Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, ciniškas Krymo užgrobimas, besitęsianti rytų Ukrainos teritorijų okupacija ir nesibaigianti Maskvos įgyvendinama konflikto eskalacija. Tokia yra šių dienų realybė. Realybė, kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniams interesams ir saugumui. Esant tokia situacijai ypatingai didelę reikšmę įgauna vieninga Lietuvos politikų laikysena svarbiausiais saugumo, gynybos ir užsienio politikos klausimais.
Siekiant nubrėžti artimiausių dviejų metų Lietuvos užsienio politikos, saugumo ir gynybos gaires Užsienio reikalų bei Krašto apsaugos ministerijos parengė konceptualų dokumentą, apimantį principingą poziciją į Rusijos grėsmę Europos saugumui, tolimesnių santykių su NATO ir Europos Sąjunga plėtojimą, gynybos pajėgumų ir saugumo stiprinimą, energetikos, dvigubos pilietybės, santykių su diaspora ir ekonominės diplomatijos klausimus.
Vienas svarbiausių susitarimo punktų – siekis stiprinti narystės NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose įsipareigojimų vykdymą. 2018 m. krašto apsaugos finansavimui skyrę 2 proc. BVP, susitarimo dalyviai kasmet užtikrintų tolygų finansavimo didinimą.
Susitarime atkreipiamas dėmesys į euroatlantinei bendruomenei kylančius iššūkius, pavojus ir grėsmes, taip pat ir į agresyvius Rusijos ir jos satelitų veiksmus, griaunančius taikiu sambūviu pagrįstą tarptautinę saugumo architektūrą, ir jos pastangas revizuoti XX a. istoriją. Pabrėžiama, kad Rusija, šiurkščiai pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją ir kitus tarptautinės teisės aktus, 2014 m. kovo mėn. įvykdė dalies Ukrainos teritorijos – Krymo – aneksiją, toliau vykdo karinę eskalaciją Ukrainos rytinėje dalyje ir iki šiol neįgyvendina Minsko susitarimų, ir išreikšdamos paramą Ukrainos teritorinio vientisumo siekiams.
Be to, susitarime numatyta, kad partijos ypatingą dėmesį skirs nesaugios branduolinės energetikos plėtojimo šalia Lietuvos sienų, nesilaikant tarptautinių branduolinės ir radiacinės saugos bei aplinkosaugos reikalavimų, problematikai ir kartu su tarptautine bendruomene reikalausime, kad Rusijos ir Baltarusijos tarptautiniai įsipareigojimai šioje srityje būtų vykdomi visa apimtimi, o jų vykdomi infrastruktūros projektai, ypač Astravo atominės elektrinės, nekeltų grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir gyventojų sveikatai. Siekiama palaikymo Lietuvos pozicijai, kad tarptautinių standartų neatitinkanti elektros energija iš Astravo AE nebūtų importuojama į ES ar naudojantis ES šalių narių infrastruktūra.
Kiekvienam bent kiek išmanančiam užsienio politikos ir gynybos problematiką yra akivaizdu, kad tokio susitarimo pasirašymas ir nuoseklus jo laikymasis sustiprintų Lietuvos atsparumą prieš vidines ir išorines saugumo grėsmes.
Tuomet kodėl iš visų parlamentinių partijų tik dviejų – TS-LKD ir LSDP – vadovai stojo piestu prieš šį susitarimą?
G. Palucko poziciją galima būtų sieti su pastaruoju metu besikeičiančia LSDP orientacija užsienio politikos klausimais ir primityviu politikavimu. Viešai pareiškęs, kad susitarimą gali pasirašyti tik partijos, jis davė suprasti, kad Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo (LSDD) frakcija negali prisidėti prie šio susitarimo pasirašymo. LSDD frakcija sutiko, kad prie susitarimo prisidės ne kaip jo dalyvis, o kaip rėmėjas, taip siekdama parodyti, kad Lietuvos parlamentarų pozicija mūsų šaliai svarbiausiais užsienio politikos ir saugumo klausimais yra vieninga. Tačiau toks LSDD žingsnis G. Palucko pozicijos nepakeitė – jis nesutiko pasirašyti susitarimo.
Už tokių G. Palucko šantažų ir pretekstų ieškojimo slepiasi kur kas gilesnės priežastys. Panašu, kad pastaruoju metu vis labiau gyventojų pasitikėjimą prarandantys LSDP lyderiai patiria idėjų badą ir ieškodami išeities iš situacijos savo viltis sieja su artėjančiais prezidento rinkimais ir Vyteniu Andriukaičiu. Pastarasis, nors dar ir nepatvirtino savo kandidatavimo, tačiau gavęs galimybę dar kartą išbandyti savo jėgas rinkimuose, jos neatsisakys. Vytenis buvo ir yra didžiausias santykių su Rusija gerinimo politikos formuotojas Lietuvoje. Todėl LSDP dalyvavimas susitarime dėl užsienio, saugumo ir gynybos gairių sumažintų partijos ir jos kandidato manevrų laisvę keliant į viešąjį diskursą santykių su Kremliumi gerinimo klausimus.
