Vieni atvejai gal buvo skausmingi labai, kiti – šiek tiek, treti – nė kiek. Ir ką? Gal iš to sektų, jog mūsų visuomenėje egzistuoja baisi „intelekto nuvertinimo“ kultūra, nuo kurios reikia gelbėtis viešinant visus tokius nutikimus ir sankcionuojant kada nors ką nors taip apibūdinusius asmenis?

Tariant, kad tokie žmonės (drįsę kokia nors forma, pagrįstai ar nepagrįstai, nepagarbiai atsiliepti apie kitus) nuo šiol negali užimti jokių svarbių pareigų, dirbti intelektinio darbo ar būti gerbiami už jo rezultatus? Prabiltų keliolika – ir jau susidarytų įspūdis, jog tai – „sisteminė problema“.

Ne tik seksualinio pobūdžio veiksmai ir užuominos žeidžia – kodėl gi nepasirašius sutarčių, kad nesispjaudysime darbe, nesimušime, nuogi neateisime ir kad WC naudotis mokame (gal dar ir kursai patikrinimui būtų neblogai)? Tai juk nė kiek nežemintų – mūsų visų, neįgaliais silpnapročiais laikomų.
Nida Vasiliauskaitė

Ką daryti? Gal kiekvienam įsitaisyti po sekimo programėlę, kuri, atpažinusi netoliese jų adresu tariamą žodį „kvailys“ (ir jo analogus), nedelsdama informuotų policiją?

Jei norime, kad mus apsaugotų – nuo priekabiavimo, kvietimo taurei vyno, užkalbinimo po darbo, įžeidimo, pagyrimo, dovanų, kritikos, pervertinimo, nevertinimo, šnairo žvilgsnio, blogos nuotaikos, išsiblaškymo, šypsenos ir maloningumo stygiaus arba pertekliaus – nė žingsnio be priežiūros pro duris, nė žodžio be notaro, nė kryptelėjimo ne pagal (nežinia, kieno nuleisdintą) „etikos kodeksą“.

Kaip nuostabu (atsidūsta progresyvus profesorius), kai „ten, Vakaruose“ dėstytojas pasirašo sutartį, griežtai apibrėžiančią, kas yra priekabiavimas (pvz., pasilikimas auditorijoje vienu du, susitikimas ir šnektelėjimas už universiteto sienų), ką galima ir ko negalima daryti: patys juk nesusiprasime, bet biurokratai, lentelės, mygtukai, dirbtinis intelektas supras ir neklaidingai įvertins visada – patikėkime save šiems mielaširdingiems nešališkiems prižiūrėtojams teisingiausiame iš teisingų galimų pasaulių. Bet to, kaip minėjau, ne tik seksualinio pobūdžio veiksmai ir užuominos žeidžia – kodėl gi nepasirašius sutarčių, kad nesispjaudysime darbe, nesimušime, nuogi neateisime ir kad WC naudotis mokame (gal dar ir kursai patikrinimui būtų neblogai)?

Tai juk nė kiek nežemintų – mūsų visų, neįgaliais silpnapročiais laikomų. Ne to ar kito asmens laikomų (kas normalu – būna, žmonės taip mano vienas apie kitą, su pagrindu ar be jo), o darbdavio, teisės, valstybės, oficialiai.

Taip plečiama asmeninio gyvenimo kontrolė. Yra dalykų, kurių teisė nereglamentuoja? Negerai, įdarbinkime tuomet, vietoje teisės, socialinius tinklus, aktyvizmą ir medijas – tegul vykdo „teismą“. Be faktų, be įrodymų?

O kam tie įrodymai? Čia ir nereikia įrodyti (sako Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė LRT laidoje „Aktualijų studija“), čia juk ne tikras teismas – pakanka „apie tai kalbėti“.

Netikras, bet efektyvus, su labai realiomis praktinėmis pasekmėmis. Kitaip tariant, sukurkime teisės pakaitalą, kuris prasiskverbtų ir ten, kur teisė sau neleistų; kuris teistų taip, kaip negalėtų joks teismas; kur nekaltumo prezumpciją keistų prezumpcija kaltumo, o įrodymus – kaltintojų liudijimai, įtarimai bei spėliojimai, o faktus – ašaros, o žinomumas kokioje nors (ypač kultūros) srityje būtų sunkinanti aplinkybė.

Amerikietiškoje teisės tradicijoje bylos baigtis priklauso, griežtai kalbant, nebe nuo surinktų įkalčių, faktų ir įrodymų, o nuo teatrališkų prokuroro bei advokato kalbų emocinio poveikio teisiškai (o dažnai ir visaip kitaip) menkai raštingiems prisiekusiesiems.

Taip pat nuo kaltinamojo bei aukos socialinio artumo (galimybės tapatintis) pastariesiems. Jei Amerikoje, tai protinga ir teisinga. Gal ir mums reikėtų? Tai tokios teisinės sąmonės suformuota visuomenė paleido į pasaulį #MeToo – labai pažangu, būtinai reikia ir mums! Bet prisiekusieji bent priesaiką duoda, o čia net prisiekusiųjų nėra.

