Ne, ji nemiegojo su savo dėstytoju. Ji pabėgo. Ji šaukė, kėlė triukšmą, kol ištrūko. Su tuo žmogumi vengė susitikti ir niekada daugiau neturėjo jokių reikalų.

Taigi toji mergina išsaugojo savo dorą. Ir vyrai bei moterys, puolantys #metoo, dabar jai parašytų dešimtuką. Juk ji nepermiegojo su savo dėstytoju, režisieriumi, viršininku už pažymį, už statusą, už vaidmenį, už darbo vietą. Ji išsaugojo savo dorą, atstūmė priekabiautoją.

Tačiau kas iš to dešimtuko, jei ji net po dešimties metų negali apie tai kalbėti ramiai. Gal vis dėlto šį tą jos gyvenime šita nemaloni patirtis kainavo? Ir kainavo tiek, kad verta apie tai kalbėti viešai.

Ir vis tik aš nesu tikra, kad net praūžus #metoo Lietuvoje, man nereikia ruošti savo dukros, kad po keliolikos metų jos pirmasis gyvenime intymus susidūrimas su vyru gali būti toks klaikus. Kad, pavyzdžiui, jai reikės siaubo pilnom akim laikyti rankoje dėstytojo lytinį organą, žiūrėti į jį, atsidūrusį ant pamišimo ribos, kuris dar prieš minutę buvo didžiausias autoritetas, o po minutės jau nuogas blaškėsi po butą.

Kadangi ji greičiausiai atsidurs tame kambaryje viena, visai visuomenei tas dėstytojas vis dar bus didžiulis autoritetas.

Nesu tikra todėl, kad Lietuvoje visos, kurios viešina savo istorijas, yra kalės, kurvos, prostitutės. Dar leftistės. O žurnalistai, kurie viešina šias istorijas, su visomis žiniasklaidos priemonėmis kartu paėmus, palaiko „tolerastų ir leftistų“ judėjimą, dar dirba Rusijai ir gadina šimtmečio šventę. Juk specialiai jos čia ir kalba, tos begėdės, kad tik aptemdytų trispalvės plazdenimą virš Gedimino pilies.

Kalbėti nėra ko, sako #metoo kritikai, nes juk viskas yra moters rankose. Jei ji nenorės, niekas jos nevers užsiimti seksu dėl išskirtinių sąlygų. Ir tik visiškas kvailys galėtų nesutikti ir manyti, kad taip nėra.

Tačiau seksualinis priekabiavimas yra visai apie kitus dalykus ir su siaubu tenka stebėti, kad šie dalykai yra suniveliuojami. Ir kai tai įvyksta, mes visi gaunam štai tokią sugromuluotą išvadą: och vyrai, žinote, kokie jie, gali nuogi lakstyti studenčių akivaizdoje, gali mokymo tikslais jas tampyti pusnuoges ant grindų, gali užsimanyti išdulkinti akademijos antrajame aukšte, jie tokie neprognozuojami, kad pas vyrus darbo klausimais šiukštu negalima ateiti į butą, nes jiems gali užeiti noras ne tik pamatyti trikampėlį arba pasivaidenti, kad iš to trikampėlio auga plaukai. Bet ir sekso būdu parodyti kelią į tikrąjį meną.

„Viskas tik tarp mūsų, dviejų suaugusių, niekam nereikia žinoti“ , – kužda tokie vyrai į ausį.

Bet jei moteris nenorės, neprovokuos, atsilaikys, viskas juk bus gerai. Ji gaus dešimt už savo dorą.

Vokiečiai šiomis dienomis suskaičiavo, kad be Berlyno sienos gyvena keliomis dienomis ilgiau nei su ja. Jie tariasi atvertę naujos epochos puslapį. Kaip galime skaičiuoti mes? Šimtas metų Lietuvai?

