Nepaisant milžiniškų įmokų, tai nereiškia, kad SODRA bus maloninga ir iš sukauptų lėšų galėsite gyventi sočiai bei laimingai. Jei nebijote lengvo šoko, kokia bus Jūsų prognozuojama pensija galite pasitikrinti čia.

Valdžia negelbės

Nebus stebuklo ir iš vadinamosios antros pakopos fondų.

Lietuvos banko duomenimis, 2017 m. visų 20–ies antrosios pakopos fondų vienetų (jais matuojama gyventojo turto dalis fonde) vertė vidutiniškai pakilo 4,51 proc. Vis dėlto tai yra bendras rodiklis. 4 konservatyvūs pensijų fondai pernai fiksavo neigiamą turto vertės pokytį. Vien dėl to nukentėjo 89,7 tūkst. jų dalyvių. Pvz., fondo „Aviva europensija“ dalyviai taip per metus prarado beveik 1 mln. Eur, o „SEB pensija 1“ – per 0,7 mln. Eur. Dėl infliacijos, t. y. prekių ir paslaugų brangimo, nuolat keičiasi ir pinigų, kurie išmokami pardavus fondo turto dalį, vertė.

Jei rezultatas nenudžiugino, būsimą buitį galite pagerinti skubiai tapdamas olimpiniu ar pasaulio čempionu, ar bent jau prizininku. Olimpinio čempiono renta per mėnesį kiek daugiau nei tūkstantis eurų. Prizininkų kiek mažesnė. Tačiau jei darbas biure ir nuolatinis cepelinų vartojimas įsisenėjo ir nugulė ant liemens, todėl sportines aukštumas šturmuoti vėlu, teks galvoti, kaip pasirūpinti savimi be valdžios pagalbos.

Štai kelios sėkmės istorijos. Be vardų, tačiau ir be teorijos bei bankininkų – konsultantų. Už kiekvieno trumpo pasakojimo realus žmogus, kuris tai padarė ir dabar raško finansinius vaisius.

Liūdna žinia – nė vienas metodas nėra automatizuotas. Norint susikurti ramią ir aprūpintą ateitį, teks dirbti ir rizikuoti. Tačiau automatizuotai skaičiuojama lapkričio mėnesį Sodros duomenimis vidutinė pensija buvo 287,04 eurai. Mėginimo pragyventi iš tokios sumos oriu nepavadinsi.

Butas pensijai

Turbūt vienas iš madingiausių paskutinių dvejų – trejų metų būdų. Vilniuje, o dabar ir Kaune, kur po pranešimų apie naujas gamyklas būsto kainos pradėjo kilti į viršų, butus nuomai perka visi, kas tik netingi. Nors rinka artėja prie prisotinimo, tačiau, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tai dar patraukli investicijų kryptis.

Vilnietis, sostinėje valdantis keliolika butų, sako, kad šį verslą pradėjo būtent norėdamas pasiruošti pensijai. Gaudama pajamas iš kitų verslų šeima nusprendė, kad investuoti reikia į pirmo būtinumo poreikius tenkinančią industriją. Išanalizavus paaiškėjo, kad į energetikos sektorių, maisto pramonę su keliais šimtais tūkstančių eurų lįsti nėra prasmės. Lieka būstas.

Skaičiuojama, kad metinė grąža, jei investuoja į gyvenamos paskirties būstą iki 5 proc., iš komercinio nekilnojamojo turto jau galima spausti ir 10 proc. Tačiau tam reikia ir papildomų žinių bei kur kas daugiau darbo, nei tiesiog pirkti butą patrauklioje vietoje ir jį išnuomoti. Kitas šio kelio patrauklumas – sąlyginai lengva gauti kreditą. Po kelių dešimtmečių, kai kreditą nuomininkai jau bus išmokėję, tai bus gana reikšmingas nuosavas kapitalas. Kol kas kalbame tik apie grynąsias įplaukos. Neskaičiuojame būsto brangimo. Paprastai, jei ekonomika nekaista, tai dydis, šiek tiek lenkiantis infliaciją. Būtent iš šių dviejų skaičių – grynųjų pajamų, gaunamų už nuomą ir būsto brangimo – ir gaunama išsvajota rami senatvė. Kartais, jei pataikoma į tinkamą ciklą, skaičiai būna įspūdingi.

