Patikslinant mintį, galima jau drąsiai teigti, kad policininkas valdžioje kurs policinę valstybę, o susimovę buvę komunistai, vis dar apgailėtinai apsimetinėjantys esantys socialdemokratais, parems policinę valdžią. Juk nomenklatūros prigimtis reikalauja išlikti prie bet kokios valdžios. Net jeigu ta valdžia virsta grėsme demokratijai. Netikite? „Laikas užmegzti ryšius su Rusija“, paskelbė buvęs policininkas, o šiandien premjeras Saulius Skvernelis. Jam, mat, intuicija šnibžda, kad vienas policininkas Rusijoje, o kitas Lietuvoje tikrai turėtų susitarti. Žinoma, visų pirma Lietuvai reikėtų prisiimti kaltę už blogus santykius su Rusija.
Dabar madoje žurnalistams ir nelabai viešai kelti klausimus politikams. Nieko nebelieka, kaip paprašyti Lietuvos ministro pirmininko suprantamai paaiškinti, ką jis turi omenyje ir ta pat proga atsakyti į šiuos klausimus:
1. Kokiose srityse Lietuva galėtų užmegzti gerus santykius su Rusija? Pabraukti šias sritis:
Ekonomika, teisėsauga, kultūra, istorija, gynyba, užsienio politika. (Sritis galima išplėsti savarankiškai).
2. Kaip tai padaryti? Pabraukti šiuos atsakymus:
a) ekonomikos srityje atsisakyti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos idėjų. Paskelbti, kad nuo šiol Lietuva pirks tik Rusijoje pagamintas prekes ir panašiai. Įteisinti „Agrokoncerną“ vieninteliu rusiškų traktorių bei trąšų pardavimo monopolistu Lietuvoje.
b) teisėsaugos srityje nustoti reikalauti Rusijos išduoti 1991 Sausio 13-tos civilių žmonių žudikus. Pripažinti, kad savi šaudė į savus. Perduoti visą turimą informaciją Rusijai apie jos režimui neįtinkančius asmenis. (Su Baltarusija jau tokį įdirbį turime).
c) kultūros srityje užpildyti Lietuvos kino teatrus ir televizijas tik Rusijoje sukurtais filmais bei radijo programomis. Lietuvos Ryto TV gera pradžia. Neįsileisti į Lietuvą Vakarų popso, kviestis tik rusišką. Paskelbti imperialistinės Rusijos atkūrimo idėjos savininką A. Duginą Lietuvos kultūros ministru.
d) istorijos srityje pripažinti, kad Lietuvą sukūrė carinės, sovietinės bei posovietinės rusijos. Prisipažinti, kad Lietuva yra žlugusi fašistinė žydšaudžių valstybė. (Tiesa, kaip tada Lietuva tapo fašistinė būdama rusiška – neaišku.)
e) gynybos srityje tuojau pat pasitraukti iš NATO. Jungtinėse Tautose pareikalauti JAV ir kitas Vakarų valstybes tuojau pat nutraukti Lietuvos okupaciją. Tarpininku kviestis Rusiją. Sumažinti asignacijas gynybai iki 0,7 proc., kaip tai padarė mūsiškiai konservatoriai. (Termino „mūsiškiai“ nepainioti su su R. Vanagaitės knygos pavadinimu.) O geriausia būtų leisti Rusijai ginti mūsų valstybę.
f) užsienio politikos srityje palikti ES ir prisijungti prie NSV valstybių sąjungos, pasirinkus Rusijos gubernijos statusą. Pripažinti Krymą Rusijos dalimi, o Ukrainą… taip, žlugusia fašistine valstybe. (Tiktų kitokia panaši formuluotė idant nesikartotų.) Pasisakyti prieš bet kokias sankcijas Rusijai, paskelbiant jas neadekvačiomis, kaip tai daro Vokietijos šrioderiai. (Ši vieta turėtų ypač patikti premjerui S. Skverneliui.)