Taip, bet iki okupacijos – vos keli metai demokratijos. Visa mūsų demokratijos patirtis – tik po jos. Viso labo dvidešimt aštuoneri metai. O #metoo ir istorijos, ir reakcija į jas, it koks peilis, kuris perpjauna ir tuos nepilnus trisdešimt metų išverčia kaip kokią votį ar užsibuvusią žaizdą. Imkit ir žiūrėkit. O mes žiūrim ir rėkaujam.

Taip, tikrai taip – pikti, nuožmūs, netgi žiaurūs komentarai ir reakcijos į #metoo liudijimus merginas ir moteris dar ir dabar, XXI a. aštuonioliktaisiais metais, stabdo. Jos tikrai bijo. Per trisdešimt metų mūsų okupacinės traumos niekur nedingo, juk kai negydai, tai jos ir negyja.
Indrė Makaraitytė

Kiek dar galima pasakoti šių istorijų? Gana, užteks tos isterijos!

O iš tikrųjų viešas istorijas galima suskaičiuoti ant pirštų. Baimė, didžiulė baimė, kad viešoji erdvė prisipažinimams apie intymias patirtis yra puiki erdvė manipuliacijoms, galbūt net susidorojimui, yra suprantama ir pateisinama. Tačiau juk ir baimėms turi būti bent šioks toks pagrindas. Vos kelios istorijos yra anoniminės, visos kitos – su vardu ir pavarde, ir gyvų merginų gyvomis emocijomis.

Daug sarkastiškų juokelių, juodos piktos ironijos sulaukė merginų pasakojimai apie jų santykius su tapytoju Jonu Gasiūnu. Jie buvo išnarplioti po sakinį, esą juk darė tai dėl statuso, dėl pažymio. Tačiau pažiūrėkime, kas įvyko po to? Vos poros pasakojimų užteko, kad Dailės akademijos administracija sulauktų laiškų su vardais ir pavardėmis, viešų pasakojimų apie metų metais patirtą psichologinį smurtą, menkinimą ir netgi žlugdymą.

Ir jei kiti du dėstytojai pripažino peržengę ribas, gal vis dėlto #metoo – ne isterija?

Ne, isterija ir nesąmonė, šaukiama iš kitos pakampės, nes kur buvo tuos dešimt, penkiolika metų? Kodėl traukia papelijusias istorijas? Tada garbė nerūpėjo?

Taip, tikrai taip – pikti, nuožmūs, netgi žiaurūs komentarai ir reakcijos į #metoo liudijimus merginas ir moteris dar ir dabar, XXI a. aštuonioliktaisiais metais, stabdo. Jos tikrai bijo. Per trisdešimt metų mūsų okupacinės traumos niekur nedingo, juk kai negydai, tai jos ir negyja. Bet jei šiandien yra baisu išsižioti, tai buvo dar baisiau, praktiškai neįmanoma, prieš dešimt, penkiolika ar dvidešimt metų.

Kas būtų klausęs vienos jaunos devyniolikmetės tapytojos ar aktorės? Demokratijoje galima laisvai reikšti savo nuomonę, bet nuomonė nuo kliedesio juk taip pat skiriasi. Tai gal baikim kliedesius ir iš šios srities?
Indrė Makaraitytė

Ne, ne taip pasakiau. Viskas įmanoma, bet juk niekas negirdėjo.

Žurnalistė Liepa Rimkevičienė iš Vilniaus universiteto dėstytojo sulaukė tiesmuko pasiūlymo permiegoti už įskaitą. Ji pas jį atėjo apsiginklavusi įrašymo įranga, įrašė, paviešino. Viskas buvo su konkrečiais įrodymais. Bet praėjus keliolikai metų Liepa net nenori prisiminti šios istorijos, kiek teko iškentėti patyčių ir žeminimo. Ne, ji nemiegojo už įskaitą, bet visi, kas tik galėjo, melavo į akis ir už akių, juodino ir vadino lygiai tais pačiais žodžiais, kurių sulaukia šiandien savo istorijas paviešinusios merginos.