Pavyzdžiui, Vilniuje 2012 m. įvyko kainų korekcija ir kainos kristelėjo. Kas pirko tais metais ar kiek vėliau, ir išlaukė iki dabar, kai kainos pasiekė prieškrizinį lygį, galėjo uždirbti 30-40 proc. Tačiau čia profesionalų žaidimas. Mes kalbame apie ramų investavimą, kai būstas laikomas kaip pajamų šaltinis ir investicija, kuri apsaugo santaupas nuo infliacijos ir jas didina. Investicijų patrauklumas – gana didelį turtą galima įsigyti sąlyginai pigiai. Nuomos mokestis, jei nedaroma didelių klaidų, dengia visą arba beveik visą kredito įmoką. Reikai sukaupti tik 15 proc. būsto vertės pirminei įmokai.

Vilnietis, sostinėje valdantis keliolika butų, sako, kad šį verslą pradėjo būtent norėdamas pasiruošti pensijai. Gaudama pajamas iš kitų verslų šeima nusprendė, kad investuoti reikia į pirmo būtinumo poreikius tenkinančią industriją. Išanalizavus paaiškėjo, kad į energetikos sektorių, maisto pramonę su keliais šimtais tūkstančių eurų lįsti nėra prasmės. Lieka būstas.

Verslininkas ieško vadinamųjų „perliukų“ – tai neįrengtų ar blogai įrengtų butų, arba tokių, kurių aprašymas skelbime mažina susidomėjimą ir tuo pačiu kainą. Pagrindiniai rajonai, į kuriuos žvalgosi tai Centras, Senamiestis, Užupis. Keletas butų nupirkta ir Šiaurės miestelyje, Žirmūnuose. Tačiau šios investicijos rizikingos, nes niekas nežino, kaip ir kada pasikeis miegamųjų rajonų patrauklumas jei ten, tarkime, netoliese bus pastatyta gamykla ar kitas pramonės objektas.

Bendrabučio kambarys, kuriam reikia remonto, kaip investicija gali duoti 10 proc. metinę grąžą, kai tuo tarpu tvarkingas butas Vilniaus Senamiestyje tik 4 proc. O garažo, kuris tinkamas automobilių remonto dirbtuvėms, nuoma atneš visus 25 proc.

Linkę labiau rizikuoti ir turintys daugiau laisvo laiko prižiūrėti savo objektus, gali rinktis įvairesnius objektus. Bendrabučio kambarys, kuriam reikia remonto, kaip investicija gali duoti 10 proc. metinę grąžą, kai tuo tarpu tvarkingas butas Vilniaus Senamiestyje tik 4 proc. O garažo, kuris tinkamas automobilių remonto dirbtuvėms, nuoma atneš visus 25 proc., tačiau reikalaus pakankamai daug priežiūros ir nuolatinio bendravimo su ten dirbančiais meistrais, kurie, kaip rodo praktika, gana dažnai keičiasi.

Iš kitos pusės, šis verslas taip pat turi rizikų. Pavyzdžiui, sostinėje NT kainos tik dabar priartėjo prie buvusių prieš krizę. Investavę tada patyrė gana didelių sunkumų. Be to, rinka jau pakankamai prisotinta, nuomos kainos nebekyla, nes kasmet pasiūloma po tūkstantį naujų butų. Nuo kainų kritimo apsaugojo trumpalaikės nuomos bumas, tačiau ir čia rinka persotinta, kainos krenta, uždirbti gali tik profesionalai, nebe mėgėjai, verslą vertinantys kaip papildomą užsiėmimą šalia darbo.

