Jie visada pasirodo ir paleidžia balsus švenčių proga, tie asmenys, kurie galvoja, kad daro mums malonę ir paslaugą, kad čia su mumis gyvena ir kenčia mus visus ir šitą valstybę, kuri jiems kaip pamotė. Ne, ne kaip pamotė. Baisiau: pamotės normalūs žmonės tokiais žodžiais netarkuoja.
Jie visi įsitikinę, kad nusipelnė gimti geresnėje pasaulio vietoje arba gyventi kur nors, kur jų taip neapvaginėja „valdžia“, nors iš tikrųjų jie nepatenkinti ne tik valdžia, o visais, kas aplinkui juos. Kur bepasisuksi, visur jiems tekęs šūdinas loterijos bilietas.
Gydytojai blogai juos gydo, mokytojai blogai auklėja jų vaikus, kelininkai nesusitvarko su keliais, kaimynai užstato jų automobilius kieme, kirpėjos ir kosmetologės vėplos ir nieko nemoka dirbti, restoranai plėšia kainas, parduotuvės, tos išvis yra įteisintas reketas ir plėšikavimas, ryšio bendrovės sukčiauja su tais savo tarifais, taksistai nemoka vežioti, valdininkai vagiai ir niekšai.
Na ir, žinoma, sūnaus žmona yra išlepus ir išsišiepus kiaunė, čia toks jau labiau šeimyninis aspektas, bet prisideda prie to, kad visi aplink gyvenimo jiems nesukuria tokio, kokio jie nusipelnė.
Žinoma, čia tik jiems patiems atrodo, kad jie kažko nusipelnė: pasižiūrėjus į juos iš arčiau, jų nuopelnai yra kiek žemiau nulio, bet tai netrukdo jiems pradėti kaukti savo repetuotas ir išmoktas frazes.
„Ką man Lietuva išvis davė?“ „Kodėl aš čia turėčiau ir toliau gyventi?“ „Kodėl aš turiu čia mokėti Lietuvai mokesčius, kas man iš to?“ „Tuoj visi po vieną ir išsivaikščios iš šitos pasakų šalies; prasmės čia gyventi nebėra.“
Jie gyvena saugioje, civilizuotoje, teisinėje valstybėje, kuri sugebėjo tokia tapti iš okupuotos teritorijos, kalėjimo su spygliuotomis vielomis ir išvykimo vizomis, iš teroristinės pasaulio šiknaskylės, vadinamos Sovietų Sąjunga, mažiau nei per tris dešimtmečius, bet jiems to negana. Jiems visa tai nesiskaito (net kalbos nėra, kad jie tai vertintų ir brangintų).
Visiškai nesitikiu, kad štai imsiu ir perauklėsiu juos. Ne tam skirti mano rašymai: taip pat nesiruošiu pasiekti, kad restoranai skaniau gamintų ar išmaniau aptarnautų.
Tačiau visada galiu pasidalinti tuo, kas vadinama „gerąja praktika“, ir todėl švenčių akivaizdoje pasakysiu, ką Lietuva davė man. Man ir daugeliui jūsų – žinau, nes turiu pakankamai daug draugų, kurie galvoja taip, kaip aš, ir džiaugiasi, užuot nuolatos bambėdami.
1. Man Lietuva davė puikų išsilavinimą: Vytauto Didžiojo Universitetas ir trys bibliotekos Kaune ir Vilniuje, kuriomis tais laikais naudojausi, išmokė labai daug ko, o to meto darbai ir sutikti žmonės užtikrino, kad galiu skaityti ir susišnekėti keliomis kalbomis. Kaip paaiškėjo vienakalbėse šalyse, Argentinoje ir Urugvajuje, pasirodo, galiu sėkmingai bendrauti ir ispaniškai, nors niekad tos kalbos nesimokiau.
2. Man Lietuva duoda galimybes užsidirbti iš savo profesijos, ir gyventi taip, kad man nieko nestinga. Aš gaunu pinigus, veikdamas tai, kas man labiausiai patinka – tai ne šiaip „daug“, tai didžiulė dovana.
3. Kai susergu arba noriu išsibalinti dantis, Lietuva turi vienus geriausių gydytojų pasaulyje. Jei netikite, galėčiau jums palinkėti atsidurti Urugvajuje, kur artimiausias Lietuvos lygio dantų gydytojas yra, kaip čia pasakius, kitoje šalyje (reikia keltis keltu į Buenos Aires). Bet nelinkėsiu šito, nes nekrikščioniška. Kažkada stebėjausi, kad JAV diplomatai, gyvenantys Minske, važinėja dantų taisyti į Vilnių, kaip sovietiniais laikais iš Maskvos skraidydavo į Helsinkį. Klausiau jų: „Vilniuje geriau?“ Ne, sako, Minske tiesiog normalių gydytojų nėra.
4. Lietuva turi maisto ir kitų prekių įvairovę, toli viršijančią šalies gyventojų dydį. Išskyrus kelis egzotinius dalykus, Lietuva turi beveik visko, o ko neturi, jums gali atskraidinti per 48 valandas. Iš tų prekių pasirinkimo galima spręsti, kad jas daug kas perka, nes kitaip jų lentynose niekas nelaikytų.
6. Lietuva yra rami šalis, kur didžiausios naujienos dažniausiai yra Eurovizijos atranka, „X Faktorius“, Monikos Šalčiūtės butas ir švara jame, o taip pat seksualinio priekabiavimo kaltinimai. Nesakau, kad tai nesvarbios žinios (ypač tiems žmonėms, kurie tiesiogiai su jomis susiję), bet ar matėte bėdas kitur? Karai, stichinės nelaimės, riaušės, masinės represijos. Kai gyvenau Ganoje, sykį atsikėlęs laikraštyje perskaičiau, kad už 300 km į šiaurę nuo sostinės buvo genčių konfliktas, ir keliems žmonėms konflikto eigoje nupjovė galvas. Net Vilniaus dailės akademijoje to nebūna.
7. Galiausiai ir svarbiausiai: žinau, kad gimiau šalyje, kuri tais laikais pasauliui buvo kaip dabar Kuba ar Šiaurės Korėja. Šiandien man Lietuvos Respublika davė pasą, su kuriuo galiu neklausinėjamas ir eilėje prie ambasadų nelaukdamas keliauti po visą pasaulį. Tik nedidelė dalis pasaulio gyventojų gali tuo pasigirti.
Jei tai jums nesvarbu arba nieko nereiškia, tai nebežinau, kaip jums ir paaiškinti. Gal tikrai Lietuva yra ne jums – tačiau tikriausiai ir jūs Lietuvai esat ne kažką.
Visus kitus tuo tarpu sveikinu turint nuostabią šalį, kuri davė mums labai daug ir ne per daugiausiai prašo iš mūsų mainais.