Už ką? Už paplitusius teiginius, esą mirties koncentracijos stovyklos Lenkijoje buvo lenkiškos. Na, nebuvo jokių lenkiškų koncentracijos stovyklų, ką paneigė ir Vokietijos kanclerė A. Merkel. Tad kam toks istorijos mokslą politizuojantis ir žodžio laisvę ribojantis įstatymas?
Esą gindama Lenkijos garbę, dešiniųjų vyriausybė priėmė įstatymą, numatantį bausti kalėjimu iki trejų metų tuos, kurie vokiečių Lenkijoje įkurtas mirties stovyklas viešai pavadins lenkiškomis. Trys metai ir už teiginį, kad lenkų tauta talkinusi naciams. Į Izraelio nerimą dėl galimo Lenkijos siekio klastoti istoriją, Lenkijos Vyriausybę remiantis tinklalapis „wPolityce“ viešina straipsnius, kaltinančius Izraelį sudarius sąmokslą su Briuseliu, Vašingtono žydų lobistais ir Lenkijos opozicija, idant pakenktų šalį valdančiai Teisės ir teisingumo partijai (TTP). Valstybinėje televizijoje TVP per vakarinę žinių laidą pasirodė antisemitiniai užrašai, skelbiantys, jog Izraelis naudojasi Holokausto tema siekdamas iš Lenkijos išvilioti milijardus.
Kad mirties stovyklos tikrai nėra lenkiškos (jas įkūrė nacistinė Vokietija, okupavusi Lenkiją), niekas nesiginčija. Bet, o kaip su faktais, kad nuo lenkų žudikų rankų nacių okupuotoje Lenkijoje žuvo apie 200 000 Lenkijos žydų? (Szymon Datner. 1970) Ar už faktų skelbimą, pavyzdžiui, apie 1946 lenkų policijos, civilių pogromą prieš žydus Kielco mieste, kurio metu buvo nužudyti 42 tik ką iš mirties stovyklų namo sugrįžę žydai, sužeidžiant dar 40 žydų, ar kalbėdami apie šiuos įvykius mokslininkai, menininkai, rašytojai bus sodinami?
Bet juk pogromas prieš žydus, kaip rodo faktai, įvyko melagingai apkaltinus žydus neva pagrobus lenkų berniuką. Ar bus galima be baimės rašyti, kalbėti apie Lenkijos katalikų bažnyčios nenorą po karo stabdyti lenkus nuo pastovių išpuolių prieš žydus? Ir šiuo atveju dar pusę metų prieš Kielcų pogromą Lenkijos Žydų Taryba kreipėsi į Kielcų vyskupą Czesławą Kaczmareką su prašymu nutraukti Kielcų gyventojų išpuolius prieš žydus. Vyskupas atsisakė tai padaryti sakydamas, kad „Kol Lenkijos žydai užsiima verslu, Lenkija tuo suinteresuota, bet kai žydai pradėjo kištis į lenkų politiką ir viešąjį gyvenimą, jie įžeidė Lenkijos nacionalinius jausmus“. (The Roman Catholic Church and the Jewish Question in Poland, 1944–1948.) Žydai kreipėsi ir į Liublino vyskupą Stefaną Wyszyński, bet ir tas atsisakė padėti žydams. Negana to, jis apkaltino žydus dirbant komunistams, pridūręs, kad dar iki galo nėra išaiškinti kaltinimai žydams naudojant krikščionių vaikų kraują savo apeigoms. (Eli Lederhendler (2005). Jews, Catholics, and the Burden of History. Oxford University Press. p.37.) Tai buvo 1945–1946 metai.
Taip, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda savo emocingoje, įstatymą ginančioje kalboje pabrėžė, kad nebus imamasi jokių persekiojimų prieš menininkus, rašytojus, mokslininkus, norinčius kalbėti šia tema. Jis taip pat savo kalboje pripažino, kad dalis lenkų dalyvavo žydų žudynėse, žydų išdavime naciams, žydų turto plėšime ir jis, prezidentas, šito niekaip neneigia. Bet, anot A. Dudos, vien dėl tokių nusikaltėlių negalima teigti, jog visi lenkai yra žydšaudžiai. Taigi, šis įstatymas kaip ir nieko negalėjo užgauti, bet – užgavo. Užgavo Izraelį ir JAV. Kaip taip galėjo atsitikti, juk abejų šalių vadovybės mažiausiai nori blogų santykių su Lenkija? Juk abi valstybės sutinka su akivaizdžiais faktais, kad Lenkijoje, nacių okupuotoje šalyje, nebuvo jokios Kvislingo vyriausybės, kad Lenkijoje veikė antinacistinis pogrindis ir partizaninė kova.
