Ta proga buvo prisimintas ir metų pabaigoje nuskambėjęs EBPO grafikas, rodantis, jog Lietuvos jaunimas mažiausiai domisi politika tarp visų išsivysčiusių (ir siekiančių tokiais būti) kraštų:
Be abejo, mes esame įgudę ieškoti statistikos – ir šiek tiek mazochistiškai ja mėgautis, – kur Lietuva pasirodo blogiausiai. Tačiau šitų duomenų taip lengvai nenurašyčiau. Po Lietuvos, politika mažiausiai domisi Čekijos jaunoji karta. Tiesioginis čekų jaunimo abuojumo rezultatas – ką tik antrai prezidento kadencijai antrame ture nedidele persvara perrinktas girtuoklis, nepraustaburnis, Putino penktąja kolona ir „autoritarinių režimų padlaižiu“ vadinamas Milošas Zemanas. Jis nebūtų užėmęs šio posto, jeigu jaunimo politinis aktyvumas būtų buvęs bent dešimtadaliu didesnis.
Lygiai taip ir Lietuvoje – visi tie aštuoniolikmečiai ir devyniolikmečiai, kuriems draudžiama pakelti šampano taurę savo pačių vestuvėse ar išleistuvėse, dėl to tegali kaltinti savo bendraamžius ir vyresnius draugus. Jei ne žemas jų aktyvumas Seimo rinkimuose (ir dar žemesnis – II jų ture), Aurelijus Veryga dabar nebūtų piliečių apsaugos nuo alkopramonės ministras.
Skėstelėti rankomis – „Ai, tas jaunimas...“ – lengviausia. Tačiau ką daryti? Juk problema – ne atskirų kontroversiškų asmenybių ar netgi ne vienos partijos: politikos atsinaujinimo apskritai negalima tikėtis, jei nebus gilesnio jaunimo įsitraukimo ir didesnio dalyvavimo. Ne, ne todėl, kad jaunimas yra mistinis nekaltas avinėlis – praeities politikos nuodėmių nepalytėtoji karta, – o todėl, kad jaunų žmonių politiniai įpročiai, jų politikai keliami reikalavimai bei standartai dar gali evoliucionuoti ir keistis. O kuo žmonės vyresni, tuo labiau jų balsavimo (ir nebalsavimo) įpročiai bei požiūris į politiką sumedėję ir nepasiduodantys modifikacijoms.
Anų metų pabaigoje kolegos pasiūlė inovaciją, kuri turėtų kilstelėti jaunimo politinį aktyvumą: sumažinti rinkimų į savivaldybių tarybas barjerą iki 18 metų (dabar norint į jas kandidatuoti reikia sulaukti 20-ies).
Nematau didelės tokios naujovės žalos. Nemanau, kad aštuoniolikmečiai atliktų savo pareigas blogiau negu didelė dalis dabar į miestų bei rajonų tarybas kažkaip patenkančių žmonių. Tačiau lygiai taip pat nesu tikras, ar tokia priemonė turės apčiuopiamą teigiamą efektą jaunimo balsavimui – paliestųjų ratas pernelyg siauras. Pagalvokime iš aštuoniolikmečio perspektyvos: ar tai, kad kažkur kitoje mokykloje besimokantis mano bendraamžis iškeltas į miesto tarybą, yra pakankamas pagrindas man susidomėti politika? Daugiausia, ką toks pasyvios rinkimų teisės amžiaus sumažinimas duotų – atsirastų savotiškas fasadinis privalomumas kiekviename rinkimų į savivaldą sąraše turėti savo aštuoniolikmetį (šalia jau esančių privalomųjų sportininko, visuomenininko ir (pop)kultūros žvaigždės).
Jeigu pažiūrėsime į Konstituciją, peršasi išvada, kad konstitucinė doktrina suponuoja įgytą gyvenimo patirtį esant svarbų politinio veikimo komponentą: šalia savivaldybių tarybų egzistuoja pasyvios rinkimų teisės amžiaus cenzas ir Seimo nariams (25 metai), ir Prezidentui (40 metų). Galbūt galima ginčyti, kad būtent savivaldos klausimų pobūdis ir sprendimų priėmimo būdas nereikalauja didesnės gyvenimiškos patirties ir brandos, tačiau esu linkęs tuo abejoti. Nors praktiškai tai didelės reikšmės neturėtų – tų išrinktųjų, tikėtina, nebūtų daug, – tačiau čia visų pirma yra principo klausimas.
