Bet šiuo atveju pavadinimas kartu ir pretekstas pakalbėti apie Lietuvą Europoje. O kalbėti apie tai galima tik iš istorinės perspektyvos, nes tik istorijoje galime rasti konkrečios medžiagos ir palyginamų situacijų.

Todėl pradžiai viena platoka istorinė įžanga ir du trumpi pavyzdžiai iš Europos ir Lietuvos istorijos.

Europos istorinė topografija

Seniai praėjusi istorija gali būti aktuali, jei vykę istoriniai procesai ar reiškiniai atpažįstami dabartyje. Politinės istorijos požiūriu Europos istorija suteikia daugiau kaip tūkstantmečio tęstinumo pavyzdį. Karolis Didysis apie 800-uosius metus pirmą kartą po Romos imperijos žlugimo lotyniškoje Europoje sukūrė vieningą politinę organizaciją.

Ir šioje imperijoje atpažįstami XX a. Europos politinės struktūros kontūrai: 1951 m. įsteigta Anglių ir plieno bendrija – būsimos Europos Sąjungos branduolys (Vokietija, Prancūzija, Italija ir Beneliukso šalys) – formavosi visiškai toje pačioje geografinėje erdvėje, kurią apėmė Karolio valstybė. Be to, Karolingų laikais buvo palaikomi intensyvūs kultūriniai ir prekybiniai ryšiai su Anglija ir Airija, aktyviai veikta Ispanijoje.

Kontaktai su Frankų imperija reikšmingai paskatino skandinavų ir slavų etnogenezės bei valstybių kūrimosi procesus, taip pat krikščioniškos monarchijos idėjos ir lotynų kalbos sklaidą. Neatsitiktinai slavų kalbose, o dėl jų įtakos ir lietuvių kalboje, monarchui prigijo Karolio – karaliaus (ček. král, lenk. król, rus. korol’) vardas.

Labai lengva pasakyti, kad Europos Sąjunga primena Sovietų Sąjungą, lengva gąsdinti tariama europinės tapatybės ekspansija. Tačiau egzistuoja reiškiniai, kurie šimtmečių perspektyvoje atskleidžia, kad Lietuvos tapatybė yra europinė, nepaisant to, kad žmonės ilgą laiką to bendrumo aiškiau nesuvokė.
Rimvydas Petrauskas

Bet Europos tapsmas Karolingų imperijos laikais nesibaigė. Istorijos procesui itin svarbi tęstinumo ir civilizacinės įtakos problema. X–XI a. buvo lemtingi Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos raidai. Iš pradžių Čekijos, po to Lenkijos, Danijos, Rusios, o apie 1000-uosius metus ir Švedijos bei Vengrijos – krikštas reiškė „naujos Europos“ gimimą. Senoji, pirmąjį tūkstantmetį užbaigianti ant antikinės civilizacijos pamatų susikūrusi Vakarų Europa pasipildė naujais nariais.

Iš esmės tuo metu galutinai išryškėjo Europos politinis žemėlapis – iš senosios Karolingų imperijos išsikristalizavo naujos valstybės, šalia kurių stojo, Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos šalys (Danija, Švedija, Norvegija, Vengrija, Čekija, Lenkija).

Šių šalių priėmimą į to meto politinę sistemą simbolizavo garsusis Šv. Romos imperatoriaus Otono III ir lenkų valdovo Boleslovo Narsiojo susitikimas 1000-aisiais metais Gniezne. Pažeidęs to meto etiketo reikalavimus, imperatorius aplankė naujos valstybės vadovą ir šiuo žingsniu pademonstravo pasiryžimą gerbti visų krikščioniškų šalių politinį suverenumą.

Ši atsirandanti krikščioniškų karalysčių bendrija buvo ekspansyvi, tačiau kartu ir atvira naujiems politiniams dariniams. Mindaugo karalystė – paskutinė krikščioniška karalystė Europoje – užbaigė lotyniškosios vakarietiškos Europos formavimosi procesą.

Po vėlyvųjų viduramžių krikščioniška Europa geografiškai iš esmės nekito. Romos, Bizantijos ir islamo civilizacinės ribos daugiau mažiau išliko iki pat XX a. (išimtiniai atvejai – Balkanų šalys). XIX ir XX a. istoriniai kataklizmai lėmė įvairius pokyčius, bet galiausiai XX a. pabaigoje viskas vėl stojo į savo „viduramžiškas“ vietas.

