Ir vis tik numatomas Lenkijos Prezidento Andrzejaus Dudos vizitas į Lietuvą, minint mūsų valstybės atkūrimo šimtmetį, yra ne tik simboliškas, šiaip jau kaimyninėms šalims turėtų būti natūralus, bet ir šiuo atveju istoriškai reikšmingas. Kaip ir naujojo Lenkijos Vyriausybės vadovo Mateuszo Morawieckio, kovo pabaigoje. Nes abiejų šalių santykiai, kaip žinia, per beveik trisdešimt metų vystėsi gana netolygiai – su pakilimais ir nuosmukiais, o pastaruosius keletą metų, dėl įvairių priežasčių, reikėtų prie tokių, deja, priskirti.
Tačiau mūsų santykių istorija taip pat rodo, jog vis tik galų gale sugebėdavome susitarti, bendradarbiauti, kooperuotis, ypač sunkiausiais nepriklausomybės atgavimo, integracijos į NATO bei ES ar gynybos klausimais. Priminsiu, jog keliais metais anksčiau įstojusi į NATO, Lenkija tapo realiu Lietuvos advokatu kelyje į Aljansą. O tada, Vakarams abejojant dėl NATO plėtros į Baltijos kraštus, neformali ir labai aktyvi Lenkijos, tuomet jau NATO narės, parama buvo esminė.
Lietuva ir Lenkija yra abipusiškai svarbios prekybos bei investicijų partnerės, jau nekalbant apie ilgalaikius europinius transporto ir energetikos projektus, saugumo požiūriu gyvybiškai neišvengiamą bendradarbiavimą gynybos srityje. Tiesą sakant, gana elementaru, pažvelgus į žemėlapį – ar turi Lietuva kokį nors trumpesnį kelią integruotis į Europos transporto ar energetikos sistemas? Ar gali išvengti bendradarbiavimo gynybos srityje?
Sudėjus visus bent kiek svarbesnius Lietuvos-Lenkijos bendradarbiavimo aspektus, sunkiai sveiku protu paaiškinama, o kodėl mus periodiškai ištinka santykių krizės? Praeitis, taip, ji sudėtinga, politikų emocijos, jos visuomet bus, bet kodėl diskusijoje daugiau remiamės negatyvu nei pozityvu? Gal mums tai primetama?
Pagaliau šiandien ne tai svarbiausia. Daug prasmingiau prasidėjusį naują abiejų šalių santykių pakilimo laikotarpį užpildyti realiais darbais, bent jau išspręsti politiniais dirgikliais tapusius pavardžių ar tautinių bendrijų švietimo ir panašius klausimus. O ir galimybės plėsti bendradarbiavimą, pavyzdžiui, mokslo, švietimo, kultūros ir kitose srityse, manau, tikrai dar toli gražu neišsemtos.
Mums būtina taip pat suprasti ir dabartinę Lenkijos su Briuseliu santykių situaciją. Galbūt net pamėginti tarpininkauti šiame nelengvame ginče, jei kaimynai to pageidautų. Ir tokių pavyzdžių būta ir netolimoje praeityje, kuomet Prezidentas Valdas Adamkus 2007 metais ėmėsi tokios misijos, svarstant Lisabonos sutartį.
Yra dar viena gera naujiena. Lietuvos parlamento pirmininkas pakviestas vizito į Lenkiją artimiausiu metu. Taip pat numatyta ir jo kalba Lenkijos Seime, ko jau nebuvo, keista, daugiau nei dvidešimt metų...
Todėl kalbėti apie Lietuvos ir Lenkijos santykių proveržį yra realu. Tai nemažas politikų, diplomatų, (išskirčiau Lietuvos ambasadorių Lenkijoje Šarūną Adomavičių) nuopelnas. Ypač tų, kas visuomet, nepaisant visokių populistų kenksmingos veiklos, noro kaimyninių šalių santykius paversti bergždžia diskusija apie praeitį, padarė viską, kad tuos santykius išsaugotų, atkurtų ir, tikiuosi, pastatytų ant tikrų europinių vėžių. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme, nes Rail Baltica kaip tik per Lenkiją tokiomis mus ir sujungtų su visa Europa.