Tai dar labiau skatina regionų ekonominį atsilikimą. Akivaizdu, kad visos ligšiolinės kalbos, deklaracijos, programos ar strategijos, kuriose buvo kalbama apie ypatingą dėmesį atsiliekančių regionų spartesniam vystymui, neduoda norimo rezultato. Ekonomistai pradeda niūriai prognozuoti, kad ateityje Lietuvoje liks tik 2,5 miesto. Esame įsitikinę, kad tokia perspektyva Lietuvai yra visiškai nepriimtina. Tačiau, norint jos išvengti, reikia radikaliai keisti Lietuvos regionų politiką, ją paverčiant išimtinai Lietuvos ekonominės politikos dalimi. Norint to pasiekti, nuo nieko nekeičiančių politinių pareiškimų reikia pereiti prie instrumentų, kurie radikaliai keistų regionų politikos turinį.
Tai suprasdami prieš porą savaičių įregistravome Lietuvos Respublikos Regionų ekonominės plėtros įstatymo projektą, kuriuo ir siekiame įstatymo lygiu nustatyti valstybės prievolę kartu su savivaldybėmis rūpintis prioritetinių regionų centrų sparčia ekonomine plėtra, tam kad ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp kelių didžiųjų miestų ir nutolusių regionų nustotų augti.
Mūsų įsitikinimu, tam reikia iš esmės pakeisti visą regioninės politikos sampratą, ir nuo ligšiolinės regionų atsilikimo kompensacinės politikos būtina pereiti prie išskirtų prioritetinių regioninių pramonės centrų ekonominio potencialo auginimo politikos. Tik sukoncentruodami visus rezervus į dešimtį centrų, turinčių pramoninio augimo potencialą, galime pasiekti regionų politikoje persilaužimo. Todėl mūsų parengtu įstatymu siūloma apibrėžti visą tokios naujos ekonominės politikos kūrimo ir įgyvendinimo sistemos institucinę ir priemonių architektūrą.
Ką sako įstatymo projektas?
Įstatymo projekte siūlome nustatyti, kad už regionų ekonominės plėtros politikos formavimą turėtų būti atsakinga Ūkio ministerija, o už jos įgyvendinimą – prie Ūkio ministerijos steigiama Regionų ekonominės plėtros agentūra. Kaip žinome, šiandien už regionų politiką yra atsakinga tik Vidaus reikalų ministerija, todėl šioje politikoje ir stinga pačių svarbiausių instrumentų, skirtų regionų ekonominei plėtrai ir naujų darbo vietų regionuose kūrimui.
Įstatymo projektas taip pat siūlo išskirti 12 prioritetinių regionų ekonominės plėtros centrų. Į šiuos prioritetinius ekonominio augimo centrus turėtų būti koncentruojami ekonominio augimo skatinimui reikalingi valstybės resursai. Į sąrašą siūlome įtraukti tradicinius regioninius pramonės centrus (įskaitant didmiesčius), kuriuose yra plėtojamos laisvosios ekonominės zonos ar pramonės parkai, o taip pat tradicinius pramonės miestus, kuriuose yra išplėtota pramonės gamyba. Tokiais prioritetiniais regionų ekonominės plėtros centrais siūloma laikyti šiuos miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Marijampolę, Telšius, Tauragę, Uteną, Mažeikius, Ukmergę.
Išskirtuose prioritetiniuose regionų ekonominės plėtros centruose turėtų būti telkiami sukoncentruoti administraciniai, finansiniai, infrastruktūriniai, žmogiškieji, švietimo ir profesinio parengimo resursai, kurių reikia tam, kad į šiuos centrus žymiai intensyviau būtų pritraukiamos investicijos, taip pat ir užsienio, taip siekiant, kad čia kurtųsi naujos patrauklios darbo vietos.
Įstatymo projekte numatoma, kad kiekvienas prioritetinis regioninis ekonominės plėtros centras turės patvirtintą ekonominės plėtros strategiją, kuri turės numatyti tokio centro ekonominės plėtros specializaciją, taip pat turės nustatyti, kokie tikslai yra keliami tokio centro ekonominei plėtrai ir kokios ekonominės plėtros priemonės tokiame centre turi būti įgyvendinamos. Taip pat tokia strategija turės numatyti, kokia infrastruktūra turi būti regione plėtojama, ir kaip regione turi būti telkiami žmogiškieji ištekliai bei ugdomos jų reikalingos profesinės kvalifikacijos, tam, kad galėtų būti realizuojama prioritetinio centro ekonominė plėtra. Tokią kiekvieno prioritetinio regiono centro ekonominės plėtros strategiją kartu su tokio centro savivaldybe bei regiono taryba rengs ir tvirtins Ūkio ministerija, o jos įgyvendinimą administruos Regionų ekonominės plėtros agentūra.
