Taip ir tęsia S. Skvernelis savo juokelių seriją. Bet premjeras, kaip žinia, juokauja tada, kai stresuoja ir kai iš rankų slysta vadžios.
Ir tikrai, S. Skvernelis susidūrė su labai rimta problema. Ketvirtadienį, nepaisant didžiulių pastangų – spaudimo, įtikinėjimų, apvalių stalų ir pažadų, – kad protesto akcija neįvyktų, gydytojai rezidentai iškeliavo į oro uostą ir sėdo į lėktuvą.
O prie Katedros ir Vyriausybės susirinko visi kiti, kas juos palaiko. Minia medikų beda S. Skverneliui it peiliu į skaudžiausią vietą – emigraciją žadėjusi sustabdyti valdžia jos ne tik kad nepažabojo. Kai kurie į protesto akciją atvyko jau ir su lėktuvo bilietais.
Didžioji S. Skvernelio bėda, kad medikai neprašo tik atlyginimų. Taip, orūs atlyginimai, tokie, kokius nuo šių metų be protestų ir mitingų gavo teisėsaugininkai, yra vienas iš protestuotojų reikalavimų. Bet nuo pat pirmų dienų, kai tik įsikūrė Medikų sąjūdis, buvo kalbama apie reformas.
Ne viziją, svaičiojimus, planus, o sveikatos sektoriaus reformą. Nes nuo jos priklausys, kur ir kaip dirbs dabar studijuojantys gydytojai ir kokias paslaugas gaus pacientai.
Bet S. Skvernelis, sutikite, ne eilinis kareivėlis ministras Aurelijus Veryga. Premjeras įrodė turįs neblogą politinę uoslę, kai susidėjo su Ramūnu Karbauskiu ir atjojo ant Naisių žirgo, o ne ant papuvusių socdemų ar liberalų, tiesiai į valdžią.
Jo instinktai garsiai signalizuoja, kad medikai jį klupdo pakeliui į Daukanto aikštę.
S. Skvernelis supyko iškart, kai tik susikūrė Medikų sąjūdis.
Ši bendruomenė yra šiek tiek kas kita, nei jo globojami statutiniai pareigūnai, kurie paiso vado įsakymų. Medikui niekas nieko įsakyti negali. Medikui tereikia nusipirkti lėktuvo bilietą. Medikai išsilavinę, jie supranta, kaip priimami įstatymai ir todėl tokį nepasitenkinimą sukėlė kelis kartus perbalsuotas įstatymas, turėjęs kilstelėti rezidentų atlygį.
Medikai moka skaičiuoti.
Ir ne medikai, o pacientai yra S. Skvernelio ir šios valdžios apskritai rinkėjai. O bet kuri reforma sukelia sąmyšį, pacientams nepatinka pokyčiai, be to, reformos apimtų ir rajoninių ligoninių tinklo mažinimą, taigi, pykčius su rajonų ligoninių – S. Skvernelio rinkėjų – vadukais ir pacientais, savivaldybėmis ir dar daug kitų mums nematomų dalykų.
Jei būtų bent reformos planas. Bet jo nėra. O ekspertai dargi sako, jog reikia realios mokesčių reformos.
Žvelgiant iš šios perspektyvos S. Skvernelio pyktis, kai šis smerkia protestus, juos pradeda sieti su opozicija, su priešiškomis jėgomis, esą medikai politizuoti ir visokie kitokie priešai, visiškai suprantamas. Tik smerkdamas toli nenueisi… visgi medikai – ne duobkasiai.
Ir štai medikų problemai ir visoms kitoms užgožti yra ištraukiama nauja tema. Santykinai nauja, bet Lietuvoje visada tam tikruose sluoksniuose nemari, geidautina ir priimtina.
Tai – santykiai su Rusija. Ji visada tinka, o su lozungu, kad kaimyno nepasirinksi ir todėl mums esą reikia racionalaus, pragmatiško požiūrio į Rusiją ir kalbėjimosi, kuris S. Skvernelio lūpose virto „komunikaciniais kanalais“, dar niekas nepralaimėjo.
Net Dalia Grybauskaitė.
O Seime – būtent tokie. Ir Ramūnas Karbauskis, vis dar įtakingiausias Seimo narys, ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kaupiantis elektoratą Prezidento rinkimams ir greičiausiai parduosiantis jį tam, kuris pasiūlys geriausią kainą, visada buvo šios pozicijos rėmėjai. Verslas su Rusija ir Rusijoje labai jautrus politiniams vėjams, bet pelnas toks, kad galima dalį skirti politinei veiklai finansuoti.
