Viena iš daugelio šiuo metu aptariamų galimų priemonių – universitetų tinklo optimizacija, numatanti konsoliduoti stipriausias universitetų pajėgas jungiantis kai kuriems universitetams ir tuo tikintis sukurti prielaidas pakelti mokslinių tyrimų lygį ir studijų kokybę, subalansuoti studijuojančių skaičių (vis labiau mažėsiantį dėl demografinių tendencijų ir dėl to, kad vis didesnė dalis abiturientų, nusivylusių studijų kokybe Lietuvoje, renkasi jas užsienio universitetuose) su adekvačiu jam aukštųjų mokyklų personalo skaičiumi, kuriam po konsolidacijos atsirastų papildomas lėšų rezervas atlyginimų padidinimui ir kt.
Tai, kas ir kaip vyksta ir kas planuojama daryti, kelia didžiules abejones dėl to, ar šiuo metu tikėtiniausias scenarijus atitinka Lietuvos bei jos žmonių, Kauno ir kauniečių interesus. Tokia mintis kyla prisimenant faktorius, praeityje turėjusius įtakos besitęsiančiai aukštojo mokslo krizei.
Kai kurios priežastys, nulėmusios Lietuvos aukštojo mokslo sistemos krizę
Krizę nulėmė per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį vykdytos sutelktos ir neatsakingos politikų ir universitetų atstovų (dažniausiai įvardijamų kaip „rektoriai“) pastangos, kurioms buvo būdinga strateginio mąstymo (ir planavimo) stoka, siekiai tik trumpalaikių savo universiteto interesų (politikų atveju – kartais ir savo miesto), neatsižvelgiant, kaip ilgalaikėje perspektyvoje tai atsilieps valstybei ir jos žmonėms.
Plačiau apie tai galima pasiskaityti knygoje „Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė“ (sud. Vytautas Daujotis, 2012).
Mūsuose populiaru dėl visko kaltinti politikus. Jų neginant, vis tik didelę kaltės dalį tenka skirti universitetams – jie atstovauja mūsų valstybės intelektualiniam elitui. Intelektualų ten tikrai esama. Bet kartu reikia pridurti, kad, vertinant per atsakingumo valstybei ir patriotizmo prizmę, iki tikrojo elito daliai akademinių bendruomenių narių ir net universitetų rektorių toloka.
Tai akivaizdžiai matoma stebint kai kurių universitetų vadovų veiksmus. Universitetų vadovybės turi patirties daryti įtaką politikams ir jų sprendimams bei moka manipuliuoti faktais ir visa tai įvilkti į įtikinančią formą.
Na, o tais atvejais, kai į politikos aukštumas ateina universitetų atstovai (kaip atsitiko šios kadencijos Seime), net ir kiek nors išsamesnio argumentavimo poreikis tiesiog išnyksta. Jie – ir politikai, ir universitetų atstovai. Deja, savo universiteto ar klaidingai suprantami visos aukštojo mokslo sistemos interesai dažnai nulemdavo, kas buvo siūloma, dėl ko kovojama, kas buvo daroma ir yra daroma dabar.
Nauja vyriausybė – nauja reforma
Pradėjus dirbti naujai Vyriausybei, atsižvelgdama į gilėjančius krizinius reiškinius aukštajame moksle, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) subūrė darbo grupę siūlymams dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo pateikti, remiantis duomenimis apie jų veiklos makrorodiklius (universitetų stiprybės ir silpnybės, studijų programų persidengimas, studentų skaičiaus juose kitimo tendencijos ir kt.).
Grupė savo rekomendacijose Kauno regionui pasiūlė apjungti visus Kauno mieste ir regione esančius universitetus, išskyrus Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) į vieną universitetą, taip konsoliduojant stipriausias pajėgas ir sukuriant prielaidas Lietuvoje atsirasti dar vienam stipriam (šalia Vilniaus universiteto (VU)) plačios aprėpties universitetui.
