Tačiau, panašu, greitai niekas nesikeis į gerąją pusę ir tam trukdo ne kokios nors objektyvios priežastys, tokios, kaip pinigų trūkumas biudžete, o mūsų mentalitetas.
Kol tauta toliau išsivaikšto, tik valdžia išlaiko olimpinę ramybę ir oriai iš aukštų tribūnų aiškina, kad atlyginimai kilo, BVP augo keliais procentais ir visiškai neaišku, kodėl tie biudžetininkai ir likę varguoliai bruzda.
Statistiškai jiems gyvenimas pagerėjo, nes net minimalus atlyginimas, po ilgų kovų ir verslo pasipriešinimo bei gąsdinimo bankrotais, paaugo iki 400 eurų – tiek kainuoja pirkti porą bilietų į Londoną jei imti čia ir dabar, o ne laukti išpardavimų.
Juk netgi patiems skurdžiausiems algos bus padidintos keliolika procentų (išimtis tik prokurorai, kuriems pinigų atsirado čia ir dabar). Infliacija dauguma atvejų jau seniai suvalgė esamus ir būsimus minimalius atlyginimų ir pensijų didėjimą.
Mitingas kaip lakmusas
Kaip lakmusas medikų mitingas.
„Kas labiausiai skaudina? Ne taip organizuojama Lietuvos sveikatos apsaugos sistema, darbo krūviai yra nepamatuoti ir nepaskaičiuoti, nes mes nenorime dirbti per du ar tris etatus nematydami savo šeimos, mes norime oriai uždirbti“, - kalbėjo gydytoja rezidentė iš Kauno Jurgita.
Ne tik tušti pažadai gena žmones iš Lietuvos. Kiekviena nauja reforma ar tvarkos pakeitimas smogia eiliniams piliečiams. Senos problemos nesprendžiamos ir tik gilėja. Kartais atrodo, kad tų pokyčių tikslas kuo toliau nustumti vargstančius ir vidutiniokus nuo pinigų, kuriuos jie patys sumoka kaip mokesčius ir kuriuos valdžia, pagal sutartį su visuomene, tarsi turėtų skirti socialiai pažeidžiamam ar tiesiog iš biudžeto išlaikomam sluoksniui.
Šiuo atveju „išlaikomas iš biudžeto“ tai ne priekaištas. Tai tiesiog faktas, nes iš biudžeto atlyginimai mokami šimtams tūkstančių tarnautojų, valdininkų ir šiaip darbuotojų, nuo Seimo narių ir prokurorų iki ministerijų sargų bei valdytojų. Tai pinigai žmonėms, be kurių valstybė tiesiog neveiktų.
Pasiekti pinigus ir tuo pačiu išgyventi tampa vis sunkiau. Pavyzdžiui, panaikinus neapmokestinamą pajamų dydį ir tuo pačiu sumažėjus algoms, teoriškai šiuos pinigus galima atgauti kaip 30 eurų per mėnesį, kurie bus skirti vaikams. Teoriškai viskas gerai, tačiau praktiškai reikia eiti registruotis, tvarkyti popierius, jei nesi gudrus kompiuterio vartotojas, stoti į eilę. Visa tai tik tam, kad valstybei, kuri ir taip turi visus reikalingus duomenis, įrodytum, jog esi pinigų vertas tėtis ar mama. Be to, sistema sukurta taip, kad tarsi skatina pyktį šeimose, nes čia kas pirmesnis, tas turtingesnis.
Jau pasirodė ir pirmieji atsiliepimai.
„Užsipildžiau vaiko pinigų prašymą, ir savo sugyventinei sakau: „cha, aš pirmas“. Aš ir anksčiau darbe lengvatą gaudavau. Tada ji man sako: „nebandyk, ne tu už darželį moki, aš moku“.
Viena ranka duoda, kita atima
Kitas aspektas, kad kuo toliau tuo sunkiau socialiai pažeidžiamiems žmonėms gauti įvairias kompensacijas. Kai kurios savivaldybės net giriasi, kad iš „sutaupytų“ pinigų perka prabangius automobilius ar ištikimiems valdininkas moka premijas. Atvirkščia medalio pusė ta, kad dažnai keliolika eurų padidintas minimalus atlyginimas ar pensija iš kompensacijų gavėjų sąrašų išbraukia tūkstančius piliečių ir juos stumteli giliau į skurdą.
Ant paprastų žmonių galvų ne tik valdžia. Pamenate, kas vyko po to, kai vaistinėse įvedus slaptųjų pirkėjų instituciją pradėta masiškai reikalauti receptų? Dėl daugybės vaistų, kuriuos žmonės pirko metų metais, pradėti pardavinėt tik su receptais. O tam, kad gautum receptą, reikėjo prasikankinti eilėse prie šeimos gydytojo. Dabar vėl viskas grįžo praktiškai į senas vėžes. Tiesiog verslas užspaudė valdžią ir eilinių piliečių rankomis privertė ją trauktis.