Tad antrą Naujųjų metų dieną S. Skvernelis pareiškė, jog Lietuva yra tokia unikali valstybė, kuri vienintelė iš Europos Sąjungos šalių neturi jokių komunikacinių kanalų su Rusija ir tai, anot premjero, nėra gerai.
Iš pradžių pritrūko konteksto, tačiau kontekstas atsirado netrukus. Premjeras neturi daug užsienio politikos patirties, tad kitą dieną pakartojo iš esmės tą patį. Jį bandė gelbėti patarėjas užsienio politikos klausimais Deividas Matulionis, tačiau šiam patyrusiam diplomatui buvo sunku paaiškinti, kaip atkurti tuos komunikacinius kanalus su Rusija, jei kamuolys – ne mūsų, o Rusijos pusėje.
O trečią dieną, galiausiai susirinkęs argumentus ir pasimokęs, pats S. Skvernelis paaiškino, kad reikėtų atnaujinti Lietuvos – Rusijos tarpvyriausybinės komisijos darbą. Nes kai nėra jokių santykių su Rusija, kenčia paprastų Lietuvos gyventojų interesai: matai, Lietuvos eksportas yra vertinamas ne kaip ekonominiai santykiai, o per politinę prizmę.
Tačiau tuo pat metu S. Skvernelis pakartoja, kad politinė pozicija Rusijos režimo atžvilgiu nesikeičia.
Tikrai Rusija yra sudėtingas klausimas. Ir tikrai apie Rusiją, kokius santykius palaikyti, kaip turėtų jie atrodyti, kiek su kuo ir kaip bendrauti, yra labai rimtų diskusijų tema ir jų trūksta.
Taip, S. Skvernelis teisus, kai sako, jog užsienio politikos kausimais negali būti vienašališkų sprendimų ir, atrodo, pagrįstai įdūrė prezidentei už aikštingą ir su Vyriausybe nederintą sprendimą, kaip balsuoti Jungtinių Tautų Generalinėje Asambėjoje dėl Jeruzalės.
Tačiau bet kuriam šiek tiek daugiau suprantančiam apie santykius su Rusija S. Skvernelio pateikti argumentai, kaip ir kodėl reikia atnaujinti kontaktus, atrodo jei ne naivūs, tai mažiausiai paviršutiniški. Jei Lietuva laikosi tos pačios pozicijos dėl sankcijų, dėl Krymo, dėl Ukrainos, dėl žmogaus teisių, čia rengia Rusijos opozicijos forumus, kai Lietuvoje oficialiu kvietimu kelis kartus lankėsi Michailas Chodorkovskis, o kas pusmetį čia vieši režimo keliskart nuodytas jo pagalbininkas Vladimiras Kara Murza, tai apie kokį Kremliaus požiūrį į lietuvišką eksportą kalba S. Skvernelis?
Galiausiai S. Skvernelis pradeda prieštarauti pats sau, nes visiškai priešingai nei jis galvojančiam savo užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui grubiai rėžė, jog L. Linkevičius galbūt ne visada jaučiasi šios Vyriausybės nariu.
L. Linkevičius juk nežinojo, kad Vyriausybė – tai ne jie visi, o premjeras. Bet nuo šiol žinos. Nes dabar jau du asmenys valstybėje priima vienašališkus sprendimus. Prezidentė ir būsimasis kandidatas.
Štai kokie tie premjero juokeliai.
O iš tikrųjų netrukus Sausio 13-oji, tyčia ar ne, bet prieš šią datą, anot seno politikos vilko Gedimino Kirkilo, kad ir ką apie tai galvotumei, visada suaktyvėja Rusijos ambasada. Ambasadorius prašo susitikimų ir vieną tokių pernai netikėtai gavo. Jis išėjo pompastiškas. Ką tik „iškeptas“ Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neturėjo daug minčių, užtat Rusijos ambasadorius pasisakė daug ir tai, ką norėjo, kaip mato šį pasaulį ir netgi pamokė, kaip mes turėtumėme jį matyti.
Rusijai buvo suteiktas puikus komunikacinis kanalas. Kad tokį pat būtų gavusi mainais Lietuva, mūsiškiai pareigūnai nesigyrė.
Vėl sausis. Artėja Sausio 13-oji.