Seimas jungtinio universiteto idėjai Kaune nei pritarė, nei ją atmetė. Diskusijų metu buvo itin akcentuojama tai, kad universitetai turi autonomiją ir be jų sutikimo Seimas, nors ir būdamas jų steigėju, negali pasiūlytam planui pritarti. Reikia, kad universitetai patys susitartų.
Nesu konstitucinės teisės žinovas, bet vis tiek kyla klausimų: nejaugi Seimo nariams, prisimenant Konstitucijoje aprašytus jų įgaliojimus ir prievoles bei Seimo nario priesaikos žodžius, neprivalu išnagrinėti ne tik susitarimų pagrindu siūlomus jungimosi variantus, bet ir alternatyvius, įvertinant jų atitikimą valstybės strateginiams tikslams aukštajame moksle?
Nejaugi Seimas neturi teisės nepritarti neracionaliam siūlymui, kai egzistuoja alternatyvus geresnis? Net jeigu pastaruoju atveju ir neturi teisės, iškyla labai svarbus klausimas, ar valstybė privalo finansuoti tokį jungimąsi?
Nueinama lengviausiu keliu: kaip universitetai pasirinks, taip ir bus. Dar daugiau, kai kurie universitetai (VDU ir ASU), gavę tokį signalą, kaip pamatysime vėliau, net leido sau sutrukdyti ŠMM įvykdyti Seimo nutarimo įpareigojimą išanalizuoti Kauno universitetų tinklo optimizavimo alternatyvius variantus.
Seimas savo nutarime idėją Kaune steigti plačios aprėpties aukštąją mokyklą neatmetė, bet kartu pasiūlė apsvarstyti ir alternatyvas. Seimo nutarime buvo nurodyta: „Sutelkti Vilniuje ir Kaune po vieną klasikinį, plačios aprėpties tyrimų universitetą. Šiuose miestuose taip pat gali veikti profiliniai technologijos, sveikatos mokslų ir menų universitetai“.
Prie to pat nutarimo pridėtame valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plane nurodoma: „Atsižvelgiant į (...) valstybinių universitetų vertinimą pagal studijų ir mokslo veiklą, įvertinus valstybinių universitetų tinkle institucijų mokslo ir ir studijų veiklos makrorodiklius, stipriausi šalies universitetai yra šie: Kauno mieste ir regione – LSMU, Kauno technologijos universitetas (KTU). (...) Siekiant užtikrinti Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pažangą, šiuos universitetus tikslinga laikyti aukštojo mokslo tinklo optimizavimo atramomis (Kaune – AJ)“.
Kita plane pateikta informacija teigia, kad „tiek VDU, tiek ir KTU yra plačios aprėpties universitetai, vykdantys studijų programas visose 6 studijų srityse…“
Seimo nutarimas turėjo neapibrėžtumų. Įgyvendindama jį ŠMM turėjo pateikti argumentuotus siūlymus, pasisakančius už vieną iš jame įvardintų alternatyvių variantų, t. y. ar KTU tampa jungtinio Kauno universiteto dalimi, ar lieka savarankišku.
Pastaruoju atveju (nors Seimo nutarime tai tiesiogiai nebuvo nenurodyta) plačios aprėpties universitetu turėjo tapti VDU, perimant šią funkciją iš KTU (?), kuris, kaip minėta, yra stipresnis už VDU ir, skirtingai nuo pastarojo, įvardintas kaip universitetų tinklo optimizavimo Kaune atrama(?).
Taip pat liko atviras klausimas dėl ASU. Seimo nutarimo priede Nr.1 nurodoma: „(...) ASU, kaip savarankiško universiteto, plėtros galimybės, siekiant aukšto tarptautinio lygio, ribotos.“ Pagal nutylėjimą tai reiškė, kad jis arba turi tapti jungtinio Kauno universiteto dalimi, arba, tokiam planui nesirealizavus, jungtis su kuriuo nors Kauno universitetu.
