Klausimai, ar reikia palaikyti griežtas ekonomines sankcijas Rusijai, ar sovietmetis davė daugiau naudos ar žalos Lietuvai, kaip spręsti sovietinio režimo paminklų problemą, visuomet užduodami, kai norima nustatyti asmens politines pažiūras.
Tokia padėtis nėra įprasta Vakarų Europai, bet ji būdinga mažoms šalims, įsikūrusioms neprognozuojamų, agresyvių arba labai didelių valstybių pavėsyje. Pietų Korėjoje daug diskutuojama apie Šiaurės Korėjos režimą ir jo grėsmes, Izraelis negali nekreipti dėmesio į Irano režimą, reikalaujantį nušluoti žydų valstybę nuo žemės paviršiaus, apie grėsmes iš Pekino nuolat kalba mažesnės Kinijos kaimynės.
Neatsitiktinai dauguma Centrinės bei Pietų Amerikos valstybių pasižymi antiamerikietiškumu: 20 amžiaus pradžioje, kai JAV prezidentu buvo Theodoras Rooseveltas, Vašingtonas pasižymėjo itin ekspensyvia ir agresyvia užsienio politika, nuo kurios šiurpo net Europos galybės. Kaip knygoje „Destined for War: Can America and China Escape Thucydides‘s Trap?“ teigia Graham Allison, nuo 1904 m. iki maždaug ketvirtojo dešimtmečio vidurio JAV karinės jūrų pajėgos į Lotynų Amerikos reikalus prievarta kišosi 21 kartą.
Esant nesaugiai išorinei aplinkai kiekviena maža valstybė įgyja tam tikrą geopolitinį kodą, kuris lemia užsienio ir vidaus politiką.
Tačiau natūrali Lietuvos alergija agresyviam Kremliaus režimui bei ekspansyviai Rusijos užsienio politikai niekaip nepaaiškina Lietuvai būdingo blaškymosi tarp paranojiškos laikysenos, kai už kiekvienos vanagaitės matomas visas Putino agentų sąstatas, bei naivumo, raginančio draugauti su Rusija ir megzti kontaktus.
Paranoja labiausiai pasitarnauja vidaus politikoje triuškinant savo priešus, o siūlymai draugauti su Maskva paprastai nukreipti į pergales rinkimuose, nes kad ir kaip žiūrėsi, Lietuvos visuomenė nėra kvaila ir mato: nors Rusijos grėsmė yra tikra, tačiau ne viskas, kas Lietuvoje taisytina, susiformavo dėl Rusijos įtakos.
Paranojiška laikysena galima laikyti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako teiginius Seimo posėdžiuose, kad kolegos nesutikdami su išskirtiniu prokurorų ir STT pareigūnų darbo užmokesčio didinimu kalba kaip propagandistai iš Rusijos vadovėlių, nors prieš keletą metų pats kaip pareigūnų profsąjungų atstovas rašė laiškus Rusijos ambasadoriui prašydamas padėti užmegzti ryšius su mitingus bananais vaikančiais Rusijos pareigūnais.
Galima prisiminti ir keistus buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus teiginius apie Rusijos įtaką mokytojams, kai šie dėl žeminančių atlyginimų ėmė ruoštis streikams. „Paimkite „Komsomolskaja pravda“ ir pasiskaitykite, pamatysite kas ten yra rašoma“, – tuomet sakė premjeras.
Dar toliau žengė premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas Arnoldas Pikžirnis, kuris nevyriausybinių moterų organizacijų ir Dovilės Šakalienės bei Gintauto Palucko protesto akcijoje dėl neskiriamo adekvataus finansavimo smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms aukoms įžvelgė „rusišką naratyvą“.
Iš to paties repertuaro yra ir nuolatinis dalies komentatorių ar dešiniųjų politikų pasipiktinimas kaskart, kai pasiūloma šiuo metu apsistoti ties 2 proc. finansavimu krašto apsaugai ir šalia to daugiau investuoti į „minkštąjį“ valstybės ir visuomenės atsparumą grėsmėms, nors NATO valstybės atsparumo (resilience) stiprinimą yra pripažinusi itin svarbia priemone, kuri paremia Rusijos atgrasymo strategiją.