Todėl galima dukart kalbėti apie „naująją („jaunąją“) Europą“: naujosios Europos gimimas X/XIII a. šalia Romos-Karolingų paveldo valstybių ir Europos susivienijimas bei Europos Sąjungos plėtra į rytus XX a. pabaigoje. Toks Europos geopolitinis stabilumas yra pamatas, suteikiantis pasitikėjimo.

Krikščioniška misijų politika reikalavo gilesnio vietos kalbų ir kultūrų pažinimo. Tai buvo svarbi europinės ekspansijos sąlyga. Tą patį galime pasakyti ir apie senuosius lietuvius, kurie ne tik lengvai pritaikė savo poreikiams lotynų ir rusėnų rašto kalbas, bet vėliau ir patys garsėjo kaip vertimų meistrai.
Rimvydas Petrauskas

Lietuva Europoje: mobilumas ir vertimas

„Europos“ sąvoka nesunkiai pasiduoda semantinei devalvacijai. Labai lengva pasakyti, kad Europos Sąjunga primena Sovietų Sąjungą, lengva gąsdinti tariama europinės tapatybės ekspansija. Tačiau egzistuoja reiškiniai, kurie šimtmečių perspektyvoje atskleidžia, kad Lietuvos tapatybė yra europinė, nepaisant to, kad žmonės ilgą laiką to bendrumo aiškiau nesuvokė. Imkime kad ir demografinės situacijos pavyzdį.

Tai, kad lietuviai yra emigracinė tauta, moko visa mūsų istorija, pradedant XV a. valstiečių judėjimu vidaus apgyvendinimo proceso metu į kaimyninę Prūsiją ir baigiant XIX ir XX a. kelionėmis į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Tačiau šis mobilumas anaiptol nėra šiaip ganėtinai sėslios valstiečių tautos būdingas bruožas.

Veikiau jis atspindi bendraeuropinį apgyvendinimo procesą, arba, žymaus britų istoriko Roberto Bartletto žodžiais kalbant, „Europos gimimą iš kolonizacijos dvasios“.

Kitas nebūtinai tuo metu reflektuoto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „europietiškumo“ pavyzdys susijęs su kalba. Įprasta apgailestauti dėl lietuvių kalbos visuomeninio statuso nebuvimo, jos netapimo politine kalba. Tačiau yra ir kita LDK kalbinės tradicijos pusė. Europiečiai nuo pat ankstyvųjų Viduramžių buvo vertimo meistrai.

Čia pakanka prisiminti Biblijos ir graikiškos Antikos tekstų, o kartu ir šių tradicijų „išvertimą“ į lotynų, o vėliau ir į tautines kalbas. Taip pat krikščioniška misijų politika reikalavo gilesnio vietos kalbų ir kultūrų pažinimo. Tai buvo svarbi europinės ekspansijos sąlyga. Tą patį galime pasakyti ir apie senuosius lietuvius, kurie ne tik lengvai pritaikė savo poreikiams lotynų ir rusėnų rašto kalbas, bet vėliau ir patys garsėjo kaip vertimų meistrai. Šiuo atveju jie net buvo „geresni europiečiai“, nes sugebėjo komunikuoti įvairiose kalbinėse ir tuo pačiu kultūrinėse tradicijose.

Europinė tapatybė Viduramžiais?

Akivaizdu, kad be istoriškai pagrindžiamos vertybių sistemos Europos Unija ir toliau bus suvokiama ir vaizduojama kaip biurokratų valdoma ekonominė organizacija. Bet ar europinė tapatybė apskritai galima, o jei taip, ar ji neslopina tradicinių tapatybės formų?