Bet pavojingiausia Lenkijoje priimto įstatymo spraga yra ta, kad bus galima bausti už teiginius, esą lenkai prisidėjo prie žydų žudynių. Radikali dešiniųjų vyriausybė ir jos rėmėjai gali bet kada ir bet kam pritaikyti BK, nepaisant prezidento A. Dudos patikinimo. Jau dabar garsus Lenkijos istorikas Janas T. Grossas už savo straipsnius, atskleidžiančius dalies lenkų dalyvavimą žydų persekiojimuose ir naikinime, buvo apklaustas mažiausiai tris kartus. Jo garsi knyga „Kaimynai“ aprašo Jedvabno kaimą 1941 metų vasarą, kai kaimo ir apylinkių lenkai vokiečiams žiūrint, be jokios prievartos išžudė visus kaimelio ir apylinkės žydus. Jo nuomone, šio įstatymo tikslas nėra ginti Lenkijos reputaciją, bet istorijos apie Holokaustą Lenkijoje falsifikavimas. Beje, lazda turi du galus: kas draudžia Rusijai už teigimą, kad sovietai sušaudė lenkų karininkus Katynėje, taip pat sodinti į kalėjimą?
Kodėl šis Lenkijos pasirinktas kelias „tvarkytis“ su istorija Lietuvai netinkamas? Viena priežasčių – Lietuvos politikai, šviesuomenė, istorikai, mokytojai pasirinko aiškinamąjį istorijos kelią. Tai buvo ir yra ilgas, dvidešimt septynerius metus trunkantis, procesas, su savo suklupimais, nutylėjimais, bet, galiausiai, vis gilėjančiu problemos suvokimu. Politikai jau nesibodi pareikšti kritiką nusikalbantiems Holokausto tema kolegoms ar antisemitiniams išpuoliams visuomenėje. Paskutinis ryškus pavyzdys, tai Seimo pirmininko V. Pranckiečio siūlymas Akademinės etikos ir procedūrų inspektoriui Virgilijui Sadauskui atsistatydinti už savo antisemitinį siūlymą sumokėti 1 000 eurų už įrodytus žydų nusikaltimus. Neigiama reakcija buvo greita.
Kita priežastis – vėlgi, dėl istorinių įvykių – geri santykiai su Izraeliu. Lietuva remia Izraelį Europos Sąjungoje. Na, išskyrus tą nelemtą ir keistą sprendimą dėl visos Jeruzalės, kaip Izraelio sostinės, nepripažinimą.
Yra, pagaliau, dar priežasčių, dėl kurių sąžinę graužia nevienam padoriam lietuviui. Tai faktai, kad Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, Lietuvos Laikinoji Vyriausybė savo gyvavimo metu, su atskiromis išimtimis, viešai nesipriešino nacių ir lietuvių žudikų žydų bendrapiliečių skerdynėms. LLV atkurta lietuvių administracija, veikusi visą okupacijos periodą, visoje Lietuvoje prisidėjo prie žydų persekiojimo, plėšimo, žudynių, getų organizavimo. LAF-o kvietimas varyti Lietuvos žydus lauk akivaizdžiai prisidėjo prie žydų naikinimo. Taip pat, antraip nei Lenkijoje, Lietuvoje neegzistavo lietuvių antinacistinė partizaninė kova.
Lenkija, deja, eilinį kartą pasirinko eiti autoritariniu politiniu istorijos konstravimo keliu. Siekiu draudimais ir bausmėmis bausti už mokslininkų ir visuomenės teisę žinoti neiškreiptus istorinius faktus, atkuriama nacistinė-sovietinė draudimų „kultūra“, neva siekianti apginti tautos garbę. Todėl nenuostabu, kad Lenkijoje vis aukščiau galvą kelią neonacistinės organizacijos ir antisemitizmas, propaguojantis viduramžiškus kaltinimus žydams. Nenuostabu, kad neonaciai eitynėse remia įstatymą. Matyt, Lenkijos Episkopato 2015 metais priimtas nutarimas paskelbti antisemitizmą nuodėme, išgirstas nebuvo. „Antisemitizmas ir antijudaizmas yra nuodėmė, nukreipta prieš savo kaimyną“, teigiama pastoraliniame laiške. Įdomu, kaip naujasis įstatymas traktuos šią bažnyčios nutartį, pripažįstančią, kad antisemitizmas Lenkijoje yra rimta problema?
Kai kurie mūsų vietiniai tautininkai jau išmoko lenkišką žargoną „Mes nekalti, kalti vokiečiai“, „Jeigu ne vokiečiai, žydai nebūtų žudomi“. Bet žydai Lietuvoje buvo žudomi dažniausiai ne vokiečių, o lietuvių nusikaltėlių rankomis. Kitaip tariant, vienas nusikaltimas jokiais būdais nepateisina kito nusikaltimo ir nuo jo neatleidžia. Manau, kad toks civilizuotas ir atsakingas požiūris kalbant apie tragišką Lietuvai istorinį periodą vis labiau įsivyrauja Lietuvos visuomenėje. Štai kodėl Lenkijos pasirinktas kelias Lietuvai netinka.