Taigi, atsakius į visus šiuos klausimus teigiamai, puikūs santykiai su šiandienos Rusija bus garantuoti. Kol šitaip neatsitiks, tenka konstatuoti, kad Lietuvoje LVŽS pavidalu turime tris galios centrus Seime ir Vyriausybėje su antidemokratinėmis tendencijomis: S. Skvernelis stiprina savo užnugarį „buvusiais“ policininkais–patarėjais, buvęs sovietinis milicininkas paskirtas Vyriausybės kancleriu, ženkli finansinė parama prokurorams ir apskritai jėgos struktūroms. Kitas galios centras yra LVŽS partijos pirmininkas R. Karbauskis, kurio siekis yra uzurpuoti ir Lietuvos Nacionalinį radiją ir televiziją Lenkijos valdančiųjų pavyzdžiu. Taip pat V. Putino pavyzdžiu leisti savo „gazpromui“, tai yra „Agrokoncernui“, tapti neliečiamuoju. Todėl jam taip sunku atsakyti į klausimus, kuriuos kelia žurnalistas E. Jakilaitis ir humoristas H. Mackevičius. Trečias galios centras, tai Širinskienė – Baškienė – Veryga – Kepenis. Jie yra mūsiškiai chunveibinai, siekiantys paversti Lietuvą geriausiu atveju „dvasingos“ Rusijos, o blogiausiu atveju teokratine diktatūra Irano analogais. Visų trijų LVŽS galios centrų ideologija iš principo antidemokratinė. O Seimo pirmininkas, kuris turėtų būti vienas iš trijų valstybės demokratijos garantų, labiau panašus į už virvelių tampomą mandagią marionetę.
Bandydami užtušuoti antidemokratines LVŽS partijos tendencijas, jos veikėjai apsimeta esantys „centro kairiaisiais“. Tai toks buvusio „socialdemokrato“ Gedimino Kirkilo sugalvotas naujadaras tema „frakcijų koalicija“. Kiek „centro kairieji“ kovoja už socialinį teisingumą (apiplėšiant vidurinį visuomenės sluoksnį), rodo viename Lietuvos kaime penkerius metus negavusių algos ugniagesių padėtis. Gyventojai priversti aukoti pinigus kurui ir automobilių detalėms, o ugniagesiai įdarbinti seniūnijoje vairuotojais. Kalbame apie žmonės, kurie gelbėja žmonių turtą ir gyvybes. Dar vienas „socialinio teisingumo“ pavyzdys – sveikatos apsaugos sistemoje. Jeigu norite greitos savo senos motinos mirties, palikite ją senelių prieglaudoje arba ligoninėje, kurioje slaugės be kyšio nepajudins piršto. O ir tų slaugių paprasčiausiai nepakanka. Jos gi, antraip nei prokurorai, nėra valstybinės svarbos prioritetas.
Taip pat galima išdidžiai paskelbti, esą LVŽS rūpinasi šeimomis paskiriant kiekvienam vaikui po 30 eurų paramos. Kad tie trisdešimt eurų paimti sumažinus ar panaikinus vieną ar kitą dotaciją, mažiau svarbu. Kitaip tariant, paėmus vieną sumą iš vienos kišenės ir perdedant ją į kitą, apsimetama rūpestingu šeimos gelbėtoju. Jeigu tokie fintai ir toliau bus pristatomi kova už socialinį teisingumą, emigracijos jau niekas nebesustabdys. Faktas, kad 2017 metais Lietuvą paliko 55 00 žmonių kaip blynas. Taip pat ir tas, kad 90 procentų Lietuvos jaunimo planuoja palikti Lietuvą. Ši nesustabdoma emigrantų srovė rodo didžiulį visuomenės nepasitikėjimą ir šiais eiliniais gelbėtojais valdžioje. Ir kaip galima ja pasitikėti, kai tos valdžios „profesionalai“ ciniškai aiškina, kad tokio masto emigracija yra normali bet kokios valstybės būsena?
Kaip ir bet kurios policinės valstybės politiniai korifėjai, nesugebantys suteikti vilties žmonėms bent per ateinančius trejus metus matyti ženkliai pagerėjusį eiliniam žmogui gyvenimą, taip ir šie, iš baimės pavirsti politiniais lavonais, bando draudimais, stukačiais, gąsdinimais baudomis, kėsinimusi į Lietuvos Nacionalinę televiziją kažkaip stabdyti rodomą nepasitenkinimą šia valdžia. Juk simpatijos LVŽS politikai, anot visuomenės apklausų, krinta nesustabdomai. Todėl, kai pažadai iš esmės reformuoti Lietuvos valstybę policiniais metodais pradeda kelti ne susižavėjimą, bet elementarų siaubą, kai tokios policinės valstybės idėjos atstovas dar ir tikisi tapti Lietuvos prezidentu, turėsime Lietuvą, kurią valdys policininkai ir „centro kairiaisiais“ apsimetę politiniai lavonai.