Jų neveikia smerkimas ir pašaipos, nes jie atrado silpnąsias rinkėjų vietas ir duoda jiems to, ko šie tikisi – tėviško rūpesčio ir tvarkos iliuziją. „Valstiečių“ planas paprastas – kuo daugiau draudimų ir priešpriešos su elitu.
Intelektualai vis mėgdavo padejuoti, kaip žiniasklaida neatspindi realios valstybės padėties, o kokiam nors skandalui kilus vis rasdavosi sąmokslo teorijų šalininkų, kurie, nutaisę gudrius veidus, sakydavo – štai, šis skandalas buvo sukurtas tyčia, kad būtų nukreiptas dėmesys nuo svarbiausių dalykų.
Tai štai socialinių tinklų pamišimas šiuos įtarimus padaugino iš tūkstančio ir beveik pavertė realybe. Patys to nepastebėdami virstame isterikų visuomene, besimėgaujančia mažareikšmiais skandalais ir taip skandinančia iš tiesų svarbius klausimus. Asmeninio populiarumo siekis ir emocijos tampa svarbesni už atsakomybę, o šią kakofoniją politikai puikiai išnaudoja.
Populiariame muzikiniame renginyje hiphopo grupė padaro satyrinį memą iš pagrindinio šalies politiko.
Atrodo, didelio čia daikto – muzikantai politikavo visais laikais ir naudojosi scena savo žinutėms perduoti, bet ne – Ramūnas Karbauskis nutaria nenutylėti, gudriai apverčia sąvokas, apsimeta auka ir feisbukas vėl ūžia, o žiniasklaida su džiaugsmu viską tiražuoja. Pirmuose anonsuose sukasi svarstymai, ar tai patyčios, ar ne patyčios.
...kol jos neužgožia kita komedija. Socialinės apsaugos ir darbo ministras, patartas atstovės spaudai, padaro šou iš Matuko metinių, o po to nutaria pasiteisinti ir padaro dar vieną šou, visai Lietuvai pranešdamas, kad vis pasikalba su užmuštu vaiku ir pasitaria svarbiais klausimais. Šou tuo nesibaigia, nes į ministrą Matuko vardu kreipiasi dvi žymios žurnalistės. Ir vėl viskas pagrindinėse naujienose.
Kol feisbukas moko valstiečius, kaip atskirti satyrą nuo patyčių ir kodėl nelabai gerai darytis reklamą iš mirusių vaikų, dizaineris Juozas Statkevičius paduoda į teismą humoristą Algį Ramanauską, nes šis neva išsityčiojęs iš jo atvaizdo.
Vilniaus elitas feisbuke varo ant valstiečių, šių gerbėjai negrabiai – laužyta kalba, logikos neatlaikančiais ir humorą aplenkiančiais argumentais – mėgina ginti savo dievukus. Pagal laikų skaičius ir iškalbą „valstiečiai“, atrodo, gauna į vienus vartus, tačiau ne viskas taip, kaip mums Vilniuje atrodo, savo taikliuose tekstuose jau išaiškino Vladimiras Laučius ir Andrius Užkalnis.
Kol visi siūbuoja nuo vieno keisto skandalo prie kito, pasimeta tokios iš pažiūros nereikšmingos, bet svarbios žinios kaip, tarkim, ši: Viešųjų pirkimų tarnyba įpareigojo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą dėl pažeidimų nutraukti automobilių remonto pirkimo procedūras, nes beveik 160 tūkst. eurų vertės pirkime dalyvavo vienintelė įmonė. PAGD, neskaidydamas pirkimų, sudarė palankias sąlygas stambiems tiekėjams.
Tai ne tokios sexy naujienos kaip Karbauskis, Šaknickas ir Papirtienė klouno veidais, bet pridėjus kontekstą, kad neseniai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nagrinėjo, ar PAGD vadovo Kęstučio Lukošiaus ankstesni santykiai su privačiu verslu nekelia interesų konflikto, o vidaus reikalų ministras net nelaukęs rezultatų priėmė sprendimą paaukštinti jo laipsnį, susidėlioja iškalbinga reiškinių sistema.
Viena ranka pasikabinę medalius už Lietuvos geležinkelių išskaidrinimą, kita ranka profesionalų vyriausybės ministras Eimutis Misiūnas ir jo vadovas Saulius Skvernelis užsimerkia į tai, kas darosi „savų“ valdomose struktūrose. Štai kuo iš tiesų reikėtų stebėtis ir prikišti valdantiesiems. Jau nekalbant apie tai, kad iki šiol neatsakyti klausimai nei apie žemes, nei apie trąšas. Va čia tai patyčios.
Išplėšytais žurnalais besipiktinantis feisbukas nesupranta, kad „valstiečiai“ laiko veltui neleidžia ir neketina sustoti – jie tvarkosi savo reikalus ir taikosi į kitus taikinius.
Rinkėjai, bent jau dauguma jų, yra labai paprasti ir turi neištaigingų svajonių, suprato „valstiečiai“. Jiems nereikia reformų ar sudėtingų sprendimų, jiems pakaks reformų imitavimo ir sprendimų simuliavimo, svarbu, kad efektas būtų greitas, kad ir nedidelis.
