Kai pirmą kartą jo pakviesti į kabinetą susirinko keli dar pasilikę senosios valstybės saugumo policijos ir kriminalinės policijos skyrių viršininkai, prieš save jie išvydo plikai kirpta galva grubaus veido žmogystą. Už direktoriaus stalo jis sėdėjo atsiraitojęs kruvinai raudonų marškinių rankoves, o suglamžyto švarko atlape buvo įsegta penkiakampė žvaigždė“, – rašo Augustas Gailius, buvęs nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos valdininkas.

Kai kurie iš atvykusiųjų, pasak A. Gailiaus, jį pažino, nes „tai buvo žmogus, kurį saugumo policija ne kartą buvo atidavusi teismui bausti už slaptą komunistinę veiklą Lietuvoje. Ir dėl to buvo nepaprastai keista, kad tas žmogus, kuris dar tik prieš porą dienų buvo kalėjimo vienutėje, dabar sėdi direktoriaus kabinete ir imasi vadovauti kaip tik tai įstaigai, kuri naikino Lietuvoje platinamas komunizmo bacilas.“

A. Gailius pasakoja toliau: „Kurį laiką visi tylėjo. Prieš atvykusius buvo naujas direktorius, o už jo neįprastai plika siena. Ten neseniai kabojo meniškas Vytis, o žemiau – schema, rodanti nelegalios komunistų partijos kuopelių dislokaciją Lietuvoje. Abu šie paveikslai iš kabineto buvo pirmiausia ir pašalinti.“

A. Gailius toliau rašo, kad iš tos kalbos VSD tarnautojai išsyk suprato, kad Sniečkus niekuo nepasitiki ir kad jo kalba kupina melo. Niekas nesitikėjo, kad jis sutiks dirbti su žmonėmis, kurie kelis kartus sutrukdė jo slaptą komunistinę veiklą ir jį patį laikė kalėjime.
Vidmantas Valiušaitis

„Draugai", – pirmą kartą Valstybės saugumo departamento direktoriaus kabinete suskambėjo šis žodis, – padėties pasikeitimas jums visiems yra aiškus. <...> Aš pats atvykau čia, prieš tai pasitaręs su draugu Pozdniakovu (buvęs Sovietų Rusijos pasiuntinys Lietuvoje iki okupacijos – V. V.). Reikės iš nieko suorganizuoti tokią instituciją, kokia Sovietų Sąjungoje žinoma Čekos vardu. Darbo bus daug. Visiems likusiems tarnautojams yra geriausia proga savo ligšiolinius patyrimus panaudoti naujam kuriamajam darbui ir tuo būdu akivaizdžiai įrodyti savo atsidavimą liaudžiai. To bus griežtai reikalaujama.“

A. Gailius toliau rašo, kad iš tos kalbos VSD tarnautojai išsyk suprato, kad Sniečkus niekuo nepasitiki ir kad jo kalba kupina melo. Niekas nesitikėjo, kad jis sutiks dirbti su žmonėmis, kurie kelis kartus sutrukdė jo slaptą komunistinę veiklą ir jį patį laikė kalėjime.

Antanas Sniečkus VSD organams buvo žinomas nuo 1921 metų. Tada jis, būdamas vos 18 metų, buvo priverstas palikti savo tėviškę – Būblelių kaimą Šakių valsčiuje – ir bėgti į Sovietų Rusiją. Laikėsi Smolenske. Šešerius metus Maskva jį ten maitino, rengė ir atitinkamai „švietė“. Turėjo lankyti įvairias mokyklas, rengusias specialius apmokytus agentus užsieniui. Per tą laiką, pasak A. Gailiaus, A. Sniečkus „virto patentuotu padugnių organizatoriumi ir dėl to 1927 metais Maskva slaptai permetė jį į Lietuvą komunistines kuopeles organizuoti ir joms vadovauti“.

Iki 1930 metų jis veikė pogrindyje, kol jo slaptos veiklos dienos pagaliau baigėsi: saugumo policija jo štabą likvidavo, o patį A. Sniečkų teismas už Lietuvos valstybės pamatų ardymą, tą griovimo darbą apmokant svetimos šalies pinigais, nuteisė kalėti 15 metų sunkiųjų darbų kalėjime.

