„Ar Lietuva turėtų vystyti glaudesnius santykius su Rusija, net jeigu tai kenktų Lietuvos saugumui?“, – į tokį klausimą teigiamai atsakė kiek daugiau nei trečdalis apklaustųjų – 34,4 proc.
Neapsimetinėsiu, kad buvau labai nustebęs ar šokiruotas, perskaitęs apklausos rezultatus. Tai, žinoma, gerokai mažiau negu tie 52 proc., atsakę teigiamai, kai jų paklausė, ar pritaria premjero
Sauliaus Skvernelio išsakytai pozicijai, kad Lietuva turi atnaujinti politinius kontaktus su Rusija. Bet šį kartą klausimas buvo labai tiesmukas – paminėti ne šiaip geresni santykiai, jie nesiejami su dar ne visą populiarumą ištaškiusio premjero žodžiais ir netgi įvardinta jų kaina – grėsmė Lietuvos saugumui.
Ar tai reiškia, kad trečdalis Lietuvos yra Rusijos penktoji kolona, kuri susiklosčius aplinkybėms, panašioms į 1940 m. pasitiktų su gėlėmis okupantų tankus, o hibridinės grėsmės, panašios į įvykius Rytų Ukrainoje, sudarytų Vilniaus ar Klaipėdos „liaudies respublikų“ savigynos būrius ir valdymo institucijas? Nemanau, tokių atvirų išdavikų būtų gerokai mažiau, tačiau būtent tas trečdalis, drauge su absoliučiai nesidominčiais, kas vyksta šalyje, abejingais savo krašto likimui piliečiais, galėtų sudaryti paklusnią daugumą, kuri savo nesipriešinimu sukurtų palankias sąlygas okupacijai įsitvirtinti.
Prorusiškas Lietuvos trečdalis neatsirado iš niekur pastaraisiais metais, stebuklingai paveiktas Kremliaus propagandą transliuojančių TV kanalų, ar lietuviškai ją atpasakojančių naujienų portalų. Skirtis tarp LTSR ir 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos politinėms tradicijoms save priskiriančių lietuvių niekada nebuvo išnykusi, tik mes patys, imituodami tariamą tautos vienybę, kartais bandydavome jos nepastebėti.
Uždraudę sovietinę simboliką ir viešą okupantų nusikaltimų šlovinimą juos tik išstūmėme iš viešosios į privačią erdvę, kur stribų vaikaičiai švenčia sovietinės armijos dieną, selfinasi su Grūto parko stabais, užpildo iš Rusijos reguliariai atvežamų poppropagandos atlikėjų koncertų sales. Specialiai jiems lietuviški TV kanalai nuo ryto iki vakaro transliuoja sovietmečio nostalgija ir Rusijos kriminaliniu dvasingumu persunktus serialus, reta šventė apseina be nostalgiškos giros statinės ar ledų, imituojančių XX a. viduryje gimusios kartos vaikystės skonį. „Tarybinių dešrelių“ jau senokai nebeliko, bet liko jų pirkėjai, lengvai užkimbantys ant kiekvieno sovietmečio nostalgiją eksploatuojančio prekės ženklo.
Užklupti pernelyg atvirai tuos sovietmečio ženklus demonstruojantys, kaip nutiko tarptautinėje turizmo mugėje „Adventur 2018“ arba pernykštėje Druskininkų kurorto šventėje, kurios parade važiavo pionieriškais kaklaraiščiais ryšinčių jaunuolių lydimas restauruotas milicijos „Moskvičius“, jie sulaukia maždaug po lygiai smerkiančių ir palaikančių komentarų. Pastarųjų autoriai dedasi nesuprantantys, kas čia išvis blogo nutiko, nes „visi toje šalyje gyvenome“ ir „tai mūsų istorijos dalis“. Nes tikroji jų tėvynė buvo ir liko LTSR, kurioje jų tėvai ar seneliai užėmė svarbius postus ir naudojosi išskirtinėmis privilegijomis, o gal ir prisidėjo prie partizanų naikinimo, trėmimų bei disidentų persekiojimo.
Pripažinus akivaizdų faktą jau galima planuoti, kaip sutvarkyti šalies politinę sistemą, kad tas trečdalis neatvestų mūsų į 1940 m. katastrofos pasikartojimą, mažinti jo įtaką politiniams sprendimams ir aiškiai pademonstruoti, kad kiekvienas jo išrinktas ne Lietuvai, o Rusijai dirbantis politikas bus izoliuotas ir sulauks apkaltos – nesvarbu, ar taptų eiliniu priesaiką sulaužiusiu seimo nariu, kaip Mindaugas Bastys, ar prezidentu, kaip Rolandas Paksas.
„Teigiama, kad Rusija visada buvo ir visada bus agresyvi šalis. Anksčiau taip buvo kalbama apie Vokietiją ir Prancūziją. Kodėl Rusija išimtis ir kodėl nepatriotiška manyti, jog tautos ir valstybės gali keistis?“ – rašo VU TSPMI dėstytojas Kęstutis Girnius.
O juk jis teisus – Rusija tikrai keičiasi: vis labiau persekioja opoziciją, plauna smegenis savo piliečiams, ruošdama neišvengiamam karui su Vakarais, kanonizuoja Staliną ir NKVD, negrąžina Ukrainai aneksuoto Krymo ir tęsia karą Donbase, bombarduoja Sirijos miestų gyvenamuosius kvartalus, mokyklas ir ligonines, o visai neseniai dar ir Kaliningrade dislokavo į mus nutaikytas branduolines raketas. Ir tikrai anksčiau panašiai buvo kalbama apie Vokietiją – 1937-1940 metais.
Tikroms permainoms Vokietijai reikėjo milijonų beprasmių aukų, sugriautų miestų ir Niurnbergo tribunolo. Kai Vladimiras Putinas bus nuteistas už karo nusikaltimus, o Rusija padalinta į ją išvadavusių valstybių administruojamus sektorius, kaip pokario Vokietija, tada ir aš kuo nuoširdžiausiai pritarsiu, kad reikia gerinti santykius su ja.