Svarbu atkreipti dėmesį į sprendimą Liublino unijos dokumente, kuris retai prisimenamas. Lenkija ir Lietuva susijungė ne į vieną valstybę, o į vieną politinį „kūną“, Respubliką, kuri buvo suprantama kaip piliečių (žinoma, tuomet tik kilmingųjų) bendrija – santvarkos, teisių, vertybių. Respublika netapo unitarine valstybe, bet sukūrė vidinį laisvų gyventojų vieningumą. Ar tai kryptis, kur link turėtų eiti Europos Unija – „daugelio tautų/valstybių Respublika“?
Rimvydas Petrauskas

Ikimodernių laikų politinės tapatybės studijos padeda suprasti, kad tapatumas, kaip ir patriotizmas, yra istoriškai kintantis dalykas ir kad bendruomenes visų pirma sieja ne tiek ekonominiai ryšiai, kiek bendros vertybės ir įvaizdžiai. Vėlyvųjų Viduramžių Europoje iš Romos laikų perimtas lotyniškas terminas „patria“ užėmė vis svarbesnę vietą žmonių savimonėje.

Tiesa, „tėvynė („patria“) šioje savimonėje turėjo dalintis vieta su ištikimybės valdovui ar priklausymo mažesnei bendruomenei („tėvonija“) kategorijomis. Lietuvos politinėje raštijoje tokia „tėvynės“ samprata pirmąkart nuskamba gana vėlai: 1429 m. ginčo dėl karūnacijos įkarštyje rašytame vokiškame laiške Vokiečių ordino magistrui Vytautas pabrėžė norą priimti karūną „mūsų žemėje, mūsų namuose, mūsų tėvynėje (heimat)“.

„Patria“ suvokimas ikimoderno laikais gerokai skyrėsi nuo XIX a. užgimusios naujos lietuvybės sampratos. XVI a. rusėnų kilmės bajorai politine-pilietine prasme save vadino lietuviais, nepaisant kitokios kalbos ir tikėjimo.

Be to, vėlyvaisiais Viduramžiais, susidūrus su kitos civilizacijos ekspansija (turkų Osmanų) atsirado dar viena „patria“ – šįkart krikščioniškos Europos – samprata. XV a. Krokuvos universiteto profesorius Jokūbas de Paradis rašė apie priešų (turkų) apsuptą „bendrą Europą“. XVI a. vid. Johannesas Putschas ją pirmą kartą atvaizdavo vizualiai – „Europa kaip krikščioniška respublika“, kurios kūną sudaro suma monarchijų, tarp jų Lietuva.

Lietuva Europos Sąjungoje ar Unijoje?

Turint omenyje kintančios tapatybės ir istoriškai pasikartojančių iššūkių raidą, galime ramiai žvelgti į dabartinę Lietuvos situaciją Europoje.

Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kurios piliečiai sudaro politinę tautą. Kartu Lietuva priklauso platesnei politinei bendrijai – Europos Unijai, nežinau, kodėl ją vis dar vadiname „Sąjunga“ – ar Sovietų Sąjungos paveldas mums artimesnis už Lenkijos ir Lietuvos unijos istoriją? Galime įžvelgti šių dienų struktūrinį panašumą su LDK ar Abiejų Tautų Respublikos (bet ne Sovietų Sąjungos) laikais, kai politinė tapatybė laisvo pasirinkimo keliu plėtojosi keliais lygmenimis.

Svarbu atkreipti dėmesį į sprendimą Liublino unijos dokumente, kuris retai prisimenamas. Lenkija ir Lietuva susijungė ne į vieną valstybę, o į vieną politinį „kūną“, Respubliką, kuri buvo suprantama kaip piliečių (žinoma, tuomet tik kilmingųjų) bendrija – santvarkos, teisių, vertybių. Respublika netapo unitarine valstybe, bet sukūrė vidinį laisvų gyventojų vieningumą.

Ar tai kryptis, kur link turėtų eiti Europos Unija – „daugelio tautų/valstybių Respublika“? Ar tai Lietuvai yra palankiausias kelias – kultūros, gerovės, saugumo prasme? Ir kas gali trukdyti tokiai EU raidai? Visų pirma kliudo baimės – vieni bijo emigrantų, kiti klimato pokyčių, treti karo, ketvirti didėjančių administracinių išlaidų ir mažėjančių pensijų.

Baimės savaime nėra nei gerai, nei blogai. Jų negalima ignoruoti. Tiesą sakant, baimės iš dalies yra tai, kas padeda vienytis ir judėti į priekį. Pirmosios idėjos apie bendrą Europą taip pat gimė turkų pavojaus akivaizdoje.