Trejus metus atkalėjęs, jis antrą kartą iškeliavo į Maskvą. Tik dabar jau kaip atlyginimas Sovietams už atgaunamus iš Sovietų Rusijos kunigus, tarp kurių buvo ir Teofilis Matulionis, būsimasis vyskupas-kankinys ir palaimintasis. Maskvoje Sniečkus trejus metus toliau „gilino žinias“, bolševikų ekspertų buvo „treniruojamas“ ir „mokslinamas“.

Kodėl tai prisimenu? Todėl, kad to neprisimena tie, kurie turėtų, regis, prisiminti pirmiausiai.
Vidmantas Valiušaitis

1936 metais Sniečkus nelegaliai dar karta grąžinamas į Lietuvą tęsti komunistų ardomosios veiklos. Ir šį kartą Sniečkui pasiseka išsislapstyti nuo jį persekiojančios valstybės saugumo policijos net trejus metus. Vis dėlto 1939-aisais saugumo policija pagaliau sučiumpa šį Maskvai tiek daug kainavusį komunistų organizatorių.

Teismas vėl jį nubaudžia sunkiųjų darbų kalėjimu aštuoneriems metams.

„Tada jau pati Maskva, jos raudonoji armija, atėjo išlaisvinti Sniečkaus ir jo draugų, kad jų pagalba galutinai sunaikintų visą lietuvių tautą“, – dar Stalinui tebešeimininkaujant Lietuvoje rašė Augustas Gailius.

Kodėl tai prisimenu? Todėl, kad to neprisimena tie, kurie turėtų, regis, prisiminti pirmiausiai.

Turiu galvoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGTC) paviešintą informaciją apie tikrus ar tariamus KGB agentus. Būdas, kuriuo ta informacija viešinama, mano supratimu, vargiai pasitarnauja paties LGGTC reputacijai ir autoritetui.

Kodėl? Todėl, kad net ekspertai nesutaria, ko ta informacija yra verta. LGGTC gen. direktorei Birutei Burauksaitei atrodo, kad čia vyksta „mūsų tautos apsivalymas“. Tuo metu tos pačios įstaigos Tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys dėl sąrašo patikimumo turi abejonių: „Pats žurnalo atsiradimas, jo sudarymo principai, kodėl vieni žmonės buvo į žurnalą įtraukti, o kiti – ne, sunkiai paaiškinamas. Galima kelti tik hipotezes.“

Jeigu mes vis tiek skelbiame dalykus, kurių iki galo nesame išsiaiškinę, tai apie kokį „tautos apsivalymą“ eina kalba? Skelbiant abejotino patikimumo informaciją vyksta ne „apsivalymas“, bet socialinio konflikto gilinimas, visuomenės supriešinimas, įtampų eskalavimas, kuris naudingas galbūt daug kam, tik ne Lietuvai.
Vidmantas Valiušaitis

Verta atkreipti dėmesį, kad tas KBG žurnalas, kurio pagrindu tie tikri ar tariami agentai išviešinti, pradėtas pildyti tik 1987-aisiais, t. y. prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, kai KGB jau numatė neišvengiamas Sovietų Sąjungos transformacijas ir tam kruopščiai ruošėsi.

Tas žurnalas mįslingai išliko, nors kiti svarbesni dokumentai – agentų asmens ir darbo bylos – sunaikintos pačios KGB dar iki 1991-ųjų Maskvos pučo arba buvo išvežtos į Rusiją. Žinant KGB „talentą“ manipuliuoti daline informacija ir net dokumentus klastoti, palikti „uždelsto veikimo informacinių minų“, pasikliauti tokiais sąrašais nėra labai apdairu.

Į tai atkreipia dėmesį ir Arvydas Anušauskas: „Tame sąraše yra daugybė asmenų, kurie, tiesą sakant, niekada nebendradarbiavo su KGB, bet, pavyzdžiui, norėdami išvengti kalėjimo 1945 ar net 1940 metais, pasirašydavo raštelius ir dingdavo iš KGB akiračio“, – LRT radijui sakė istorikas. – Į tą dokumentą reikia žiūrėti atsargiai ir vertinti tik tuos dalykus, kuriuos tikrai žinome.“

O jeigu mes vis tiek skelbiame dalykus, kurių iki galo nesame išsiaiškinę, tai apie kokį „tautos apsivalymą“ eina kalba? Skelbiant abejotino patikimumo informaciją vyksta ne „apsivalymas“, bet socialinio konflikto gilinimas, visuomenės supriešinimas, įtampų eskalavimas, kuris naudingas galbūt daug kam, tik ne Lietuvai.

