Vladimiras Laučius. Kodėl Karbauskis iš Stepheno Kingo „It“ laimėjo ir pralaimėjo

Vyksta Ramūno Karbauskio spaudos konferencija Seime. Visi jo oponentai kaip kovai gerai parengtas batalionas pradeda įnirtingai šaudyti į prelegento kalbos detales.

Net kai kurie jo bendražygiai pareiškia, kad tokios spaudos konferencijos nereikėjo.

Ir ką? Ir nieko. Spaudos konferencija pasiekia savo tikslą: tikslinė auditorija išgirsta jai adresuotą žinią (prelegentas nė neplanavo ką nors įrodyti ekspertams ar žurnalistams), o gausiai susirinkusių žiniasklaidos ir pramogų verslo atstovų šūviai tik įgyvendina antrą sumanymo dalį – parodo, kad pikti priešai puola drąsų herojų.

Daugelis komentatorių šiandien turi tik labai paviršutinišką supratimą apie politinės komunikacijos pagrindus. Dažniausiai todėl, kad tas supratimas reikalauja intelektinių pastangų, teorinių žinių ir praktinės patirties. Daug skaitymo, mąstymo, bendravimo su šaltiniais ir dalyvavimo politiniuose žaidimuose. Alinančio darbo po darbo, o ne kasdienio riaugėjimo į feisbuką ir mėgavimosi šio užsiėmimo padariniais.

Prieš dvidešimt metų beveik visiems buvo akivaizdu, kad, norint išmokti žaisti politinius žaidimus ir juos perprasti, reikia mokytis. Šiandien tas suvokimas gerokai išblėsęs. Dabar viešosios erdvės naujokai pratinami manyti, kad kūrybingumas ir paviršutiniškas informacijos prisigraibymas svarbesni už gilias žinias, o saviraiška nuo jaunų dienų – už ilgą ir sunkų darbą su sudėtingais tekstais ir dar sudėtingesniais žmonėmis.

Todėl atpratusi nuo politinės tikrovės karta, plevenanti savo virtualiuose informaciniuose burbuluose, vis stebisi ir niekaip negali suvokti, kodėl politinius žaidimus laimi tie, kurie jiems atrodo tokie kvaili, old schooliniai ir panašūs į Stepheno Kingo „It“.

„Kur visi tie, kurie balsavo už Darbo partiją? – klausė šie burbulų gyventojai prieš penkerius metus, kai „darbiečiai“ laimėjo daugiamandatėje. – Aš asmeniškai nė vieno tokio nepažįstu“.

Vaikeli, ką tu išvis pažįsti? Pažinimas – tai ilgas ir sunkus darbas, mokymasis iš tų, kurie visu rimtumu daugiau kaip du tūkstančius metų kėlė klausimus apie tai, kas yra politika, žmogus ir kaip laimima politiniuose žaidimuose. Tada pamažu ateina ir suvokimas, kad laimi politinius žaidimus ne tas, kuris surenka pilną salę ar krūvą sekėjų savo nučiupinėtoje FB sienoje, o tas, kuris, vaizdžiai tariant, gerai moka žaisti šaškėmis ir šachmatais.

Ir jei pramogų pasaulio žvaigždės, blogų emocijų perpildytos, netyčia padaro politinę reklamą savo nekenčiamam politikui, tai geriausia, ko tas politikas tokiu atveju gali imtis, tai – išnaudoti priešininko smūgį savo naudai, kaip kad moko aikido kovos menas. Panaudoti oponento smūgio inerciją prieš jį patį.

Šiuo konkrečiu atveju – atsakyti taip, kad kiltų kuo didesnė ginčų banga, kurią kuo plačiau nušviestų žiniasklaida. Tokia banga efektyviai ir, svarbiausia, nemokamai mobilizuoja esamus ir potencialius rinkėjus. O visi tie, kurie džiaugėsi scenoje pasirodžiusiu šaržu pagal Kingo „It“, ir tie, kurie vėliau piktinosi keistomis ir neadekvačiomis kalbomis apie „patyčias“, ponui Karbauskiui išvis neįdomūs, nes tai – net ne jo rinkėjai.

Nors žvelgiant politinio raštingumo, o ne propagandos kampu, pono Karbauskio ir jo bendražygių kalbėjimas apie patyčias buvo nei į tvorą, nei į mietą. „Patyčių“ sąvoką projektuoti iš vaikų į suaugusiųjų pasaulį yra tas pat, kas suaugusiam vyrui slėptis po mamos sijonu ir skųstis – „mama, ta mergaitė mane pastūmė, o tas berniukas išvadino negražiais žodžiais“.

Jei jau prakalbome apie „valstiečių“ komunikaciją, tai verta atkreipti dėmesį ir į kitą praėjusios savaitės aktualiją – simbolinius, bet labai iškalbingus pokyčius šios partijos konkurentų gretose. Kalbu ne apie konservatorius-krikdemus, kurie nuo praėjusių Seimo rinkimų stabiliai išlieka pagrindiniais Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) oponentais, bet konkurentus centro kairėje, kovojančius su „valstiečiais“ už Antrosios Lietuvos balsus.

