Merų atlyginimas įšaldytas įstatymu: mokama už statusą
Šiuo metu merų ir vicemerų atlyginimai aptariami įstatyme, kuris numato vos vieną kriterijų: ar savivaldybėje gyventojų skaičius siekia 100 tūkst., ar ne. Iš esmės merams yra mokama tik už statusą, netgi ne už asmeninį, o už vadovaujamos savivaldybės ir nėra jokių galimybių atlyginti už gerus arba blogus asmeninio darbo rezultatus. Taigi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių miestų savivaldybių vadovai gauna didesnį atlyginimą nei visų kitų savivaldybių. Po kitų rinkimų, Šiauliai tikriausiai iš didžiųjų savivaldybių sąrašo iškris, tačiau 100 tūkst. gyventojų slenkstį perlips Vilniaus ir Kauno rajonų savivaldybės. Nepaisant šio vieno kriterijaus, merai dar gauna priedus už darbo stažą, papildomą darbą ir t. t. Viską apibendrinus Top 10 daugiausiai uždirbančių merų sąrašas susidaro labai keistas: Vilniaus r., Utenos, Šalčininkų, Kretingos, Varėnos, Rietavo, Joniškio, Pasvalio, Jurbarko, Radviliškio, Kauno r., Telšių ir Alytaus r. savivaldybių vadovai.
Pasaulio vadyboje jau seniai žinomas principas, kad specialisto atlyginimas kyla priklausomai nuo darbo rezultatų ir deleguojamos atsakomybės. Vyriausybė jau yra pradėjusi valstybės valdomų įmonių reformą, tuo pačiu paliečiant ir jų vadovų darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką. Gerus įmonės rezultatus pasiekusiam vadovui mokami labai solidūs atlyginimai. Panašiai žadama reformuoti ir valstybės tarnybą, kad valstybės tarnautojai būtų motyvuojami dirbti efektyviai. Susidaro paradoksali situacija, kai meras uždirba gerokai mažiau nei jam atskaitingi savivaldybės įmonių vadovai. Vilniaus meras uždirba beveik dukart mažiau nei „Vilniaus vandenų“ (5,5 tūkst.), „Vilniaus šilumos tinklų“ (4,9 tūkst.), „Vilniaus viešojo transporto“ (4,2 tūkst.) ir daug kitų merui atskaitingų institucijų direktoriai.
Efektyvumo kriterijai merui netaikytini?
Grįžtant prie kriterijų, kuriais galėtų būti reguliuojamas mero atlyginimas, tai jų galėtų būti žymiai daugiau nei vien tik gyventojų skaičius. Žinoma, gyventojai galėtų likti vienu iš kriterijų. Gal dar geriau, reikalavimas atsilyginti už gyventojų skaičiaus pokytį – priemoka už gyventojų augimą ir atlyginimo mažinimu – už jų mažėjimą? Greit turėsime paradoksalią situaciją, kai bus savivaldybės su solidžiai apmokamais merais, gausiomis administracijomis, bet beveik be gyventojų. Dabar, kai gyventojų skaičius tarp savivaldybių skiriasi daugiau nei 100 kartų, tai yra apie ką pagalvoti ir gal tų pakopų sukurti daugiau? Jei Vilniuje gyvena apie 550 tūkst. gyventojų, tai Neringoje vos 3 tūkst., Birštone 4 tūkst., Rietave 7 tūkst. Galbūt pačių mažiausių savivaldybių merai galėtų dirbti panašiai kaip tarybų nariai – atlyginant tik už konkrečiai sugaištą laiką?
Vos pradėjau kalbėti apie šią problemą, iškart gavau piktų laiškų, kad nieko jokiu būdu negalima keisti, nes nuo merų esą niekas nepriklauso, kad jie nieko negali padaryti, todėl jiems būtina įstatymu įtvirtinti didelį atlyginimą ir tiek. Logiška tuomet būtų jiems visai nemokėti atlyginimo, jei jie tėra karaliai be valdžios? Visgi reikia prisiminti, kad savivaldybės darbuotojų atlyginimai neatsiranda iš šv. Dvasios, jie mokami iš savivaldybės biudžeto, į kurį suplaukia mokesčiai. Jeigu savivaldybėje trūksta investicijų, nėra gerai apmokamų darbo vietų, jei savivaldybė katastrofiškai mažėja, tai ir įplaukos bus mažos. Daugelis savivaldybių yra gyvos tik todėl, kad yra dotuojamos. Kol kas savivaldybių vadovai mielai kalba apie didesnes galias, tačiau visai nenori matyti realybės, kad daugumą savivaldybių finansiškai remia Vilniaus miestas, kur mokesčių yra surenkama daug ir jie perskirstomi regionams, kur trūksta investicijų. Štai Šalčininkų ar Rietavo merai džiaugiasi dideliais atlyginimais, tačiau tiesioginių užsienio investicijų rajonuose yra beveik 0. Atlyginimus šiems merams uždirba vilniečiai, o ar taip turi būti?
Merų atlyginimai pagal rezultatus
Seime registravau siūlymą, kad merų ir jų pavaduotojų algos būtų susietos su vidutiniu atlyginimu toje savivaldybėje, tačiau Seimo teisininkai tokį siūlymą įvertino kaip prieštaraujantį Konstitucijai ir jis nukeliavo į šiukšlių dėžę. Pagal mano siūlytas pataisas mero ir pavaduotojų pareiginę algą būtų tvirtinusi savivaldybės taryba, kaip rekomenduoja Europos susitarimai, tačiau ji nebūtų galėjusi viršyti 2,5, o vicemero – 2 vidutinių tos savivaldybės gyventojų mėnesinių darbo užmokesčių. Pusei vadovų atlyginimai būtų galėję didėti, pusei mažėti. Tie skaičiai galėtų būti ir kitokie, tačiau savivaldybių vadovai būtų suinteresuoti, kad gyventojų pajamos kiltų, o ne mažėtų, nes tai nulemtų ir jų asmeninius atlyginimus. Seimo teisininkams tokių pataisų neleidus svarstyti, teko kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų atlaisvintas kelias nuo keistų interpretacijų. Konstitucinis Teismas paaiškins, ar merų atlyginimus galima susieti su rezultatais ir ekonomine bei demografine regiono situacija, ar gal atvirkščiai, viskas yra gerai ir belieka jiems tik mokėti atlyginimus už jų turimą statusą, kartu stebint, kaip nuo jų negebėjimo dirbti regionai nyksta.
Šiuolaikiškoje viešojo sektoriaus vadybos teorijoje ir praktikoje yra siūloma, kad atlyginimas priklausytų nuo darbo pasiekimų, todėl merai neturėtų būti išimtis. Jeigu savivaldybės vadovai pritraukia investicijas, gražinama aplinka, gyventojai patenkinti ir jų gausėja, tai negaila ir mokėti daugiau, tačiau jei savivaldybė degraduoja, klesti šešėlinė ekonomika, visi emigruoja, o lobsta tik vienas meras, nes mokama už statusą, tai taip negali būti!