Natūralu, kad žmonės sutrinka vis naujos modernybės akivaizdoje. XIX a. žmonėms buvo baisi atsinaujinančių modernizuotų didmiesčių architektūra, taigi visi tie pastatai, kurie dabar mums veikiau gražūs, nes nuolat atsiranda „baisesnių“. Baimių, nerimo, nepasitenkinimo dėl naujovių nepašalinsime, tačiau politikai turi ieškoti pozityvių atsakymų į šias baimes. Vienas kelių yra „humanitarizuoti“ politiką, kurioje pernelyg įsitvirtinęs „technologinis“ požiūris į visuomenę ir kaip pasekmė – sprendimai.

Politika kaip prasmių kūrimo laukas – jungčių, verčių, teisingumo ir t. t. Ir tos prasmės turi būti skleidžiamos, aiškinamos, diskutuojamos visuomenėje.

Jei Europos Uniją ir toliau vaizduosime kaip Briuselio biurokratus ir tarp Briuselio ir Strasbūro kursuojančius europarlamentarus, tai, žinoma, ji liks tokia tarsi tolima ir žmonių gyvenimus mažai įtakojanti struktūra.

Todėl reikia priartinti europinę politiką, primenant pasiekimus (kurie vis naujoms kartoms europiečių tapę tarsi savaime suprantamais dalykais) – ilgalaikė taika, laisvas žmonių ir prekių (bet ir idėjų) judėjimas, teisingumo užtikrinimas.

Dabar dar su mobilaus tinklo atlaisvinimu prisidėjo komunikacinis lūžis – vienas tų apgalvotų biurokratinių sprendimų, kuris ne tik efektyviai keičia kasdienį gyvenimą, bet ir neišvengiamai paveiks EU ateitį. Šie visi pasiekimai svarbūs, tačiau jų nepakanka. Jie pernelyg universalūs, kad pagrįstų tapatybę. 2000-ųjų pradžioje, euro pasirodymo priešaušriu, vokiečių istorikas Jörnas Rüsenas Vilniaus universitete retoriškai klausė – „kas taps dvasiniu euru“. Jei mes norime Europos kaip kažko daugiau už geografinį ir ekonominį vienetą, reikia Europos idėjos, reikia europinio pasakojimo.

Be abejo, šis pasakojimas turi prasidėti istorija, kuri, kaip ir kiti „didieji naratyvai“, atsirandančiai bendruomenei atskleistų jos šaknis. Kartu pasakojimas turi atriboti, parodyti, kas yra „ne-Europa“ arba kuo Europa yra kitokia.

Europos kaip išskirtinės, net išrinktosios, bendruomenės supratimas užkoduotas jos vėliavoje su 12 žvaigždžių, užsimenant apie judėjišką-krikščionišką šio skaičiaus tradiciją (12 Izraelio genčių, 12 Kristaus apaštalų ir t. t.). Lietuva turi prisidėti prie tokio naratyvo kūrimo, pasakodama apie savo europietiškumą.

Baimių, nerimo, nepasitenkinimo dėl naujovių nepašalinsime, tačiau politikai turi ieškoti pozityvių atsakymų į šias baimes.
Rimvydas Petrauskas

Tam egzistuoja geros prielaidos. Apklausos stabiliai rodo, kad lietuviai yra neįtikėtinai proeuropietiški. Vargu ar šį entuziazmą palaiko europinės subvencijos, manyčiau, kad veikiau instinktyvus vesternizacijos ilgesys, o galbūt ir tai, kad tokia tapatybė tradiciškai yra stipresnė pasienio ir konfliktų regionuose (čia galima prisiminti Lenkijoje ir Lietuvoje nuo XV a. paplitusią antemurale / clipeus christianitatis – krikščionybės pylimo/skydo“ idėją).

Galbūt galėtumėm šia meile Europai dabar uždegti ir Lenkiją. Tai būtų savotiškas „skolos grąžinimas“ už viduramžišką europinį kelią. Jei nepavyks, reikia pasiruošti ir „skirtingų greičių Europos“ scenarijui – Lietuvos valstybei ir visuomenei ir saugiau, ir naudingiau, ir teisingiau būti kartu su atvirumą, laisvę, racionalią politiką deklaruojančiomis, nei su nacionalistiškai uždaromis, ksenofobiškomis ir dar kartą „trečiojo kelio“ ieškančiomis valstybėmis.