Dar svarbesnis dalykas, kad šiuo siūlymu pasyvi rinkimo teisė sulyginta su aktyvia: tą pačią akimirką, kai įgyja teisę balsuoti, piliečiai įgytų ir teisę būti išrinkti. Konstitucija šioje vietoje atsargesnė: ji suponuoja, kad reikia kelis ar keliolika metų praktikuoti aktyvią rinkimų teisę (balsuoti rinkimuose), kol gali pats pradėti kandidatuoti.
Tai kaip iš esmės sužadinti politinį jaunimo aktyvumą, nesiekiant tik kosmetinių pakeitimų? Pirmiausia reikia pamėginti suprasti, kuo ta jaunoji karta pasižymi – ir kuo ji iš esmės skiriasi nuo ankstesnių.
O kad taip yra, kad skirtingas kartas skiria ne tik skaičiukai asmens kodo pradžioje, liudija vis daugiau socialinių mokslų duomenų. Nors apie Lietuvą tokių tyrimų nėra daug, pasaulyje pakankamai gerai ištirtas Y kartos socialinis ir psichologinis portretas – kartos, kurią sudaro gimę praeito amžiaus IX, X dešimtmečiais ir net pirmaisiais šio amžiaus metais. Jie rodo, kad ši karta yra bene pirmoji globali kohorta – visame Vakarų pasaulyje ir už jo ribų ji pasižymi stebėtinai panašiais bruožais.
Tai karta, įgijusi aukštesnį išsilavinimą už visas prieš tai buvusias, gebanti vienu metu atlikti daugiau darbų ir užduočių, savarankiškesnė ir komunikabilesnė. Ji dinamiškesnė priimdama naujas technologijas – tai pirmieji „skaitmeniniai čiabuviai“ (angl. digital natives): pirmoji karta, kuri skaitmeninėje aplinkoje jaučiasi kaip žuvis vandeny. Kita vertus, tai karta, kuri tikisi, kad bus greitai įvertinta, ir įvertinimą nebūtinai sieja su objektyviais savo pasiekimais, kuri tikisi greitos karjeros ir žaibiškos komunikacijos – nekantri, nepakenčianti laukimo ir nežinios, nepasirengusi atidėti lūkesčių bei kantriai kurti ilgalaikį projektą. Itin dažnai joje pasitaikantis dėmesio deficito sindromas (Kaohsiungo Universiteto medikai įrodė jo sąsają su priklausomybe nuo interneto) trukdo mokytis nuobodžių dalykų ar įdėmiai skaityti ilgus tekstus, netgi suprasti ilgus sakinius. Y kartos aukšta savivertė reikalauja nuolat ją įtvirtinti išoriniais statuso ir įvaizdžio atributais – nuo paskutinio iPhone’o iki instagraminių nuotraukų – ir liudija labiau paplitusią vidinę savivertės krizę, negu leistų spėti į socialinius tinklus transliuojami tobulos egzistencijos vaizdiniai.
Ji labiau idealistinė ir kelianti aukštesnius moralinius standartus viešajai erdvei, tačiau viešas jos veikimas dažniausiai nenueina toliau negu pasipiktinimo išliejimas socialiniuose tinkluose. Teisumo jausmas, skaitmeninio bendravimo įgūdžiai ir buvojimas vertybiniame bendraminčių burbule daro juos nepakantesnius kitokiai nuomonei – Konstitucijoje įtvirtintą žodžio laisvę gerbiančius amerikiečius nustebino 2015 m. Pew tyrimo centro duomenys, parodę, kad 40 procentų amerikiečių nuo 18 iki 34 metų mano, jog valdžia turėtų cenzūruoti teiginius, kurie gali būti užgaulūs. Akademinėje terpėje šis trapumo ir nekvestionuojamo teisumo mišinys atvedė prie „saugių erdvių“ steigimo. Tai karta, kuri labiau gyvena internete, negu offline pasaulyje: jie sukuria ir įkelia dvigubai daugiau online turinio negu ankstesnė karta, o 54 procentai Y kartos atstovų, Time žurnalo duomenimis, jaukiau jaučiasi siųsdami kitiems žmonėms tekstinius pranešimus, negu su jais kalbėdamiesi. Skaitmeninį gyvenimą lydi nekritiškas optimizmas technologijų pažangos atžvilgiu: technologijų pažanga, šios kartos akimis, išspręs visas žmonijos problemas. O jeigu kokie nors reiškiniai su technologiniu progresu sunkiai dera – ką gi, tuo blogiau jiems.