Po to, kai aukščiausias Lietuvos komunistų partijos pareigūnas, daugelį metų dirbęs sovietų KGB priežiūroje ir jos instruktuojamas, tapo nepriklausomos Lietuvos prezidentu, su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis, politinėmis, socialinėmis ir moralinėmis pasekmėmis, neįstengus prieš tai įvykdyti politinės liustracijos, kalbėti apie svetimų valstybių agentūrinės veiklos užkardymą tomis priemonėmis, kurias bando taikyti LGGTC (tariamu „viešumu“!), tolygu gaudyti katę tamsiame kambaryje užrištomis akimis. Dabar jau neišvengiamai reikia visiškai kitų priemonių ir kitų metodų kenksmingai priešiškų jėgų įtakai apriboti.

Paskaičius kai kurių istorikų darbus susidaro vaizdas, kad didžiausi kolaborantai su Lietuvą okupavusiais sovietais buvo ne tie, kurie sudarė vadinamąją „liaudies vyriausybę“, kurie įsijungė į svetimos šalies represines struktūras, kurie persekiojo, gaudė, kalino, kankino, teisė pagal Sovietų Rusijos įstatymus laisvus Lietuvos Respublikos piliečius, atėmė ir neteisėtai užvaldė jų turtą, bet tie, kurie, dar nepažindami gerai bolševikų klastos ir nieko nenujausdami apie Maskvos jau parengtus Lietuvos naikinimo planus, atėjo tos J. Paleckio vyriausybės pasveikinti, vildamiesi, kad marionetinei valdžiai gal pasiseks išmelsti iš Maskvos bent Mongolijos statusą.

Tuo metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, sprendžiant iš jo laikysenos pastarojo meto informacinio puolimo prieš Lietuvą akivaizdoje, susidaro įspūdis, yra svarbiau viešinti abejotino patikimumo informaciją, metant įtarimų šešėlį ant mirusių, niekam nebepavojingų, bet Lietuvai neabejotinai nusipelniusių žmonių (kardinolas Vincentas Sladkevičius, dirigentas Saulius Sondeckis, aktorius Donatas Banionis, diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, etc.), negu atskleisti Lietuvos pavergimo mechanizmus ir parodyti tikruosius jos naikinimo vykdytojus.

Kurie žmonės Lietuvai padarė daugiau skriaudos: kurie tiesiogiai vykdė represijas, įsibrovusios svetimos jėgos nurodymu naikino niekuo jiems nenusikaltusius kitus Lietuvos piliečius, griovė Lietuvos ūkį, kultūrą, švietimo sistemą ar tie, kurie, praėjus ilgiems okupacijos dešimtmečiams, buvo siunčiami į užsienį pašnipinėti apie užsienio lietuvių gyvenimą ir veiklą?
Vidmantas Valiušaitis

Žinoma, nenoriu apibendrinti. Yra sąžiningų ir puikių to Centro istorikų, atlikusių reikšmingų darbų ir tęsiančių savo tyrinėjimus toliau. Tačiau Centro, kaip institucijos, vaidmuo, vykdomo informacinio karo akivaizdoje, mano nuomone, yra žymiai per mažas, turint galvoje intelektinį ir kitokį potencialą, kuriuo jis disponuoja.

Kodėl apie tikrus galvažudžius, kankintojus ir išdavikus, atsakingus už dešimčių tūkstančių žmonių mirtis ir šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių prievartinį ištrėmimą į gyventi nepritaikytas sąlygas Rusijos šiaurėje, per 27-erius nepriklausomybės metus ne tik nesugebėjome parengti dokumentuotų enciklopedinių leidinių, su išsamiomis jų biografijomis ir agentūriniais ryšiais, bet neturime nė tų nusikaltėlių sąrašų?

Tarsi genocidinio masto nusikaltimus darė kažkokie bevardžiai anonimai. Juk buvo konkretūs žmonės, kurie sudarinėjo sąrašus, kurie vyko areštuoti, kurie konvojavo, kurie pasirašinėjo arešto orderius, tardė, teisė, rašė nuosprendžius, etc.