Nuoseklumas nebūtinas. Jiems reikia tėviško rūpesčio ir trupučio pagarbos, jie džiaugiasi, kad pagaliau, po daugelio metų, kažkas atkreipė į juos dėmesį, o ne išvadino veltėdžiais pašalpų gavėjais. Jau nekalbant apie tai, kad jie negaišta laiko analizuodami asmeninių laisvių apribojimus ir kur tai gali nuvesti.
Čia kaip tame garsiame „Naisių vasaros“ epizode, kurį jau uždrausta rodyti – Pijus atsisako grąžinti teisėtai priklausančią žemę, o išsibaigus visiems argumentams sako – negrąžinsiu jos tavo paties labui.
Daugumai rinkėjų ne itin rūpi grėsmė, kad valstybė vis labiau imasi paternalistinio vaidmens ir už juos nusprendžia, ką ir kada jiems gerti, ką valgyti, kur rūkyti ir kokius vaistus vartoti, ir kas jiems kenkia. Jie nori dėmesio ir paprastos tvarkos iliuzijos. O jei dar tuo pačiu bus suspardytas ir Vilniaus elitas – juo geriau. Pastarasis planas – jau ne tik šaltas valdančiųjų išskaičiavimas priešinti skirtingus visuomenės sluoksnius, bet ir asmeninė vendeta sudaužyti tuos, kurie tavęs niekada nepripažino, ir kur buvai nepakankamai talentingas patekti.
Štai, piliečiai nebegali po 20 val. įsigyti alkoholio, parduotuvės personalas iš vežimėlių išrankioja butelius, sudeda atgal į lentynas, ir jau atrodo, kad alkoholizmo problema kaip ir išspręsta. Niekas nesiginčija, kad ribojimų reikėjo, tačiau akivaizdu, kad juos reiktų pradėti nuo problemos didžiausio blogio – „bambalių“ kaimuose, o ne nuo šampano taurės teatruose ir lauko kavinėse, bet štai „bambalių“ klausimą „valstiečiai“ piktybiškai atidėlioja.
Vilniaus feisbukas ir šou žvaigždės piktinasi, kad ribojamos jų laisvės, o pasirodo, kad paprasti žmonės tenori „tvarkos“ ir tėviškos rankos. Todėl „valstiečiai“ su savo draudimais – pats tas. Ir turi jie gerbėjų ne tik provincijoje.
Draudimų projektus „valstiečiai“ šaudo kaip iš „kalašnikovo“. Pagal šiemet įsigaliojusias pataisas (tiesa, priimtas dar praeitoje kadencijoje, bet su džiaugsmu užtvirtintose jau šio Seimo), už marihuanos suktinę gresia kalėjimas. Liberalai, palaikomi konservatorių, dėjo pastangas tokius nusižengimus dekriminalizuoti, bet atsitrenkė į „valstiečių“ sieną.
Ir baudžiamoji atsakomybė už nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą – dar ne riba: neseniai Valstybinis psichikos sveikatos centras ir Sveikatos apsaugos ministerija pateikė įstatymo projektą, pašiurpinusį ekspertus, pagal kurį piktnaudžiaujantis marihuana asmuo galėtų būti gydomas priverstinai.
O praėjusią savaitę Seimo narys Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Mindaugas Puidokas įregistravo pataisas, išplečiančias vietas, kur būtų draudžiama rūkyti. Jis siūlo drausti rūkyti 10 metrų atstumu aplink restoranus, kavines, barus, kitas viešojo maitinimo įstaigas. Taip pat – ir aplink klubus, diskotekas, lošimo namus, automatų ar bingo salonus. Išeina, kad visas Vilniaus senamiestis tampa nerūkymo zona, bet net ir vilniečiai tuo visai patenkinti, sako, draudimai yra gerai. Vasarą „valstiečiai“, beje, buvo užsimoję ir prieš rūkymą daugiabučių balkonuose.
Ir tai dar ne visi į rūkorius nutaikyti apribojimai. Tarpinstituciniame Vyriausybės veiklos plane dėl narkotikų, tabako ir alkoholio prevencijos numatyta priemonė, įteisinanti bendrinę tabako gaminių pakuotę ir tabako gaminių pardavimą tiesiogiai neprieinamu būdu.
Paprastai tariant, tai reiškia, kad visų gamintojų ir visų rūšių tabako gaminiai turės būti parduodami vienodoje pakuotėje, o tabako gaminiai nebus laikomi pirkėjams matomoje vietoje. Vartotojai, norėdami nusipirkti tabako gaminius, turės jų prašyti pardavėjo. Be to, R. Karbauskis nelaidoja planų ir dėl specializuotų alkoholio parduotuvių. O rūkymo draudimų sėkmės įkvėptas M. Puidokas dabar siūlo didinti baudas dar ir už greičio viršijimą gyvenamosiose teritorijose.
Ir tai tikrai toli gražu nebus paskutinis „valstiečių“ draudimas, nes iš tiesų tai plano nėra. Tiksliau, toks jis ir yra – draudimais sudaryti tvarkos ir teigiamų pokyčių iliuziją, nes didesniems darbams neužtenka intelektinio potencialo. Gal jis tiesiog Lietuvoje ir nebereikalingas.
Tėvas Karbauskis mumis pasirūpins, jis žino, kas mums geriau.