Įstatymo projekte taip pat yra numatoma „Investuok Lietuvoje“ agentūros prievolė įsteigti padalinius kiekviename iš išskirtų prioritetinių regioninių centrų, taip pat ši agentūra bus įpareigota steigti savo padalinius Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje bei Skandinavijos šalyse, kur išnaudojant čia veikiančių lietuvių bendruomenių potencialą būtų imtasi žymiai intensyviau ieškoti potencialių gamybinių ir paslaugų įmonių investicijų, kurios galėtų būti pritrauktos į prioritetinius regionų centrus. Įstatymo projekte taip pat numatyta, kad Ūkio ministerija turės parengti ir pateikti tvirtinti Vyriausybei programą „Prisijunk prie Lietuvos“, kurios nuostatos atitiktų Airijoje įgyvendinamą analogišką programą. Ši programa turi numatyti, kad asmeniui, kuriam pavyksta į Lietuvą pritraukti naujas darbo vietas sukuriančią bendrovę, bus mokama mažiausiai 1500 eurų premija už vieną sukurtą darbo vietą, bet ne daugiau kaip 150 tūkst. eurų ir tik tuo atveju, jeigu darbo vieta išsaugoma daugiau nei dvejus metus.
Įstatymo projektas numato, kad Lietuvoje turės būti įsteigtas Lietuvos Strateginių investicijų fondas, kuris, be kitų strateginių valstybės ekonominės plėtros programų, turės finansuoti ir svarbiausias regionų ekonominės plėtros politikos priemones. Taip pat įstatymas numato ir Vyriausybės prievolę parengti bei įgyvendinti tokias mokestinės politikos priemones, kurios motyvuotų prioritetinių centrų savivaldybes rūpintis ekonomine plėtra ir naujų darbų vietų kūrimu, už tai paliekant jose su naujomis darbo vietomis papildomai gaunamas mokestines pajamas bei skiriant tokio pat dydžio papildomų dotacijų „premijas“ iš valstybės biudžeto.
Įstatymo projektas nurodo, kokias priemones turi parengti ir įgyvendinti Vyriausybė, kad prioritetiniuose regionų centruose būtų efektyviai parengiama kvalifikuota darbo jėga. Taip pat, kad būtų sutvarkyta patogi ir pigi viešojo transporto susisiekimo programa tarp prioritetinių regionų centrų ir toliau nutolusių mažesnių regiono miestelių ir kaimų, kad dirbantieji galėtų lengvai pasiekti savo darbo vietas. Įstatymas nurodo Vyriausybei parengti specialią Paramos jauniems profesionalams įsigyti pirmąjį būstą programą, kuri padėtų pritraukti ir išlaikyti regionuose jaunų profesionalų šeimas. Įstatymas taip pat numato prievolę Ūkio ministerijai kartu su „Investuok Lietuvoje“ agentūra įgyvendinti programą „Sugrįžtanti Lietuva“, skirtą talentų susigrąžinimui į prioritetinius regionų centrus.
Įstatymo projektas taip pat nustato Vyriausybei prievolę, pateikiant kasmetinę ataskaitą Seimui, pateikti ataskaitą Seimui ir apie Regionų ekonominės plėtros politikos įgyvendinimo sėkmes ir nesėkmes bei apie pažangą siekiant įstatyme užsibrėžtų tikslų. Įstatymas nustato aiškius rodiklius, kurių turi būti siekiama, įgyvendinant įstatymą: iki 2025 metų pasiekti, kad vidutinis atlyginimas prioritetinių regionų centruose nesiskirtų daugiau kaip 15 procentų, o juose, neįskaitant didžiųjų miestų, sukuriama bendrojo vidaus produkto vertė išaugtų ne mažiau kaip 2 kartus; taip pat pasiekti, kad nedarbas mažesniųjų miestų savivaldybėse 2025 metais neviršytų 115 proc. vidutinio šalies nedarbo lygio.
Apie įstatymo „filosofiją“
Suprantame, jog tik išskirtinis dėmesys vietinei ekonominei plėtrai ir tolygiam visos šalies ekonominiam vystymuisi gali suteikti realų postūmį̨ augti Lietuvos žmonių̨ gerovei. Todėl tolygesnis šalies vystymasis turi būti laikomas gyvybiškai svarbiu Lietuvos nacionaliniu interesu. Regionų ekonominė ir socialinė atskirtis šiuo metu yra vienas iš svarbiausių strateginių iššūkių̨ Lietuvai. Valstybė turi sukoncentruoti savo intelektinius, patirties ir finansų̨ išteklius tam, kad būtų̨ sustabdytas atotrūkio tarp didžiųjų̨ miestų ir nykstančių̨ regionų augimas. Tikime, kad regionų ekonominis ir socialinis atotrūkis nuo didžiųjų̨ miestų gali būti įveiktas taip pat sėkmingai, kaip ir anksčiau valstybės išsikelti ir sėkmingai įgyvendinti strateginiai uždaviniai – integracija į ES ir NATO ar energetinė nepriklausomybė.
