Kodėl studentai patiria sunkumų?

Vis tik būti studentu nėra lengva. Į didžiuosius miestus studijuoti atvykstantys jaunuoliai palieka savo artimuosius ir pažįstamą aplinką. Ne visiems lengva pritapti, susirasti naujų draugų, kurie padėtų sunkiomis akimirkomis.

Pradedant savarankišką gyvenimą, dažnas susiduria su finansinėmis problemomis, todėl privalo derinti studijas su darbu. Sesijų metu palaikymo reikia dar labiau. Egzaminų našta tampa intensyvaus streso priežastimi, o dėstytojai dažnai nėra pajėgūs ar net motyvuoti suteikti pagalbą. Kaip pamažu aiškėja iš Vilniaus dailės akademijos istorijų, kartais ir patys lektoriai gali būti skausmingų išgyvenimų priežastimi.

Negana to, dauguma studentų abejoja pasirinktomis studijomis ir nėra užtikrinti, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, o tai sukelia didelį spaudimą. Nerimą sustiprina ir suvokimas apie sparčiai augančią konkurenciją dėl darbo vietos.

Todėl depresijos susirgimai studentų tarpe itin dažni, bet tik retas kreipiasi pagalbos. Paprastai išeities ieško svaigaluose arba užsidaro vienatvėje. Tai mažina jauno žmogaus savivertę, motyvaciją mokytis ir dirbti. Kenčia ir draugystės bei santykiai su šeima. Studentas, nesusitvarkantis su problemomis, gali pasirinkti ir savižudybės kelią.

Kokią pagalbą siūlo mūsų aukštosios mokyklos?

Jokios. Jei Lietuvos universitetai ir teikia studentams psichologinę pagalbą, tai ji labai gerai paslėpta ir tikrai nėra lengvai prieinama. Pavyzdžiui, Klaipėdos universiteto puslapyje siūlomas Psichologinės pagalbos centras neveikia jau beveik metus, bet vis dar pristatomas, kaip teikiantis skubią pagalbą.

Dalis aukštųjų mokyklų vietoj studentų poreikiams pritaikytos pagalbos tiesiog nurodo nevyriausybinių organizacijų kontaktus. Tačiau tai niekaip neskatina atvirai kalbėtis apie problemas, kreiptis emocinės paramos ir gauti reikiamos pagalbos.

O net ir ten, kur pagalba siūloma, apstu įvairiausių apribojimų. Pavyzdžiui, dalis psichologų, dirbančių Vilniaus universitete, kur šios paslaugos mokamos, nepriima naujų užrašymų, o kita dalis negali konsultuoti studentų iš kitų fakultetų. Tuo tarpu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ar Kauno technologijų universitetas turi tik po vieną psichikos sveikatos specialistą, teoriškai turintį padėti visiems.

Vytauto Didžiojo universitete studentas gali gauti psichologinę pagalbą tik pasirašęs sutartį ir sutikęs su griežtomis sąlygomis. Pavyzdžiui, turi sutikti, kad pokalbio metu surinkti duomenys gali būti naudojami moksliniais tikslais. Studentas, verčiamas pasirašyti ir įsipareigoti, gali išsigąsti ir pervertinti esamas problemas arba tiesiog atsisakyti būtinos pagalbos.

Ką reikėtų keisti?

Universitetų tikslas – ugdyti visapusiškai išsilavinusią, etiškai atsakingą, kūrybingą ir verslią asmenybę. Tam akademinė aplinka turi būti aprūpinta empatiška, lengvai prieinama psichologine pagalba, kuri įtrauktų ir studentus, ir darbuotojus.

Dėstytojai turėtų būti apmokomi atpažinti rizikos ženklus studentų elgesyje ir nukreipti reikiamos pagalbos, kuri turi būti prieinama gyvai, anonimiškai ir be jokių įsipareigojimų. Tai paskatintų daugiau studentų kreiptis ir galbūt išspręsti problemas, kol jos netapo nepakeliamai sunkios. Taip pat negalima pamiršti ir popaskaitinio laikotarpio – pagalba itin svarbi tamsiuoju paros metu, kuomet studentas lieka vienas su savo mintimis bei problemomis.

Vienas iš veiksmingų būdų sumažinti baimę kalbėtis apie psichologines problemas yra studentų bendradarbiavimas tarpusavyje. Bendraamžių savanorių ir palaikymo ieškančiųjų sujungimas gali pralaužti gėdą kalbėti jautriomis, bet labai svarbiomis temomis. Tiems, kurie vis tiek nedrįsta ieškoti palaikymo gyvai, turi būti užtikrinta galimybė susisiekti su universiteto specialistais, studentais ir gauti pagalbą el. laiškais, socialiniais tinklais, „skype“ ar telefonu.

Sklaidyti psichologinės pagalbos stigmą padeda ir tam skirti renginiai, atviros diskusijos, kuriose drąsiai kalbamasi apie emocinę savijautą, nagrinėjamos dažniausiai pasitaikančios krizinės situacijos, kviečiama kreiptis pagalbos. Reguliariai atliekamos anoniminės apklausos padėtų įsivertinti emocinę aplinką ir sutelkti pastangas bei finansinius resursus ten, kur jų reikia labiausiai. Tai paskatintų psichologines problemas vertinti rimtai ir studentus, kovojančius su sunkumais, matyti ne kaip aukas, o drąsius ir pagarbos vertus žmones.

---

Deja, mūsų universitetai ir toliau nekreipia dėmesio į emocinę aplinką ir studentų psichikos sveikatą. Psichologinės problemos vis dar siejamos su nepataisomu blogiu, o kreiptis pagalbos dėl asmeninių sunkumų išlieka didele gėda. Tikiuosi, kad akademinę bendruomenę drebinantys seksualinio priekabiavimo skandalai ir tragiškos jaunų žmonių netektys pareikalaus ne tik ašarų, bet rektorių atsakomybės ir naujo požiūrio į studentų emocinį saugumą aukštosiose mokyklose.