Ir, panašu, kad šiais klausimais LSDP politika tampa labai nuosekli. Pakanka prisiminti dirbtinius G. Palucko bandymus supriešinti už šalies saugumą atsakingus statutinius pareigūnus su mokytojais ir gydytojais, viešai deklaruojamas nenoras didinti krašto apsaugos finansavimą. Iškalbingas yra ir dar vienas epizodas – praėjusių metų pabaigoje gausus „atsinaujinusios“ LSDP desantas su vicepirmininku Justu Pankausku priešakyje nusileido Rygoje, kur patirties sėmėsi iš Latvijoje prieštaringai vertinamos „Santarvės“ partijos. Ši politinė jėga nuosekliai pasisako už santykių su Rusija gerinimą ir net eilę metų turėjo bendradarbiavimo sutartį su Kremliaus partija „Vieningoji Rusija“. Kokios patirties galėjo semtis LSDP emisarai? Pamatysime iš tolimesnių LSDP veiksmų.
G. Palucko pozicija jau nestebina, tačiau pavojingi G. Landsbergio žaidimai verčia sunerimti. Jis kartu su G. Palucku balsavo prieš biudžetą, kuris didina finansavimą krašto apsaugai daugiau nei 2 proc. O juk konservatoriai yra didžiausia opozicijos Seimo frakcija, nuolat norinti parodyti dėmesį Lietuvos saugumo ir gynybos problemoms politinėje darbotvarkėje, viešojoje erdvėje ar rinkimų kampanijų metu. Ir staiga toks netikėtas Gabrieliaus viražas. Teisybės dėlei verta pasakyti, kad 2014 m. panašioje situacijoje atsidūrę konservatoriai demonstravo politinę brandą ir valstybinį požiūrį – tuomet jie pasirašė analogišką susitarimą. Tiesa, tuo metu jiems vadovavo ne G. Landsbergis, o Andrius Kubilius, kuris turi didesnę patirtį ir supratimą apie Lietuvai keliamas grėsmes.
Ironiška, tačiau pačią dieną, kai Gabrielius turėjo pasirašyti susitarimą dėl saugumo ir gynybos (bet to nepadarė), jo senelis Vytautas Landsbergis pareiškė: „Esame tokie nesaugūs kaip niekad, nes grėsmės pasikeitė“. Savo kalboje konservatorių patriarchas ypač daug dėmesio skyrė hibridinio karo, Rusijos propagandos ir pasienyje su Lietuva statomos Astravo atominės elektrinės grėsmėms. Būtent dėl šių besikeičiančių iššūkių ir yra atnaujinamas dar 2014 m. pasirašytas senasis susitarimas. Bet panašu, kad Gabrielius nenori girdėti nei savo senelio, nei saugumo ir gynybos ekspertų perspėjimų.
Kodėl gi tada Gabrielius nenori pasirašyti susitarimo?
Panašu, kad dėl opozicijos lyderio kėdės ir tolimesnių politinių išskaičiavimų. Socialdemokratams pasitraukus iš valdančiosios koalicijos ir vargais negalais surietus frakciją Parlamente, G. Landsbergiui sužibo viltis gauti seniai išsvajotą opozicijos vado krėslą – papildomas pareigas Seimo vadovybėje. 2G flirtas, prasidėję dar Gintautui pradėjus veržtis prie LSDP vairo ir gavus visokeriopą konservatorių lyderio paramą, virto bendru darbu Seime. Gabrielius su tėvišku rūpesčiu globoja projektą „Paluckas“, o konservatorių opozicinės mažumos partneriais tapę socialdemokratai atsako jam paklusniu balsavimu Seimo posėdžių salėje. Nenuostabu, kad prieš kelias dienas LSDP frakcijos seniūnas Juozas Olekas pareiškė, kad imsis iniciatyvos kalbėti su opozicinėmis frakcijomis dėl opozicijos lyderio išrinkimo.
Panašu, kad Gabrieliaus politinės investicijos į Gintautą pasiteisins su kaupu ir jis gaus trokštamą opozicijos lyderio kėdę. Ir nesvarbu, kad užgaidos kaina yra labai didelė – paaukota galimybė sustiprinti Lietuvos užsienio, saugumo ir gynybos politiką.