Tačiau ir pačiam verslui labai nesaldu kai reikia ko nors išreikalauti iš tos pačios valdžios. Vien poveikio aplinkai vertinimas (PAV) trunka beveik dvejus metus, tad be trejų metų kaime eilinės fermos nepastatysi.
Pavyzdžiui, šešių paukštynų savininkas Jonas Jagminas buvo įsigijęs vietą Jonavoje, kur kartu su partneriais iš Ukrainos norėjo statyti pašarų gamyklą. Po 1,5 metų mėginimų pakeisti žemės paskirtį, investuotojai, kurie norėjo investuoti 5 mln. eurų ir į čia vežti bei perdirbti kukurūzus, saulėgrąžas – kultūras, kurios pas mus neauga, spjovė ir projekto atsisakė.
Ima kas gali
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir verslas nelieka skolingas. Pavyzdžiui, miškininkai, kurie aktyviai skundžiasi, kad nebėra ką samdyti kirsti mišką, nes darbininkai brigadomis patraukė į Skandinaviją, kukliai nuleidžia akis paklausus, kodėl ten mediena, kuria tas pats lietuvis pjūklu ar traktoriumi kerta miške, kainuoja beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje, pragyvenimas tris kartus brangesnis, tačiau algos keturis kartus didesnės ir suomis ar norvegas džiaugiasi, kad po keliolika valandų sąžiningai plušančiam lietuvaičiui gali mokėti „tik tiek“.
Nors tas „tik tiek“ keletą kartų daugiau nei tėvynėje.
Bėda ta, kad mes tiesiog sukūrėme sistemą, kurią toliau nuolat tobuliname, ir kuri skirta ne žmogui, bet tarnautojui.
Tiksliau gerai įsitvirtinusiai biurokratų ir šalia jų sukurtų verslo struktūrų armijai, kuri bet kokius mėginimus keisti sistemą paverčia farsu ir tuo pačiu vertina kaip progą įsteigti keletą naujų departamentų, kuriuose galima sudarbinti draugus ir partiečius bei įsteigti keletą licencijuotų įmonių, kurios ir tik kurios gali teikti tam tikras šviežiai sukurtas paslaugas.
Verslas dažnai klesti tik tas, kuris sugeba prisitaikyti ir rasti kelius į šiuos departamentus. Jiems gerai, likę po truputį išsivaikščioja, nes gyventi tokioje valstybėje paprasčiausiai nepatogu.
Juk teoriškai nesudėtinga vietoj eilių savivaldybėse vaiko pinigus mokėti pagal turimus duomenis – visi vaikai seniai suklasifikuoti ir kiekviena galvelė žinoma. Tėvai taip pat deklaravo už ką ir kam taikyti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Tačiau praktiškai toks paprastas kelias kam labai nenaudingas.
Paprasta, bet nenaudinga
Ar reikia slampinėti stovėti eilėje pas gydytoją, kai šimtai milijonų eurų sukišti į medicinos sistemos diegimą ir tobulinimą ir, jei ji veiktų, būtų galima jos pagalba mažinti krūvį tiems patiems medikams, priverstiems eiti į gatves ir kovoti dėl didesnių atlyginimų? Teoriškai galima, tačiau praktiškai vėlgi ne visi to nori.
Paprastesnė tvarka, mažesnis uždarbis. Bėdos dėl šios sistemos žinomos jau dešimtmečius.
Ar būtina sukurti tokią pajamų deklaravimo sistemą, kad jos per dieną neįveiktų vidutinio proto vidutinį universitetą baigęs pilietis ir būtų priverstas grūstis pas buhalterius ar mokesčių inspekcijos konsultantus? Gal geriau tiesiog padaryti kaip estai, kurie dalį nuo gautų pajamų perveda valstybei, o ši jau išdalina kur ir kam tie pinigai bus skirti.
Galima, tačiau kur tada dėti konsultantus ir buhalterius, kuriems pajamų deklaravimo mėnuo „auksinis“?
Sprendimai tarsi paprasti, tačiau kol kas nugali giliai įsišaknijęs noras nustumti artimą savo nuo bet kokių pinigų ir pakeliui bestumiant gauti nors trupinį naudos sau.
Žmonės tai mato ir tiesiog nebesikankina. Teoriškai valstybė turi būti ne tik sąžininga, bet ir patogi, kad būtų kuo mažiau barjerų, nes ties kiekvienu barjeru stovi kas nors, kurį ši kliūtis maitina ir tokių kliūčių maitintojų daugėja kasdien. Vien padidinti algas, kol neveikia pati valdymo sistema, nebeužteks.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.