Ne valstybė ir ne teismai turėtų rūpintis, kad mūsų niekas niekada emociškai neužgautų pavadinęs kvailiu, pasiūlęs nueiti nepatinkančia kryptimi ar apskritai pastebėti nesiteikęs: nemalonu, bet tai žmonių santykių dalis, kurią išgyvendinti būtų įmanoma nebent taikant tokius sekimo, kontrolės, išorinių ir vidinių sankcijų mechanizmus, kurie tiek socialumą, tiek privatumą išvis padarytų nepakeliamais.
Nida Vasiliauskaitė

Lietuva, tačiau, vis dar teisinė valstybė: jei jau teigi, kad neteisingai tave apšmeižė, tai, kokios problemos?

Kreipkis į teismą! Aha, nesikreipei? Vadinasi, kaltas! (Ciniškai šypsosi geri, jautrūs, išsilavinę žmonės, tokie – visada už silpnesnę pusę, už nekaltas aukas.) Nagi, tikrai – kodėl apkaltintieji nesikreipė? O dėl ko konkrečiai galėjo? Kadangi apkaltinti buvo ne nusikaltimu, o šiaip diskredituojančiu elgesiu, kreiptis įmanoma tik „dėl garbės ir orumo įžeidimo“.

Tai reiškia – įrodinėjimo, kad tą garbę apčiuopiamai suteršė ir kad nė menkiausio pagrindo tam neturėjo, našta tektų besikreipiančiam apšmeižtajam. Tai reiškia – jis negalės (daugeliu atvejų) įrodyti savo nekaltumo apskritai (nes tai iš principo neįrodoma arba jau nebeįrodoma). Tai reiškia – turės išleisti daugybę pinigų bylinėjimuisi.

Pinigų, kurių dauguma lietuviškai finansuojamų dėstytojų ar kultūros srities darbuotojų net nesapnavo (tarsi galimybė bylinėtis būtų finansiškai prieinama eiliniam Lietuvos gyventojui – ne, neprieinama, nebent tai politikas, verslininkas, krepšininkas ar įžymybė).

Plius – dalyvauti šlykščiuose, žeminančiuose teismo procesuose, akistatose ir apklausose. Ir net sėkmingos bylos baigties atveju, išlaidų veikiausiai de facto niekas nekompensuos, o reputacija apginta ir išplauta irgi nebus: reputacijai sutepti pakanka pačios tokios medijų kampanijos, ir jokie teismo verdiktai jos nebepadarys nebuvusia.

Bet „ką daryti, kad taip nebūtų“? Kaip tiksliai nebūtų? Kai kalbame apie nusikaltimo sudėtį turinčius veiksmus – rinkti įkalčius ir kreiptis į teismą. Kai jokios nusikaltimo sudėties nėra, o būta tik netikusio, nedominančio flirto, formalumų nepaisymo, neprašyto familiarumo ar paprasto netakto – valstybei ir visuomenei veikti nėra ir neturi būti ką: tai tų žmonių santykis, kurį jie patys ir turi spręsti, privačiai.

Kaip kad ne valstybė ir ne teismai turėtų rūpintis, kad mūsų niekas niekada emociškai neužgautų pavadinęs kvailiu, pasiūlęs nueiti nepatinkančia kryptimi ar apskritai pastebėti nesiteikęs: nemalonu, bet tai žmonių santykių dalis, kurią išgyvendinti būtų įmanoma nebent taikant tokius sekimo, kontrolės, išorinių ir vidinių sankcijų mechanizmus, kurie tiek socialumą, tiek privatumą išvis padarytų nepakeliamais.

Antraip – nuolatinis baimės ir panikos kėlimas, vaizduojant situaciją daug kartų blogesne, nei ji yra ar kada nors buvo: žmogus, niekada nesusidūręs su universitetais, tačiau paskaitęs medijas, dabar veikiausiai įsivaizduoja, jog ten prievartauja auditorijose vidury dienos, o menininkai terorizuoja visus aplink ir išsiblaivo kartą per mėnesį, visai kaip jo kaimynas statybininkas Bronius. Taip pat – kad dėstytojai disponuoja kažkokia mistine institucine galia vargšų studentų atžvilgiu.

Kai tuo tarpu vienintelė jų galia paskutiniais dešimtmečiais – simbolinis kapitalas, jei tokį turi, neformalus vaizdas studentų akyse, o ne kokie nors instituciniai svertai (pastarieji seniai perėjo būtent į studentų rankas).

Priversti sutikti su erotiniais reikalavimais dėstytojas techniškai negali nieko, kaip negali nei iš šio, nei iš to pradėti rašyti neigiamus įvertinimus tuojau pat nenukentėdamas instituciškai pats (o net jei galėtų – jokia „pasaulio pabaiga“, stumianti sutikti su bet kuo, tie įvertinimai seniai niekam nėra).