Kurie žmonės Lietuvai padarė daugiau skriaudos: kurie tiesiogiai vykdė represijas, įsibrovusios svetimos jėgos nurodymu naikino niekuo jiems nenusikaltusius kitus Lietuvos piliečius, griovė Lietuvos ūkį, kultūrą, švietimo sistemą ar tie, kurie, praėjus ilgiems okupacijos dešimtmečiams, buvo siunčiami į užsienį pašnipinėti apie užsienio lietuvių gyvenimą ir veiklą?

Kai šito supratimo stinga, tada „didžiausiais nusikaltėliais“ pristatomos tikrų nusikaltėlių užterorizuotos, įbaugintos ar kitaip palaužtos aukos – į nelaisvę pakliuvę ir kankinimų neatlaikę partizanai, trėmimų pabūgę literatai, kolaboravimu su okupaciniu režimu savo talentą bandžiusieji gelbėti menininkai, pasidavę KGB šantažui kunigai ar kiti inteligentai.

Dar daugiau. Tokia medžiaga, su kuria savaitgalį į viešumą išėjo LGGTC, pasitarnauja ne kam kitam, o tik tos pačios KGB reputacijos „atskalbinėjimui“.

Ar negali būti taip, kad tas vadinamasis KGB agentų sąrašas, kurį dabar patikliai šovėsi skelbti LGGTC ir vykdyti „tautos apvalymo“ darbą, kaip tik ir yra ta „pakišta uždelsto veikimo mina“, rafinuota KGB keršto forma nubausti iškilesnes Lietuvos asmenybes, prisidėjusias ir prie nepriklausomybės atkūrimo?
Vidmantas Valiušaitis

Jeigu Sondeckis, Banionis, Sladkevičius, Sidzikauskas buvo „KGB agentai“, ergo „Lietuvos priešai“, vadinasi, tie kagėbistai buvo „fain vyrai“, jie į savo draugiją rinko „gerą kompaniją“.

O juk šitie „kagėbistai“ nemaža dalimi prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Prisiminkime kardinolo V. Sladkevičiaus išmintingą priesaką Katedros aikštėje istorinio lūžio momentu: „Mokėkime augti ir laukti“.

Lietuvos vardas tuo metu plačiai skambėjo užsienyje taip pat ir dėl S. Sondeckio bei D. Banionio veiklos. Tų vardų niekam nereikėjo pristatinėti. Tuo metu, kai Lietuva siekė pasaulio diplomatinio pripažinimo, esu girdėjęs ir tokių užsieniečių nuomonių: „Jeigu Lietuva gali subrandinti tokią kultūrą, kurią reprezentuoja S. Sondeckis, ji verta nepriklausomybės.“ Gi V. Sidzikauskas nemaža pasitarnavo, kad Vakarų šalys, ypač Jungtinės Amerikos Valstijos, per visą 50 sovietinės okupacijos metų išlaikė nepakitusią diplomatinio nepripažinimo politiką.

Ar negali būti taip, kad tas vadinamasis KGB agentų sąrašas, kurį dabar patikliai šovėsi skelbti LGGTC ir vykdyti „tautos apvalymo“ darbą, kaip tik ir yra ta „pakišta uždelsto veikimo mina“, rafinuota KGB keršto forma nubausti iškilesnes Lietuvos asmenybes, prisidėjusias ir prie nepriklausomybės atkūrimo?

Nubausti jas net ir po mirties? Bandyti atimti gerą vardą? Panašiai, kaip tai bandyta daryti Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Justinui Marcinkevičiui, Kaziui Škirpai ir daugeliui kitų? Kad gyvieji dar giliau pajustų, jog teritorijoje, kurioje tiek dešimtmečių šeimininkavo okupantas, garbingų, kilnių tikslų turinčių žmonių nebuvo ir nėra – čia vieni išdavikai, kolaborantai, apsimetėliai ir dviveidžiai, dirbantys vien už pinigus?

Nebūčiau dėl to tikras. Todėl nebūčiau linkęs nė taip labai pasitikėti „danajų dovanomis“, paslaugiai perduotomis mums KGB rankomis.