Visa tai reiškė, kad ministerija, vykdydama Seimo nutarimą, turi atlikti galimų jungimosi-nesijungimo variantų analizę, išsiaiškinti jų privalumus ir trūkumus, atsižvelgiant į viešąjį interesą. Tam reikėjo pasitelkti ir Kauno universitetų atstovus.
ŠMM kreipėsi į VDU, ASU ir KTU, prašydama deleguoti rektoratų, senatų ir tarybų atstovus į darbo grupę, turėjusią apsvarstyti įvairius jų jungimosi variantus, įvertinant, ką jie duotų aukštojo mokslo sistemos reformos strateginių tikslų įgyvendinimui.
Taip pat, palyginti optimalų variantą su atskirų universitetų siūlymais dėl jungimosi. VDU ir ASU ėmėsi veiksmų, sužlugdžiusių ministerijos iniciatyvą bei tuo sutrukdydami jai atlikti Seimo pavedimą.
Atomazgos neteko ilgai laukti: dar tebesitęsiant ŠMM darbui, bandant įgyvendinti Seimo nutarimą, ir dar neparuošus siūlymo dėl tinklo optimizacijos bei jo nepatvirtinus, Vyriausybei pranešama, kad ASU ir VDU susitarė jungtis.
Neseniai spaudoje pasirodė žinia, kad ŠMM planuoja pateikti Lietuvos universitetų tinklo optimizavimo projektą, kuriame pakartotinai siūloma Kaune formuoti plačios aprėpties universitetą, apjungiant į vieną darinį visus miesto (ir rajono) universitetus.
Tokį projektą turi savo nutarimu patvirtinti Vyriausybė. Tuo metu Vyriausybė apsisprendė kitaip. Patenkinamas ASU (ir LEU) noras prisijungti prie VDU (junginys – plačios aprėpties universitetas). LSMU ir KTU tampa savarankiški. Kas nulėmė tokį Vyriausybės nutarimą neturint informacijos, tenka tik spėlioti.
Atkreiptinas dėmesys, kad tame pačiame nutarime nurodoma, kad Lietuvos sporto universitetas (LSU) jungiamas prie LSMU. Tokiame pasiūlyme yra racionalumo. Tačiau LSU ne kartą išreiškė savo apsisprendimą likti savarankišku universitetu. Taigi vienų pageidavimai tenkinami – kitų ne. Kokiu pagrindu?
Kauno jungtinis universitetas: koks jis galėtų būti
Kauno jungtinis universitetas savo stiprybėmis būtų orientuotas į tas studijų kryptis, kurių nesama VU, ir kurios yra itin svarbios Lietuvos ekonomikai.
Tai gerai iliustruoja bioekonomikos pavyzdys. Bioekonomika pasaulyje pripažįstama kaip viena iš svarbiausių ekonomikos dedamųjų, kurios reikšmė su laiku tik didės. Apibūdinant ją ūkiškai, tai – visa gamtoje savaime ar dėl žmonių veiklos sukaupiama biologinė žaliava (miškas, žemės ūkio kultūros, galvijai, paukščiai, mikroorganizmų pagalba realizuojama organinių junginių sintezė ir t. t.) ir jos perdirbimas pramonėje (baldai, bioenergetika, maisto produktai, vaistai ir kt.). VU indėlis į bioekonomiką – su moderniąja biotechnologija bei gyvybės mokslais susiję aukšto lygio moksliniai tyrimai. Vilniuje taip pat sukoncentruota Lietuvos moderniosios biotechnologijos pramonė („Thermo Fisher Scientific“, „Sicor Biotech“).
Tuo metu Kauno universitetuose esantis potencialas orientuotas į tradicines bioekonomikos sritis. Vykdomi moksliniai tyrimai ir studijos ruošiant specialistus: ASU (agronomai, miškininkai, agrosektoriuje ir miškininkystėje dirbsiantys inžinieriai – žaliavų generavimas ), KTU (žaliavų perdirbimo technologai bei kiti įvairių specialybių specialistai, dirbsiantys bioekonomikoje), LSMU (vaistinės medžiagos ir jų klinikiniai tyrimai), VDU (molekuliniai biologai ir biotechnologai, pagrinde orientuoti į darbą laboratorijose.