Kodėl reikia apie tai kalbėti? Todėl, kad – neneigiant skaitmeninio pasaulio svarbos – esminiai žmogaus tikrovę valdantys veiksmai ir sprendimai yra offline: gimimas, šeima, meilė, draugystė, mirtis. Kaip ir tai, kas sudaro tą specifinę laisvo veikimo sritį, vadinamą „politika“. Kaip ir pati laisvė, sudaranti mūsų žmogiškumo pagrindą ir skirianti mus nuo robotų. Visi tie offline’iniai dalykai turi savo specifinius įgūdžius, kurie Vakarų visuomenėse buvo šimtmečius kuriami, tobulinami ir gryninami, atmetant atgyvenas ar atmetant nepasiteisinusius klystkelius. Įgūdžius, kurių reikia tiek kad demokratija veiktų, tiek ir kad visuomenė išlaikytų atsparumą nenuspėjamų ateities iššūkių akivaizdoje.
Skamba labai iškilmingai, bet iš tiesų tikrovė labai paprasta. Kaip skirtingų kartų skirtingos įgūdžių paradigmos veikia politinę praktiką, galima pamatyti pažiūrėjus į 2016 m. Seimo rinkimus. Pirmajame rinkimų ture, kuomet viešoji erdvė dūzgė rinkimais ir buvo poliarizuojama kaip niekad aštrių, „juoda-balta“ patosu persmelktų rinkiminių batalijų, jaunosios kartos aktyvumas buvo beprecedentiškai aukštas: I ture dalyvavo 37,8 procentai 18–34 metų jaunimo (jo ribos beveik tiksliai sutampa su Y karta) – dvigubai daugiau negu 2012 m. rinkimuose (18 proc.)
Tačiau tam, kad sudalyvautum antrajame rinkimų ture, reikėjo keleto dalykų. Neužteko pasiduoti viešosios erdvės zvimbesiui ir pasekti masiniu bendraamžių pavyzdžiu – antrajame ture jų nebebuvo. Reikėjo turėti ilgalaikę elgesio strategiją – siekti konkrečių politinių jėgų pergalės. Reikėjo išlaikyti dėmesį. Reikėjo susirasti informaciją ne visuomet user friendly aplinkoje. Reikėjo subordinuoti savo impulsyvius planus išankstiniam veiksmų scenarijui. Ir čia kiek mažiau nei šimtui tūkstančių Y kartos atstovų reikiamų įgūdžių pristigo – II ture balsavo pusantro karto mažiau jaunų žmonių – 23,7 proc. (Bendras rinkėjų aktyvumas sumažėjo tik ketvirtadaliu, nuo 50,6 proc. iki 38,1 proc., ir kritimas būtų dar mažesnis, jeigu skaičiuotume be jaunimo balsų.)
Taigi būtina tuos „realaus pasaulio“ įgūdžius ugdyti – jie reikalingi tiek pilietinei pareigai vykdyti, tiek ilgesnėje gyvenimo perspektyvoje. Matthew Hennessey straipsnyje City Journal šitaip svarstė, ką ankstesnė, X karta, galėtų padaryti, kad padėtų sustiprinti dabartinę visuomenę: „Ji galėtų pradėti iš naujo pareikšdama apie ją suformavusio kūno ir kraujo pasaulio svarbą. Individų lygiu tai reiškia: padėti į šalį iPhone’ą, išjungti kompiuterį ir pasiimti iš bibliotekos knygą ar aplankyti muziejų. Tai reiškia nueiti į kino teatrą, užuot kompulsyviai vieną po kitos žiūrėjus Netflix serialo serijas. Tai reiškia daugiau kalbėtis su draugais akis į akį, užuot daugiausia jiems tekstinus arba siuntus e-mailus. Visuomenės lygiu tai reiškia atsispirti tiems, kurie lengva ranka priima, kad technologija gali išspręsti visas mūsų socialines ir politines problemas. Tai reiškia su sveiku skepticizmu žiūrėti į tūkstantmečio vaikų pastangas suardyti kiekvieną industriją, kiekvieną instituciją ir kiekvieną ekonomiką per technologiją ir „dalijimosi“ etosą. Tai reiškia kovoti už savo privatumą.“
Visa tai nepaprastai svarbu, ir mutatis mutandis galioja taip pat ir mūsų visuomenei. Tačiau tai – asmeninio ir visuomeninio veikimo lygmuo. O kaip praktiškai – ir Lietuvoje, atsižvelgiant į mūsų situaciją bei poreikius – ugdyti jaunimo politinį aktyvumą? Čia noriu pasiūlyti, kaip dabar įprasta sakyti, porą #idėjųLietuvai.