Liepai už nugaros buvo visa jos kolegų žurnalistų kariauna. Kas būtų klausęs vienos jaunos devyniolikmetės tapytojos ar aktorės? Demokratijoje galima laisvai reikšti savo nuomonę, bet nuomonė nuo kliedesio juk taip pat skiriasi. Tai gal baikim kliedesius ir iš šios srities?

Šimtmetis, garbė, kodėl dabar? – dar girdisi vienas garsus balsas.

Vyrai ir moterys gailisi, kad štai, dabar jau Dailės akademijos, kitų mokymo įstaigų, kultūros ir meno lopšių garbė suteršta. Juk seksualinio priekabiavimo skandaluose – garsios pavardės. Apdovanoti, įvertinti. Net trys Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

„Dailės Akademijos autoritetas jau sunaikintas, kino bendruomenėje tas pats chaosas, o dabar ir teatre, dar luktelėkim – bus kažkas panašaus ir Muzikos akademijoj. Volas per autoritetus ir kultūrą ritasi bjaurus ir grėsmingas, bet „rusai puola“ čia visai ne prie ko.

Tas komunistinis gaivalas slenka dabar visai ne iš rusų stepių pusės“, – rašo Liudvikas Jakimavičius. Ir man apmaudu ir gaila, kad taip galvoja tie, kurie yra ar buvo autoritetai ir subtilia ironija gebėjo traukti per dantį sovietinės okupacijos ir pookupacinio laikotarpio atavizmus. Kur tas gebėjimas dingo dabar? O gal okupacija nebuvo tik Brazauskas, Juršėnas ir Burokevičius? Gal okupacija liko giliau?

„Žmogui vietos čia nėra“, – byloja mums ištuštėjusi Lietuva. Jo skausmui, jo džiaugsmui, jo baimėms ir jo poreikiams. Ir jie važiuoja ten, kur pasijaučia žmonėmis. Ar pastebėjote tokią tendenciją, gerbiamieji?
Indrė Makaraitytė

Kaip tai simptomatiška, vienok. Juk kai tiek į galvą kalta, kad svarbiausia – fasadas, svarbiausia – išorė, juk neduokdie priešams, vidiniams ir išoriniams, parodyti, jog viduje visiškas kirmėlynas, neišeina taip staiga imti persiprogramuoti.

Tiek knygų apie tai parašyta, o mums vis nesiseka prisitaikyti jų sau. Visi autokratiniai režimai pastatyti ant fasadų, kurie blizginami, tačiau ten nėra žmogaus.

Kam žmogaus nuomonė, jei autoritetai žino geriausiai, ko reikia ir jam pačiam, ir tautai? Autoritetai juk geriausiai žino, kaip mokyti studentus, juos išbandyti, ir kaip jiems įdiegti supratimą apie meną, mokslą ir visus kitus žmonijos pasiekimus.

„Žmogui vietos čia nėra“, – byloja mums ištuštėjusi Lietuva. Jo skausmui, jo džiaugsmui, jo baimėms ir jo poreikiams. Ir jie važiuoja ten, kur pasijaučia žmonėmis. Ar pastebėjote tokią tendenciją, gerbiamieji?

Kai tautą, kuri niekada tokio patyrimo neturėjo, ištinka demokratija, atsiranda daug baimių. Reakcija į #metoo – tik viena iš jų. Bet beveik trisdešimt metų taip pat nėra visai mažai, kad šiandien protingas žmogus jau galėtų atskirti, jog kai autoritetai kaišioja rankas į studenčių kelnaites ir ieško trikampėlių, jie negalvoja nei apie Rusiją, nei apie vakarų leftistes, nei apie nieką kita.

Tiesiog jie taip buvo įpratę. Juk autoritetas buvo viskas. Bet aš tikiu, kad taip nebebus. Nes žmonės taip pat pajėgūs atskirti ir tai, kada mergina meluoja savo liudijimuose. Juk tikro skausmo nesumeluosi, kad ir kokia gabi aktorė bebūtumei.