Prikalbama visko, kas dažnai viso labo tik prajuokina publiką, tačiau, kai jau prikalbama per daug, priverčia susimąstyti. Ar yra kažkokie Lietuvos interesai, kuriuos galima parduoti ar užstatyti geopolitikos lombarde? Ar Lietuva tikrai maža šalis ir jai reikia įtikti pasaulio galingiesiems? Ar reikia rūpintis „savais“ žmonėmis, manyti, jog užsienio politikoje svarbiausia būti „pragmatiku“, t. y. gauti lengvai apskaičiuojamą naudą?
Bet šis tekstas ne apie atskirus atvejus ar politikos technikalijas. Tekstas apie esmę.
Taigi užsienio politika nėra lengvas dalykas. Žvelgdami iš laiko perspektyvos, neturėtume abejoti Lietuvos sėkme: sunku nurodyti laiką per pastarąjį šimtmetį (ar net ir kelis šimtmečius), kai Lietuva būtų tokia saugi ir taip „toli Vakaruose“. Yra kuo didžiuotis – beveik Aukso amžius. Be ironijos.
Pirmąjį atgautos Nepriklausomybės dešimtmetį mūsų šalies užsienio politiką formavo trys strateginiai tikslai: tapti NATO nare (saugumas), prisijungti prie Europos Sąjungos (ekonomikos sėkmė) ir sutvarkyti santykius su kaimynais, kad šie nebebūtų tiesioginė grėsmė. Viską pasiekėme. Belieka gyventi ilgai ir laimingai.
Pastaraisiais metais politika tapo sudėtingesnė: palaiminga ir viltinga Šaltojo karo pabaiga baigėsi, NATO ir ES neišpildė ar akimirksniu neišpildė gerovės ir saugumo lūkesčių, santykiai su kaimynais pasirodė greitai kintantys dėl pokyčių tose kaimynų šalyse. Naujos užsienio politikos strategijos niekas nekūrė, o turėję ją kurti paskendo smulkmenose ir atskirų konkrečių atvejų analizėje. Tad diskusijos apie užsienio politiką ir jos strategijos paieškas išties reikalingos. Reikalingos ir iniciatyvos. Net svarbiau iniciatyvos, nei baimė suklysti. Tad nieko tokio, kad iniciatyvų atsiranda (jų buvo visokių – ir gerų, ir nekokių), turime savo politikos „solo“ Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, neblogai išmanome Karaliaučiaus ir Baltarusijos reikalus, o ir su ta vis minima Rusija susitvarkėme santykinai gerai. Pagaliau ir sienos demarkaciją baigėme.
Tarp iniciatyvų pasitaiko nesusipratimų. Nesusipratimai yra kartu ir galimybės. Šiandien mums yra gera proga „nerunkeliškai“ peržvelgti istorijos, geografijos, demografijos ir, galiausiai, politikos teikiamas galimybes – galimybes tapti išties tarpregioninės svarbos vidutinio dydžio valstybe. Tam nepakanka vien įvykių analizės ir gyvenimo „ilgai ir laimingai“. Reikia ir drąsos įvykius formuoti. Būti globalizacijos pasekme ar auka – lengva, kurti globalizaciją – įdomu. Nuogąstauju, kad, šiandien Lietuvos valstybei dėl kokių nors priežasčių išnykus, globalaus liūdesio nebus – tiesiog bus smulkus nelaimingas atsitikimas. Pripažinkime, kad pasaulis gali išgyventi be Lietuvos. Mūsų gi tikslas yra būti tokiais, be kurių pasaulis bent jau labai nenorėtų gyventi. Kitaip sakant, turime būti svarbūs pasauliui.
Pastarųjų dešimtmečių patirtis marga. Visi užsienio reikalų ministrai, kiek beatmenu, atėję į postą sakydavo, kad iki šiol užsienio politika buvo per daug ideologizuota, per daug emocinga, o dabar bus kitokia, gal labiau „ekonomizuota“, bet niekada kitokia nebūdavo. Tačiau ką bemanytų ir bekalbėtų (ar betylėtų) politikos formuotojai, visi turi įsisąmoninti kelias paprastas tiesas.