„Provincialus nacionalizmas“ yra ne tik kad nepatrauklus, jis yra tiesiog pavojingas. Istorinė patirtis čia suteikia užtikrintumo – priklausymas platesnei bendrijai savaime negresia tautinei tapatybei, nes tapatybių derinimas yra natūralus dalykas. Tautiniam tapatumui gresia ne „europinės tapatybės ekspansija“, o banalaus tautiškumo brukimas kitaip pasaulį ir save suvokiančiai naujai kartai.

Istorija ir istorikas per praeities pažinimą pirmiausia turėtų mokyti visuomenę suprasti dabartį ir nebijoti ateities. Ramiai pasitikti pokyčius ir kurti savo gyvenimą. Tačiau kartu – paaiškinti politinės orientacijos kryptis („kodėl Europa“) ir mūsų šalies vietą („kur Europoje“) ir taip prisidėti prie tapatybės kūrimo. Ir perduoti patirtį, kad kiekvienas svarbus žingsnis buvo pasirinkimas, o istorinės galimybės gali būti tiek išnaudojamos, tiek praleidžiamos.

Gegužės 3 d. Konstitucija kaip modelis Europai?

Europai reikia naujo impulso. Ar iš savo istorinės patirties negalėtumėm pasiūlyti Europai savotiško modelio „Gegužės 3-ios konstitucijos“, kuri išlaisvina ir integruoja piliečius, nenaikindama suverenių politijų. Šios suverenios politijos, tarp jų ir Lietuva, turi atskleisti savo individualias stiprybes, išskirtines kompetencijas. Ir ne dėl įvaizdžio (nors ir jis čia svarbus), bet reaguojant į politines aktualijas. Ir vėlgi žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Lietuva galėtų produktyviai prisiminti ir plėtoti atvirumo idėją.

Šiuo atveju „Gedimino laiškai“ yra tikrai tinkamas simbolinis motyvas. Visi žino, kad didysis kunigaikštis Gediminas kvietė „pirklius ir amatininkus“, tačiau mažiau žinoma tai, kad jis įsipareigojo užtikrinti jiems teisingą ir laisvą gyvenimą. Bet atvirumas, žinoma, ne vien imigracija. Atvirumas gali pozityvia prasme apversti Lietuvos kaip probleminės „pasienio teritorijos“ įvaizdį.

Istoriškai pasienis yra ne tik grėsmės vieta, bet ir ekonominis bei kultūrinis šansas. Idėjinės lyderystės vieta Lietuvai, kur visa tai, kas susiję su Europa gali būti išverčiama baltarusiams, ukrainiečiams, rusams ir... lenkams.

Priklausymas platesnei bendrijai savaime negresia tautinei tapatybei, nes tapatybių derinimas yra natūralus dalykas. Tautiniam tapatumui gresia ne „europinės tapatybės ekspansija“, o banalaus tautiškumo brukimas kitaip pasaulį ir save suvokiančiai naujai kartai.
Rimvydas Petrauskas

Europos idėja ir europinė integracija išgyvena naują savo raidos etapą – galbūt net slenkstinę situaciją. Jos plėtros kryptis lems politinis ir kultūrinis elitas. Būtų gerai, kad Lietuva į šią diskusiją įneštų savo patirtį, savo indėlį.

Ir čia galime pasinaudoti „vėluojančio pranašumu“ – lietuviai, kaip „vėluojantys europiečiai“, gali geriau pamatyti, ko stokoja europinis projektas; gyvenantys didesnės grėsmės regione gali siūlyti ryžtingesnius sprendimus ten, kur trypčiojama.

Ar Gegužės 3 d. Konstitucijos idėja (istoriškai prisimenant ją papildžiusį 1791 m. spalio 20 d. „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo aktą“) negalėtų būti provaizdis Europai – vieningas politinis darinys į išorę ir vidinė šalių įvairovė (kultūrų, kalbų, patirčių) – „daugelio valstybių Respublika“