Apsijungimas svarbus ne vien dėl bioekonomikos. Su bioekonomika susiję moksliniai tyrimai ir studijos nesudaro didžiosios kai kuriuose universitetuose tokio pobūdžio veiklos dalies. kiekviename iš jų atitinkamai jų specializacijai esama stiprių mokslo bei studijų krypčių, nedubliuojamų kitose Kauno aukštosiose mokyklose.
Apjungus visą tą įvairovę ir stiprybes, atsirastų realios prielaidos atsirasti plačios aprėpties universitetui, konkurencingam tarptautiniu mastu ir įgyvendinančiam aukšto lygio tarpdisciplinines studijas (tų prielaidų realizavimui, be abejo, prireiktų valstybės paramos). Lietuvoje atsirastų antras, šalia VU, stiprus universitetas.
Kaip minėta, Kauno universitetų tinklo optimizacijos rėmuose siekiama tenkinti VDU ir ASU pageidavimą susijungti. Logiškesnis būtų KTU ir ASU jungimasis. Šių universitetų studijų programos persidengia 44 proc., o ASU ir VDU - tik 24 proc. O jeigu vertintume pagal bioekonomikos ir technologijų prizmę, ASU bendrumų su KTU neabejotinai yra daugiau nei su VDU.
Idėja Lietuvai – nedeklaratyvus patriotizmas
Prie aukštojo mokslo sistemos krizės nemažai prisidėjo aukštosios mokyklos ir politikai. Kai kurie iš jų ir toliau demonstruoja, kad valstybės interesai jiems nėra pirmaeiliai; nevalstybiško elgesio apraiškų apstu ir kitose srityse. Ką daryti? Gal, prisiminę himno žodžius, pasisemkime stiprybės iš praeities? Koks veiksnys buvo vienu iš pagrindinių atkuriant valstybę ir vedant ją link gerovės? Atsakymas – mūsų prosenelius, senelius ir tėvus tam įkvėpė patriotizmas.
Patriotizmas – tai pirmiausia santykis su Tėvyne, pasireiškiantis kaip gebėjimas, net įgyvendinant savo dalinius interesus, juos suvokti bei vertinti ir per savo tautos ir valstybės interesų prizmę. Taigi, patriotizmas reikalauja platesnio akiračio ir žvilgsnio, pasišventimo, o prireikus – ir asmeninės aukos. Patriotizmas yra aukščiausia sąmoningo ir pasiaukojamo pilietiškumo pakopa.
Todėl jis yra idealas, kurio turėtų siekti kiekvienas pilietis, liudydamas jį sąžiningais veiksmais ir poelgiais savo valstybės atžvilgiu. Patriotizmo kaip tik ir pritrūko aukštojo mokslo sistemos veikiantiems asmenims ir politikams. Labiausiai nuvilia, kad tokią išvadą tenka adresuoti universitetų akademinėms bendruomenėms ir jų vadovams – juk tai mūsų šviesuomenė, kuri turėtų rodyti patriotizmo pavyzdį bei jį propaguoti.
Siūlau nedeklaratyvaus patriotizmo idėją kaip asmeninį įsipareigojimą, kurią įgyvendinant potencialiai gali dalyvauti visi Lietuvos gyventojai ir emigrantai. Idėjai įgyvendinti nereikėtų jokių finansinių resursų.
Bet ji ugdytų bendruomeniškumo bei atsakomybės už valstybės ateitį dvasią ir neabejotinai užtikrintų Lietuvos gerovę ateityje. Idėjos esmė: prieš atliekant kokį nors veiksmą ar priimant sprendimą, kurie naudingi asmeniškai (šeimai, grupei draugų ar susijusių asmenų, institucijai, miestui), pasiryžtama juos taip pat įvertinti galimos naudos ar žalos viešajam interesui (Lietuvai) požiūriu.
