Vilniaus dailės akademijos Senato etikos komitetas vienbalsiai nutarė, kad prof. J .Gasiūnas savo elgesiu su studentais ir kitais akademinės bendruomenės nariais grubiai pažeidė VDA etikos kodeksą, akademijos vidaus darbo tvarkos taisykles ir statuto reikalavimus.
„Toks žmogaus orumą žeminantis elgesys yra netoleruotinas akademinėje aplinkoje“, – paskelbė penktadienį akademija.
„Tikiuosi, kad visos „Mee2“ aktyvistės, tikinčios, kad 18-20 metų studentės nėra pajėgios pačios nuspręsti, su kuo sugulti į lovą, karštai remia ministro Verygos draudimą pardavinėti alkoholį jaunesniems kaip 21 metai asmenims?“ – klausia žurnalistas Audrius Bačiulis.
„Gąsdino ar šantažavo? Ne. Mergina aiškiai priešinosi? Ne. Buvo nepilnametė? Ne. Ji bijojo? Dabar sako, kad taip. Gal susidorojimo? Ne. „Prarasti įsivaizduotą viršenybę prieš kitus studentus ir kad gal nebepasakys, kaip ir ką tapyti“. OMG! Laikau tai viešu susidorojimu su žmogumi – anonimiško, be teismo, be priežasties, be taisyklių, be jokių civilizacijos teikiamų instrumentų – tarsi pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Galėčiau irgi liudyti – santūrus, dalykiškas, konkretus žmogus. Jokių priekabiavimų, jokio polinkio į spaudimą, juo labiau į smurtą. Ką? Mano liudijimas netinka, nes buvau negirta? Jis (J. Gasiūnas) buvo mano dėstytojas“, – antrina jam juvelyrikos dizainerė, juvelyrikos namų „Yurga“ savininkė Jurga Karčiauskaitė-Lago.
Nepatikėsiu, kad šiedu, kaip ir gausus būrys kitų priekabiavimu kaltinamų Nacionalinės premijos laureatų gynėjų, nesupranta esminio skirtumo, tarp dviejų savo noru flirtuojančių jaunų žmonių sprendimo užbaigti pasimatymą lovoje ir dėstytojo bei studentės santykių, kur pirmasis visada veikia iš galios pozicijų. Ne be reikalo tokie santykiai akademinės etikos požiūriu laikyti nederamais dar tuomet, kai nebuvo jokių #MeeToo, o bandymai šį tabu sulaužyti baigdavosi sentimentalių romanų ir filmų scenarijų vertomis tragedijomis.
A. Bačiulį dar galiu suprasti – jis prisėmė tokį vaidmenį ir iš principo gina viską, ką tapatina su tradicinėmis senųjų patriarchalinių Vakarų vertybėmis. Ar tai būtų JAV konstitucijoje įrašyta prigimtinė teisė turėti ginklą, ar skeptiškas požiūris į klimato kaitą dėl žmogaus veiklos, ar priekaištai ES lyderiams dėl nekontroliuojamo migrantų antplūdžio – viskas, kam pritaria Donaldas Trumpas, yra tiesa, o jo oponentai – melas. Todėl nuoseklu ginti ir galią turinčių vyresnių vyrų teisę plekšnoti per kiekvieną jų akiratyje pasirodžiusį dailesnį užpakaliuką. Tokį požiūrį netgi norisi gerbti už vertybinį nuoseklumą arba juo žavėtis, kaip žavimės antikinėmis tironų statulomis.
Tačiau kitiems norėčiau pasiūlyti paprastą testą, kuriuo man nesunkiai pavyksta susiorientuoti tokiose sudėtingose istorijose. Pabandykite užsimerkti ir neskubėdamas įsivaizduoti tokioje akademinio priekabiavimo situacijoje ką nors iš savo artimųjų: motiną, žmoną arba dukrą. Jeigu konstruojant mintyse tokius vaizdus jūsų kumščiai susigniaužė arba pajutote šleikštulį, reiškia ir jums tai yra nepriimtina, net jeigu racionaliai svarstydamas bandote rasti kažkokį gerbiamų menininkų poelgių pateisinimą.
„Nebuvo kurso, kuriame jis (J. Gasiūnas) ko nors nebūtų išpi*ęs. Tai būdavo daugiau negu akivaizdu. Nemačiau tiek išsigandusių akių ir moteriškų ašarų, kiek ten – senųjų akademijos rūmų trečiame aukšte“, – liudija tapytojas Algimantas Černiauskas.
Kai VDA priekabiavimo skandalas baigsis įrodžius priekabiavimo faktus arba įtarimai liks nepaneigti, nepritarčiau bandymams atimti iš J. Gasiūno ir G. Trimako Nacionalinės premijos laureatų titulus. Nes jeigu aukštosios mokyklos dėstytojas privalo laikytis akademinės etikos, tai menininkui tų ribų peržengimas nė kiek nesumenkina jo kūrybos vertės.
Joks amoralus elgesys ar nusikaltimas tos vertės nekeičia. Senatvėje nekontroliuojamai vartojęs alkoholį Sigitas Geda vis tiek liko genialiu poetu, net ir po to, kai peiliu sužeidė savo dukrą. Pauliaus Širvio eilėraščiai vis tiek bus dainuojami, nors jo gyvenimo būdas vargu ar sužavėtų Kultūros komiteto pirmininką. Net ir partizanų žudiko Kosto Kubilinsko vaikiškus eilėraštukus tebeskaitys mūsų anūkai, o ankstyvoji išdavikės Salomėjos Nėries kūryba kurį laiką nebus užmiršta.
Dailės akademija ir buvusio Seimo nario Kęstučio Pūko viešbučio kambarys tikrai nėra vienintelės Lietuvoje vietos, kur merginos patirdavo išnaudojimą. #MeeToo išjudino tik drąsiausias, bet jų pavyzdys ir mūsų kalbėjimas apie šiuos skandalus galbūt jau dabar paskatins dar kelias ar keliolika iš tūkstančių nedviprasmiškas savo darbdavių ir vadovų užuominas gaunančių moterų, užuot klusniai kentus, ištarti „Ne“, o gal ir skelti skambų antausį. Net jeigu dėl to teks keisti darbą, o plepios kaimynės pašnibždomis vis tiek pavadins kekše. Jūsų kūnas ir savigarba – ne prekės.
Tačiau #MeToo dar turi nusileisti iš akademinės aplinkos į ten, kur gyvena paprasti žmonės, vis dar abejojantys, ar galią turinčių vyrų teisė priekabiauti neįrašyta Konstitucijoje. Pasiekti mažų miestelių mokyklas, kuriose bręsta būsimos gasiūnų aukos, ir suteikti joms galimybę objektyviai įvertinti tokias priekabiavimo situacijas. O berniukus išmokyti būti vyrais, bet ne kuiliais.