Kad būtum apšauktas Rusijos agentu, Maskvos balsu, naudingu idiotu ar paprasčiausiu nesusipratėliu, reikia labai nedaug. Užtenka kvestionuoti idėją artimiausiu metu finansavimą gynybai didinti iki 2,5 proc., pasakyti, kad Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ buvo naudinga mūsų visuomenei arba kad Holokauste Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo ir lietuviai. Susidaro ištisas tabu temų sąrašas, kurio šiukštu negalima liesti.
Bet yra ir pažiūra, kurią apibūdina naivus noras draugauti su Vladimiro Putino Rusija, nes tikima, kad Lietuva yra saugi vien dėl narystės NATO ir Europos Sąjungoje.
Šviežiausias tokios mąstysenos pavyzdys yra premjeras S. Skvernelis, kuris pareiškė, kad su Rusijos valdžios atstovais reikia užmegzti kontaktus, nes esą Lietuva neturi „jokių“ kontaktų su šia šalimi.
Kas vadinama kontaktų nebuvimu, premjeras nepaaiškino, bet Užsienio reikalų ministerijos duomenimis 2016 m. prekybos apyvarta tarp šalių siekė 6,6 mlrd. eurų. Tai turėjo labai nustebinti visur Rusiją įžvelgiantį patarėją A. Pikžirnį.
Anksčiau šioje srityje buvo pasižymėjęs verslininkas Vilius Kaikaris, po Maskvos agresijos prieš Ukrainą pasipiktinęs sankcijomis Rusijai ir ironiškai paraginęs sukrypusio lietuviško tanko pabūklus tepti sviestu, kurio nebepavyks eksportuoti į Rusiją.
Tačiau Lietuvai būtų naudingiausia surasti tam tikrą pusiausvyrą tarp paranojos ir naivumo. Tikriausiai utopija, bet kartais kyla svajonės apie valstybę, kurioje galėtume ramiai ir tyliai investuoti į saugumą, atsparumą, vykdytume įtraukiančią tautinių mažumų politiką, stiprintume visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis, mažintume nelygybę ir nekalbėtume apie visur tykantį V. Putino šešėlį bei nepostringautume apie draugystes dėl sviesto.
Lietuvoje Suomijos pavyzdys paprastai neįkvepia vanagų, nes ši šalis laikoma pernelyg neutrali, bet Helsinkis apie santykius su Rusija visuomet kalba nuosaikiai, o veikia konkrečiai. Suomijos politikai nevadina Rusijos teroristine valstybe ir nesiūlo su ja itin draugauti, bet nuo Rusijos agresijos Ukrainoje ėmėsi atgrasymo priemonių (dažnos pratybos regione su JAV ir NATO), išlaikė dvilypumą (pasiliko teorinę galimybę tapti NATO nare), rėmė ekonomines sankcijas Maskvai, koordinavo bei gilino užsienio ir gynybos politiką su Švedija, Norvegija, Danija ir Islandija.
2015 m. Suomija gynybai skyrė 1,29 proc. nuo BVP, 2016 m. – 1,36 proc., 2017 m. – 1,30 proc., bet šalis jau senokai turi įtvirtinusi privalomąją pradinę karo tarnybą ir 2015 m. netgi siuntė perspėjimo laiškus apie 900 000 rezervo karių, apie galimą jų pareigą agresijos atveju.
Gali būti, kad vidinio pasitikėjimo ir šaltumo Suomijai suteikia prieš Josifą Staliną laimėtas Žiemos karas, bet tikriausiai Lietuvos blaškymasis tarp paranojos ir naivumo Rusijos atžvilgiu yra sąlygotas okupacijos traumos bei gėdos jausmo dėl to, kad Antano Smetonos režimo suformuoti asmenys nusprendė nesipriešinti agresijai tarpukariu. Tačiau gal metas pripažinti traumą, apverkti ją ir judėti pirmyn?