Ir čia mes matome Gandrų partijai iš esmės nepalankią tendenciją: lego žmogeliuku vadinamo Gintauto Palucko socdemus pirmą kartą reitinguose apėjo – nors ir labai simboliškai – Remigijaus Žemaitaičio „tvarkiečiai“. Turint galvoje mastą ir paklaidą, šis apsikeitimas vietomis populiarumo lentelėje lyg ir nieko ypatinga nereiškia. Tačiau yra du dalykai, kurie į minėtą faktą verčia žvelgti labai rimtai.

Svarbiausias iš jų – didžiulis kontrastas tarp Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko Palucko, kurio žmonės arba išvis nežino, arba nemėgsta, ir „tvarkiečių“ pirmininko Žemaitaičio, kurio reitingai pastaruosius mėnesius stabiliai augo ir kuris yra vienintelis Lietuvoje partijos pirmininkas, turintis teigiamą vertinimų balansą (jį daugiau žmonių vertina teigiamai negu neigiamai).

Lyderio vaidmuo Lietuvos politikoje – labai reikšmingas. Žinoma, ne jis viską lemia. Bet kai dėl vietos po saule varžosi prastos reputacijos freakų partija, turinti stiprų lyderį, su geresnės reputacijos, bet skylančia partija, kuriai vadovauja lego žmogeliukas, pastarosios perspektyvos atrodo blogesnės.

Antras iš dviejų minėtų dalykų – retorika. Šiuo atžvilgiu būtent Žemaitaitis, o ne Paluckas, pajėgus atimti dalį balsų iš LVŽS. Ponas Žemaitaitis garsiai ir agresyviai kalba socialiai jautriomis temomis, perrėkdamas net Naglį Puteikį, ir meistriškai atstovauja atstumtaisiais besijaučiančių žmonių lūkesčiams.

Savo ruožtu ponas Paluckas atrodo kaip pasakų trečias brolis arba kaip kompleksuojantis lepūnėlis princas, nusprendęs persirengti paprastu žmogumi ir eiti skleisti geros žinios apie artėjančią Socialdemokratijos karalystę.

Jis – visiškai nenatūralus, butaforinis socialdemokratas. Kaip ta mergina iš filmų ir knygų, kuri keliauja vyrų kompanijoje persirengusi vaikinu, bet niekas neįtaria, kad ji – mergina, nors eisena, figūra ir balsas – moteriški, o šlapintis kažkodėl bėga toli į mišką.

Kaip sakė vieno romano veikėjas, gerdamas su bičiuliais brendį ir stebėdamas tolstančią medžių link persirengusią jaunuoliu merginą: „vyras, kuris šlapinasi ne su visais prie laužo, o bėga slėptis į krūmus, negali būti geras ir padorus žmogus“.

Taip ir su tuo Palucko „kairumu“. Jis – socialdemokratų persirengėlė-mergina. „Valstiečiams“ būtų naudinga, jei jo partija liktų vienintele verta dėmesio konkurente centro kairėje. Bet čia kiša koją ne tik hiperaktyvus Žemaitaitis, bet ir skilti susirengę socdemai, Seime pasivadinę „socialdemokratine darbo frakcija“.

Ši frakcija ir jos ateities planai – tai savitas paradoksas. Viena vertus, jie prieštaravo socialdemokratų pasitraukimui iš koalicijos su „valstiečiais“ ir, vadinasi, LŽVS naudingi kaip sąjungininkai. Kita vertus, jie gali atimti mažiausiai vieną ar du procentinius punktus iš LSDP reitingų, kurie ir taip Palucko draugų nedžiugina, ir šitaip leisti Žemaitaičio partijai įsitvirtinti trečioje vietoje. O protesto rinkėjus žavintis Žemaitaitis „valstiečiams“ – didesnė rakštis už Palucką.

Tad rimta problema „valstiečiams“ – socdemų senoji gvardija, turinti Seime tvirtą frakciją. Jei vienas kiečiausių jos politikų Gediminas Kirkilas imtų aktyviau dirbti vidaus politinį darbą, o reitingų aukštumose švytintis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bent vienerius metus mažiau galvotų apie kokią Moldovą ir daugiau – apie Lietuvą, prisidėdamas prie Kirkilo pastangų, tai iš to galėtų išeiti neblogas veiksmas.

Jei dar Mindaugas Sinkevičius taptų ryškia alternatyva Paluckui LSDP viduje, o Algirdas Butkevičius – vienintelis LSDP pirmininkas, kurio vadovaujama partija per 28 nepriklausomybės metus laimėjo Seimo rinkimus – taptų šių jėgų vienytoju, socdemai galėtų išlipti iš duobės ir mesti iššūkį „valstiečiams“.

Štai kodėl ponas Paluckas, iš kurio viešai vis pasijuokia premjeras, yra ne tiek opozicija „valstiečiams“, kiek šiame straipsnyje minėta persirengusi mergina – „valstiečių“ penktoji kolona suverenioje LSDP simpatikų teritorijoje.