei: medis atrodė geras maistui ir žavus akims (Pr 3, 6).
Pasiduodamas pagundai žmogus iškreipia grožį ir gėrį, paversdamas tai blogiu. Žmogaus kūnas yra gražus, bet, pavyzdžiui, pornografija šį grožį iškreipia, sugriauna ir galiausiai veda į mirtį.
Evangelistas Morkus tarp kitko pastebi, kad Jėzus dykumoje buvo su žvėrimis. Neskubėkime pasitelkti savo fantazijos, įsivaizduodami, kokie grėsmingai žvėrys slankiojo apie Jėzų. Verčiau atkreipkime dėmesį į dvasinę šios pastabos pusę.
„Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8). Visos ydos, kurios yra dorybių priešybė, dvasine prasme yra tie pavojingi Iaukiniai žvėrys, tykantys mus praryti.
Motina Bažnyčia, rengdamasi Kristaus Prisikėlimo iškilmei, sakytume, išsiveda savo vaikus į dykumą, t. y. pateikia dvasinio susitelkimo laikotarpį – Gavėnią, kad kiekvienas mūsų išmoktume skirti Dievo balsą nuo šėtono vilionių, kad suprastume, kokį zoologijos sodą kiekvienas turime savyje ir išmoktume tramdyti šiuos žvėris, o ne jiems pataikauti ar skubėti pildyti jų įgeidžius.