Kita rizika – neaiški mokestinė bazė. Niekas nežino kokie ir kada bus įvesti nekilnojamojo turto mokesčiai, kaip pasikeis trumpalaikės nuomos reguliavimas – viešbučių lobistai aktyviai dirba dėl sąlygų sugriežtinimo. Dėl rinkos perpildymo, vilniečiai jau pradėjo ieškoti alternatyvų ir investuoja į NT Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose.

Vertybiniai popieriai

Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijos investicijos į vertybinius popierius kaip pasiruošimas sočiai senatvei buvo praktikuojamas jau XIX amžiuje. Lietuvoje ši kryptis išpopuliarėjo XXI amžiuje.

Pradžiai reikia pasakyti, kad tai nėra panacėja visiems iš eilės. Norinti padoriai uždirbti pirma reikia nebijoti, antra – domėtis šia sritimi ir nepalikti savo investicijų be priežiūros, o sekti naujienas ir nuolat „dalyvauti procese“. Sąlyginai tai potencialiai patrauklesnė, tačiau tuo pačiu sudėtingesnė sritis nei nekilnojamas turtas.

Nors įvairūs fondai ir bankai tiesiog siūlo jiems patikėti savo pinigus ir ramiai laukti senatvės, tai ne visada būna teisingas kelias.

Netgi per praeitą krizę iš dalies mažiau nuostolių patyrė tie, kurie laiku patys priėmė sprendimus ir nepasitikėjo samdomų fondų valdytojų patarimais.

Pavyzdžiui, tam, kad per mėnesį papildomai gautum 300-450 eurų, reikia investuoti bent 30 tūkst. eurų.

Kalbant apie realius skaičius, investuotojas, iki šiol dirbantis samdomą darbą, kuris įvairiomis formomis investuoja nuo 1998 m. sako, kad per tą laiką sukaupė pakankamai lėšų, kad galėtų gyventi iš dividentų. Investuota šiai veiklai reguliariai skiriant dalį atlyginimo.

„Galima uždirbti, tačiau tai nėra lengvas kelias. Reikia reguliariai domėtis savo investicijomis, nusistatyti griežtas vadinamojo gobšumo ribas, kad neperžengtum ribos, kai rizika tampa pernelyg didelė. Domintis ir elgiantis racionaliai, investicijas galima sudėlioti sąlyginai saugiai“, – aiškina žmogus, kuris šią veiklą vertina būtent kaip įdirbį ramiai senatvei.

Pasak investuotojo, per visą laiką jis sukaupė pakankamą sumą, kad galėtų mesti samdomą darbą ir iš šių pajamų gana komfortiškai gyventi provincijoje, nes didmiestis jau pabodo.

„Ne visada būna lengva. Pamenu, krizės metu matydavau, kaip santaupos kasdien nuvertėja 6-8 proc. Turi rasti jėgų pasitraukti vien tam, kad sumažintum nuostolius. Gana daug mano draugų, kurie vertino šias investicijas tiesiog kaip lengvą būdą praturtėti, per krizę prarado viską ir liko skolingi bankams, nes žaidė skolintomis lėšomis“, – aiškina žmogus.

Jis įvardina ir kokių sumų reikia, kad pajamos būtų bent jau juntamos. Pavyzdžiui, tam, kad per mėnesį papildomai gautum 300-450 eurų, reikia investuoti bent 30 tūkst. eurų. Tai šio žmogaus 2017 m. rezultatas. Pajamingumas skirtinguose fonduose nuo 7 iki 31 proc. vidurkis 12-15 proc. Jei rinksiės saugesnį kelią ir pirksite obligacijas, tai metinė grąžas bus apie 5 proc. Norint juntamo pajamų reikės kur kas didesnės sumos. Bendra investicijų suma kaupiasi ne tik iš atlyginimo, bet ir iš naujo investuojant pelną. Investicijos pagal pajamas sulyginamos su investicijomis į nekilnojamąjį turtą.