Siūloma idėja nėra nauja ta prasme, kad ji tarsi primena seniai žinomą ir suprantamą tiesą. Ją siūlant norima priminti kitką: pasaulį ir gyvenimą keičia ne pačios idėjos, bet žmonių sugebėjimas jas sutikrovinti, liudijant jų svarbą pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu. Net pati originaliausia ir patraukliausia idėja yra negyva, jeigu ji lieka deklaratyvi.
Testas dėl nedeklaratyvaus patriotizmo
Paklausus asmenų, dalyvavusius svarstant Kauno universitetų tinklo optimizavimą ir ypač priimant aukščiau apžvelgtus sprendimus, ar jie – Lietuvos patriotai (arba bent jau valstybės interesais besirūpinantys jos piliečiai), turbūt nė vienas neatsakytų neigiamai. Keli klausimai VDU ir ASU rektoriams, Seimo pirmininkui, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui ir Premjerui bei Seimo nariams: kodėl VDU ir ASU jungimasis yra labiau atitinkantis valstybės ir jos žmonių interesus nei ASU integracija į KTU?
Kodėl neparodyta politinė lyderystė, įgyvendinant Kauno jungtinio universiteto ar bent KTU ir LSMU jungimosi idėjas, kurias realizavus atsirastų daug realesnės prielaidos laikui bėgant atsirasti antram Lietuvos stipriam plačios aprėpties universitetui nei pasinaudojant turima valdžia dabar tai daryti integruojant VDU, LEU ir ASU? Atsakymas, kad universitetai jungiasi kaip nori, netinka. Kitas galimas atsakymas, kad tai įvyks vėliau (kada?), irgi netinka – strateginis planas dėl tokio universiteto turi gimti dabar. Atsakymai parodytų, su kuo turime reikalą: patriotais (atsakingais piliečiais) ar tik deklaruojančiais, kad tokie esą.
Atskiras klausimas ASU tarybai. Ji jau pritarė ASU ir VDU susijungimui. Tarybų nariai yra davę priesaiką, kad priimdami tuos ar kitus sprendimus atsižvelgs ne vien į kuruojamo universiteto siaurus interesus, bet ir įvertins, kaip tai atliepia viešuosius (valstybės) interesus. Norėtųsi paklausti ASU tarybos narių, ar jie svarstė ASU jungimosi su KTU variantą ir įvertino, kodėl jis blogesnis nei jungimasis su VDU viešojo intereso požiūriu. Jei nesvarstė, tai nevykdė savo pareigos ir nusižengė duotai priesaikai.
Post scriptum dėl „reformos“ galimo indėlio į akademinio jaunimo emigracijos skatinimą
Siūlomo Kauno jungtinio universiteto scenarijaus įgyvendinimas (arba bent tos idėjos dalinis įgyvendinimas remiantis stipresniais universitetais – LSMU ir KTU) svarbus Lietuvai ir dar kitu aspektu. Politikai dažnai išsako susirūpinimą dėl neslūgstančių emigracijos srautų. Ne visiems atlyginimai lemia pasirinkimą emigruoti. Apklausos parodė, kad daugiau kaip 10 proc. moksleivių planuoja studijuoti ne Lietuvoje. Tai – nemaža dalis stipriausių mokinių.
Nemažai jų po studijų ten ir pasilieka. Tokį pasirinkimą neretai nulemia nepasitenkinimas studijų kokybe Lietuvoje bei realių, suvokiamų kaip racionalių, pertvarkų aukštojo mokslo sistemoje stoka (rašantis nėra prieš studijas užsienyje – yra už tai, kad studijų kokybė Lietuvoje taptų mūsų studentams patrauklesnė, taip turint įtakos ir emigracijos srautams). Tai, kas dabar vyksta su tinklo optimizacija Kaune, moksleiviams studijų Lietuvoje tikrai nedaro patraukliomis.