Pirma, užsienio politika prasideda nuo galimybių įvertinimo. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas buvo susijęs su palankia tarptautine situacija – Šaltojo karo pabaiga – kuri turėjo išsilieti į demokratijos, rinkos ekonomikos įsigalėjimą. Neišmokta pamokėlė yra savo galimybių menkinimas ir pataikavimas „didžiajam broliui“. Kai laisvės vertė pradedama matuoti kubinio metro dujų kainomis, bailiai prisidengiama „paprasto žmogaus“ interesais. Neva tas paprastas žmogus nenori būti laisvas ir orus, jam svarbu (beveik cituoju) piniginės turinys... Klydo tie, kurie įtikinėjo, kad gynybos išlaidų didinimas esą yra nepopuliarus, jog žmonės niekada nesupras, kodėl reikia aukotis šalies gynybai. Mūsų žmogaus menkystė ir valstybės savinieka naudinga tiems, kuriems ne prie širdies pati mūsų valstybė, laikoma viso labo akcine bendrove. O jei grįžtume prie galimybių, tai ne kas kitas, kaip ta neva „labai toli“ esanti Amerika išsaugojo mūsų šalies aneksijos nepripažinimą, kas sudarė galimybes būti ne įkurtai valstybei, o atkurtai.
Antra, nėra pagrindo manyti, kad artimiausi kaimynai Europoje ir už Atlanto yra kažkaip susimokę prieš Lietuvą. Kol amerikiečiai mumis tiki, Rusijai mūsų kąsnis gali įstrigti gerklėje. Kai amerikiečiai mumis nusivils, rusams nereikės nė tankų – „gudručiai“ pasiduos, patriotai pradės rezistenciją, likusieji gyvens kuo pigiau... Bet tai jau nebus ta Lietuva.
Trečia, bene skaudžiausias nesusipratimas yra vadinamas gudria ir naudinga užsienio politika. Praktika rodo, kad kuo ji prastesnė ir seklesnė, tuo daugiau kalbų apie naudą, „daugiavektoriškumą“ ir svajones, jog pasaulio chaose mes sugebėsime visus „išdurti“ ir išsikepti skaniausią politikos pyragą. Tipiškas „rytietiškas“ mąstymas, dažniausiai pasibaigiantis priklausomybe anos – Rytų – pusės valstybei.
Šiandien neretai mus klampina visai ne džentelmeniška vizija, kad Europos Sąjunga – tai neblogas pinigų maišas, iš kurio reikia semti kiek galima daugiau, negalvojant apie jokias politines vertybes. Pinigų yra, tačiau protinga būtų ne ciniškai juos griebti, o kurti ilgesnio laikotarpio perspektyvą. Prasčiokas eina ten, kur daugiau duoda, pilietis – kuria bendrajam gėriui. Tad garbės komponentas politikoje kur kas svarbesnis nei naudos.
Ketvirta, ar galima pasirinkti kaimynus? Kokiu tonu bendrauti su nedemokratiškomis valstybėmis ir jų vadovais, su teroristais ar separatistais? Nuolaidos provokuoja tik naujų nuolaidų reikalavimus. Diktatoriai ir cinikai labai retai būna džentelmenai. Jei pažiūrėsime, kokius rezultatus davė „dialogas“ su Kuba ar Šiaurės Korėja, ką laimėjome iš esmės globodami kai kuriuos savo kaimynus, kaip sprendžiami įšaldyti konfliktai (todėl jie ir „įšalo“), atsakymas bus vienareikšmiškas. Didele bėda tampa nelaimingas politinis korektiškumas, diplomatijos barbarėjimas ir noras žūtbūt atitempti chuliganus į džentelmenų klubą, bet kokia kaina padaryti juos strateginiais partneriais ir nepamainomų rinkų valdytojais.
Penkta, vertybės ar prekyba? Šioje vietoje „politikos žinovai“ suklumpa bene dažniausiai, teigdami, kad tikruosius gerus santykius su kaimynais ir užsienio politikos sėkmę apibūdina prekybos apimtys ir bendrų įmonių skaičius. Logika paprasta: jei prekiausime, tai nekariausime. Tačiau tokia logika veda prie visai paprastos ir pavojingos situacijos: jei mes verti tik tiek, kiek perkame ir parduodame, tai esame išties labai nedidelis politikos objektas. Netgi ne subjektas, o objektas, t. y. rinkoje besimėtanti prekė. Jei Lietuva nėra šiaip sau prekė, tai ir užsienio prekybos apimtys negali būti sėkmingos politikos simbolis.
Kam įdomu, pasidomėkite, kaip Vakarų politikos ir geopolitikos strategai mato antrąjį Baltijos valstybių nepriklausomybės šimtmetį. Patingintiems patiems susirasti tezes ir žemėlapius pasakysiu: mato mus Vakarų Europoje, gana toli nuo vis mažėjančios Maskvos kunigaikštystės. Tad ir pastarosios nereiktų taip labai sureikšminti.
O, beje, kas nutiko? Nieko rimto – kiek pasibarėme dėl atsirandančių ir nykstančių iniciatyvų, o ne dėl nekintančių principų. Tai, sakyčiau, ne tokia jau ir nuodėmė.