Savo vardas

Socialinės žiniasklaidos laikais vis svarbesniu tampa prekės ženklas. Juo gali tapti bet kas – nuo žinomo produkto iki žmogaus vardo. Nors tokių aukštumų, kaip Andrius Užkalnis, Agnė Jagelavičiūtė ar daugybė mažesnių žvaigždučių pasiekti gali nedaugelis, tačiau ir kur kas mažesnis žinomumas, jei auditorija tinkama ir nišinė, gali pridėti kelis šimtus eurų per mėnesį prie pensijos ar algos.

Kitas kelias kur kas labiau apčiuopiamas. Mūsų visuomenė kuo toliau, tuo labiau biurokratėja. Įvairios interesų grupės kuo toliau, tuo vis stipriau „apriboja savo daržą“. Daugėja veiklų, kurioms reikia licencijų ir ne taip lengvai ir pigiai gaunamų leidimų bei sertifikatų. Pavyzdžiui, kai kurios valstybinės įmonės iki šiol gana lengvai randa IT specialistų, nors gali pasiūlyti pakankamai mažą atlyginimą. Tačiau jie siūlo plika akimi nematomą privalumą – galimybę gauti tūkstančius eurų kainuojančius sertifikatus, leidžiančius dirbti su viena ar kita programine įranga. Už mokesčių mokėtojų pinigus, be abejo. Išrašyti sąskaitą kur kas paprasčiau nei padidinti atlyginimą. Kai žmogus gauna tai, kas jį domina, atsisveikina su nuostabia įstaiga, apmokėjusia studijas, nes privatus verslas siūlo keletą kartų daugiau. Siūlo, nes be žmogaus, kuris turi reikalingus sertifikatus negali dirbti su didžiulėmis korporacijomis ir netgi dalyvauti pelningiausiuose konkursuose.

Paradoksas, tačiau pasamdyti tokius žmones kur kas pigiau, nei investuoti į jų paruošimą. Kartais šiems žmonėms netgi nereikia dirbti – užtenka pasirašyti atitinkamas sutartis ir pinigai patys kapsi.

„Pats, būdamas jaunu programuotoju, niekada nebūčiau galėjęs sumokėti kelių tūkstančių eurų už sertifikatą, leidžiantį dirbti su specializuotomis programomis“, – sako ką tik valstybinę įstaigą už du kartus didesnį atlyginimą apleidęs jaunuolis.

Šie keisti procesai liečia ne tik IT, bet kitus sektorius.

Paradoksas, tačiau pasamdyti tokius žmones kur kas pigiau, nei investuoti į jų paruošimą. Kartais šiems žmonėms netgi nereikia dirbti – užtenka pasirašyti atitinkamas sutartis ir pinigai patys kapsi.
Niekas neklausia kiek tau metų ir ką sugebi. Svarbu „turi teisę“ ar ne. Įmonių, kurios nevykdo veiklos, tik surenka reikalingas licencijas, steigimas ir pardavimas atskira verslo rūšis.

Kraujo kelias

Paprasčiausias, be galvos skausmo, tačiau reikia nebijoti kraujo. Šiandien piliečiui, kuris negali įrodyti savo nuopelnų valstybei, tai vienas paprasčiausių būdų gauti valstybinę pensiją – tapti kraujo donoru. Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją turi asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka suteiktas garbės donoro vardas. Jį gauti galima ne mažiau kaip 40 kartų neatlygintinai davus kraujo ar 200 kartų – plazmos. Kraują galima duoti kas trys mėnesiai, tad šiam rodikliui pasiekti teoriškai reikia dešimties metų.

Valstybinė pensija garbės donorams mokama sukakus senatvės pensijos amžiui. Jos dydis – 116 eurų. Neblogai, jei įvertintume, kad vidutinė pensija pernai buvo 287,04 eurai. Arba tai pajamos iš maždaug 10 tūkst. eurų į vertybinius popierius. Šį kelią pasirinko tūkstančiai.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.