Sumažinkime balsavimo amžių savivaldos rinkimuose iki 16 metų. Tam reikės Konstitucijos pataisos – bet ją atlikti tikrai verta. Kodėl? Kad būtų išugdyti politinio dalyvavimo įgūdžiai, reikalinga habituacija savo gimtajame kontekste – aplinkoje ir bendruomenėje, kurioje išaugai, kuri perteikė socialines ir politines vertes, kurioje politinį apsisprendimą gali daryti remdamasis giliai įsišaknijusiu socialinio pasaulio pažinimu. Dabar gi labai daug jaunų žmonių išvažiuoja iš gimtųjų vietų studijuoti ar dirbti neturėję galimybės dalyvauti rinkimuose toje aplinkoje, kuri geriausiai pažįstama, kur sprendimo įgūdį gali lavinti atsiremdamas į pažįstamą gyvenimo tikrovę. Nenuostabu, kad didesnė dalis to įgūdžio taip ir neįgyja.
Sumažinus balsavimo amžių iki 16 metų (taip daro estai ir dar keletas šalių), kartu atsirastų ir amžiaus skirtumas iki pasyvios rinkimų teisės įgyvendinimo (18 metų riba). Ir nereikia sakyti, kad jaunimui neužtenka brandumo: kaip tik atvirkščiai, atsakomybės krūvio suteikimas ugdo gebėjimą atsakingai rinktis. Tuomet iš gimtojo regiono studijuoti ar dirbti svetur jauni žmonės išvažiuotų – bent dalis – jau turėdami politinio veikimo įgūdžius.
Tam reikia ir permainų mokykloje. Mokykla turi likti depolitizuota, bet ne priešiška pačiai politikai. Mokykloje neturi likti pedagogų, kurie juodina politiką kaip tokią ir skatina cinišką požiūrį į ją – jie pakerta valstybės pamatus. Sunegatyvindami politiką, tokie mokytojai ugdo pilietį, netapatinantį savęs su valstybe. Be abejo, laisvoje valstybėje niekas nedraudžia „varyti“ ant valdžios ir politikos – tačiau tegu jie eina ir daro tai ten, kur jų nuomonės reiškimasis nebus subsidijuojamas valstybės pinigais ir kur nebus kryptingai deformuojamos jaunimo nuostatos. Mat tokių nuotaikų skleidimas kuria „išdaužytų langų“ efektą – vaizduojant visą politiką kaip negarbingą užsiėmimą, atbaidant jaunus žmones nuo politikos, nuleidžiama kartelė į ją patekti maumams. Egzaminų Seimo nariams neįvesime (nekonstituciška), bet didesnė konkurencija iš žmonių, kurie tai laikytų prasmingu ir garbingu užsiėmimu, pakeltų Seimo ir savivaldybių tarybų kokybę. Aišku, formuojant užaugančios kartos nuostatas, už mokyklą daug svarbesnės šeimos nuotaikos, tačiau šeima yra savotiška „juodoji dėžė“, valstybė negali ir neturi ten kištis. O mokykla tikrai neturi būti antivalstybinės, antipilietinės, antipolitinės nuostatos ugdytoja.
Negana to – mokykla galėtų aktyviai dalyvauti organizuodama, kartu su visuomeninėmis organizacijomis, „jaunimo rinkimus“. Jaunimo rinkimai vyksta, pavyzdžiui, Norvegijoje, kur prieš nacionalinių rinkimų pradžią balsuoja jaunimas, dar neturintis balso teisės. Jų rezultatai leidžia pamatyti, ką renkasi būsimieji rinkėjai, ir priverčia politines partijas aktyviai diskutuoti su jaunąja karta apie jai rūpimus dalykus. Tokie jaunimo rinkimai Lietuvoje galėtų vykti prieš Prezidento ir Seimo rinkimų kampanijos pradžią, padėdami ugdyti politinę savimonę, suprasti politines pasaulėžiūras, skatinti politinės analizės, dalyvavimo viešojoje diskusijoje ir atsakingo pasirinkimo įgūdžius.
Vis dėlto galiausiai viskas susiveda į fundamentalų faktą – jeigu politika neįdomi, jeigu joje nėra vizijos, išradingumo, kūrybos ir inovacijos, tai jaunimo nepritrauksi ja domėtis ir dalyvauti. O kuo mažiau jaunimo ja domisi ir dalyvauja, tuo politika nykesnė, provincialesnė, neskaidresnė ir labiau stagnuojanti. Tačiau ar pavyks pralaužti šitą užburtą ratą, kai valdžią turintieji visai nesuinteresuoti, kad ta politika taptų kitokia?
Nežinau. Belieka laužti.