Svarbu ne argumento struktūra ir pagrįstumas, o „kas kalba“ ir kieno naudai: jei už #MeToo, tai argumentas „kalti rusai“ – gerai, jei prieš – pastarasis paaiškinimas yra akivaizdi, komentarų nereikalinga nesąmonė; jei už #MeToo – ir tai, kas sklinda iš E. Vėlyvio burnos – nepriekaištinga, patikima, progresyvu (netgi jautru), jei prieš – šlykšti agresyvi mizoginija-homofobija-mačizmas.
Nida Vasiliauskaitė

Tai tik viena iš daugelio faktinių netiesų apie situaciją, atkakliai skleidžiama tų, kurie tikrai negali nežinoti „kaip yra“ – todėl belieka manyti, kad daro taip tyčia. Kita – minėtas cinizmas „Tai kreipkitės į teismą!“ (iš teisininkės lūpų, tarsi ji nedisponuotų informacija apie tokio kreipimosi galimybes, eigą ir pasekmes).

Trečia – nuolatiniai tildymai pastangų atkreipti dėmesį į didžiulį manipuliacijų, asmeninio, profesinio ar politinio susidorojimo potencialą, traktuojant jas kaip, savo ruožtu, iracionalų, „vien emocinį“ netgi ne balsą, o riksmą tų, kurie tiesiog necenzūrine leksika plūsta „prabilusias“, nes galvoja, kad familiariai kabinėtis prie aiškiai to nenorinčių žmonių – gerai, kad normalu seksualiai išnaudoti pavaldines ar paskaitoje užgaulioti studentes, o moteris laiko ne žmonėmis, bet viso labo seksualiniais objektais, visada trokštančiais šio pobūdžio pasiūlymų. Atsiprašau, kas konkrečiai taip galvoja?

Be saujelės anoniminių trolių, tiesą sakant, neteko girdėti nei vieno šiai pozicijai atstovaujančio, viešai pasisakiusio asmens.

Todėl ne, čia ne tikrų oponentų aprašymas ar nuoširdus rūpestis seksualinio priekabiavimo tariamu išsikerojimu, o sąmoningas bandymas diskredituoti tuos, kas trukdo sklandžiai stumti sumanytąją agendą.

Ketvirta – paslaptingos užuominos apie „nutarusiųjų netylėti“ kankinystę, apie didžiulę socialinę kainą, kurią joms jų netyla po to užtraukė. Vienintelė realiai įvardinta nukentėjusioji – šio žanro Lietuvoje pionierė Liepa Rimkevičienė (tada Kiauleikytė).

Apie kurią žinoma, kad per netylą išgarsėjo ir nuo tada sukasi blizgių žurnalų skaitytojų akiratyje kaip įžymi, sėkminga, madinga dama, šauni mama, visuomenės veikėja ir laidų vedėja. Apie aną dėstytoją, kurį po jos kaltinimo iš karto atleido, nuo tada nežinoma nieko. Tai toks patvirtinimas teiginiams apie „mūsų visuomenę“, kuri, esą, norma laiko seksualinį priekabiavimą ir netgi smurtą, o su juo nesitaikstančias merginas pasmerkia socialiniam ostrakizmui.

Tikėti kampanijos sąžiningumu, kuomet rimtais veidais, supratingai linkčiojant, sakoma, kad dėl „priekabiavimo kultūros“ kalta... sovietinė okupacija, tačiau kai J. Vaitkus užsimena apie „Rusijos interesą“ – skoningi hipsteriai automatiškai plyšta juokais?

Vadinasi, svarbu ne argumento struktūra ir pagrįstumas, o „kas kalba“ ir kieno naudai: jei už #MeToo, tai argumentas „kalti rusai“ – gerai, jei prieš – pastarasis paaiškinimas yra akivaizdi, komentarų nereikalinga nesąmonė; jei už #MeToo – ir tai, kas sklinda iš E. Vėlyvio burnos – nepriekaištinga, patikima, progresyvu (netgi jautru), jei prieš – šlykšti agresyvi mizoginija-homofobija-mačizmas.

Nesutinki, kad visų socialinių problemų, institucinių ar žmogiškų santykių nesklandumų šaknys – sovietinė okupacija?

Vatnikas.

Nepritari, kad viešų kaltinimų keliolikos metų senumo seksualiniu priekabiavimu menininkams ir mokslininkams banga gausina laisvės ir teisingumo?

Tu pats tada priekabiautojas.

Gal netgi įtari, kad ja kažkas naudojasi, gal netgi tyčia sukėlė? Kažkas, kam kuo mažiausiai rūpi tikros ar tariamos priekabiavimo aukos, tačiau labai rūpi visai kiti dalykai?

Konspirologas.

Štai taip diskredituojami ir nutildinėjimi visi balsai, atsisakantys choru mytiūinti. Vardan jūsų ir mūsų laisvės (įdėčiau emotikoną, tą žalią).