Aptariamas regionų ekonominei plėtrai skirtas įstatymo projektas gimė kaip mūsų nuoseklios pastarųjų penkerių metų tęstinės politikos produktas. Dar 2013 metais patvirtinę mūsų partijos Šešėlinę Vyriausybę, joje Agnei Bilotaitei paskyrėme Regionų plėtros „šešėlinės ministrės“ postą, ir vienu iš svarbiausių mūsų politikos tikslų paskelbėme siekį sugrąžinti į provincijos regionus ekonominį augimą. Taip 2014 metais gimė ir Seime buvo įregistruota Andriaus Kubiliaus ir Agnės Bilotaitės parengta Lietuvos ekonominio vystymo ir regioninės plėtros įstatymo koncepcija, kuriai, deja, socialdemokratų dominuojamas Seimas ir A. Butkevičiaus Vyriausybė nepritarė. Vėliau šios nuostatos gulė į mūsų 2016 metais parengtą išsamią rinkimų programą „Naujas planas Lietuvai“, kurioje regionų ekonominei plėtrai skirta ypač daug dėmesio. Per šiuos metus pagrindines nuostatas išsamiai diskutavome su savivaldos, regionų ir verslo lyderiais, taip pat su potencialiais investuotojais. Todėl šiandien galime drąsiai tvirtinti – Lietuvai toks įstatymas yra būtinas, nes tik taip galime žengti svarbų praktinį žingsnį nuo pareiškimų, programų, strategijų ir baltųjų knygų link tikros ir efektyvios regionų ekonominės plėtros politikos. O ji Lietuvai yra žūtbūt reikalinga.
Verta priminti, kad neseniai taip pat parengėme ir įregistravome kitą Lietuvos ekonominei plėtrai svarbų įstatymo projektą – Lietuvos Respublikos Aukštųjų technologijų ekonomikos sričių vystymo įstatymo projektą.
Dabar parengėme ir registruojame antrąjį labai svarbų to paties ekonominės plėtros paketo įstatymo projektą. Šį kartą skirtą regionų ekonominei plėtrai.
Šiais dviem įstatymų projektais apibrėžiame visą naujos ekonominės politikos, būtinos Lietuvai, struktūrą. Lietuvai reikia modernios ekonominės politikos, nes nebeužtenka vien tų rinkos ekonomikos ir konvergencijos faktorių, kurie iki šiol lėmė mūsų ekonomikos augimą. Be naujos industrinės Lietuvos politikos, jos aiškių prioritetų, jos strateginio dėmesio aukštosioms technologijoms ir provincijos ekonominei plėtrai mes vis giliau klimpsime vidutinių pajamų spąstuose ir nebesugebėsime artėti prie Vokietijos ar Švedijos išsivystymo lygio. O toks ekonominis sąstingis Lietuvai bus ypač pavojingas, nes ir toliau tęsis didelė emigracija, nuo kurios ypač kenčia vargstanti Lietuvos provincija.
1980-ųjų pabaigoje su panašiomis ekonominėmis problemomis ir iššūkiais susidūrė Airija. Sutarusi ir įgyvendinusi tokį pat dviejų ekonominių politikų (investicijų pritraukimas į aukštąsias technologijas ir į regioninius pramonės centrus) paketą, Airija sugebėjo pasiekti tai, kas yra vadinama „Airijos tigro šuoliu“: Airija iš Europos ekonominės atsilikėlės per 15 metų išsiveržė į Europos ekonominius lyderius. Airiai pradėjo masiškai grįžti atgal į savo gimtinę. Šie du įstatymai, kuriuos mes teikiame Seimui, leistų realizuoti tai, ką galėtume pavadinti „lietuvišku tigro šuoliu“ – spartų ekonominės gerovės augimą ne tik didmiesčiuose, bet ir tolimuose regionuose. Dėl tokios ambicingos perspektyvos verta visiems susitarti ir tokią politiką realizuoti.
Mes turime tikrą galimybę „sutarti dėl Lietuvos“. Lietuva neturi alternatyvų – tokią ekonominę politiką Lietuva privalės įgyvendinti, nepaisant to, kas bus valdžioje: kairieji, dešinieji ar centristai. Svarbu tokią politiką pradėti įgyvendinti dabar, o ne kada nors vėliau. Nes vėliau gali būti tiesiog per vėlu. Mes pradėjome ir tęsime konsultacijas su Vyriausybe ir valdančiąją koalicija, su verslu, investuotojais ir savivaldybėmis, būdami įsitikinę, kad dėl tokios ekonominės politikos privalome susitarti. Džiaugiamės, kad Vyriausybėje girdimi mūsų pasiūlymai ir idėjos, įsiklausoma į mūsų kritines pastabas. Vien todėl Vyriausybės rengiamos Regionų politikos „Baltosios knygos“ paskutinis variantas yra racionalesnis nei pirmieji projektai. Tačiau iš savo kartais ir skausmingos patirties galime dar ir dar kartą pakartoti: pareiškimai, deklaracijos, koncepcijos, baltosios knygos nepakeičia realios, valstybės nuosekliai įgyvendinamos politikos. Tokią politikos kaitą realizuoja ir ilgam laikui įtvirtina tik įstatymai. Esame įsitikinę, kad Lietuvos ekonominei politikai reikia tokios esminės kaitos. Reikia įstatyminio pamato „lietuviškam tigro šuoliui“. Abu mūsų parengti įstatymų projektai tam ir yra skirti. Belieka dėl jų susitarti. O tai reiškia – susitarti dėl Lietuvos.