Vis dėlto tam tikrų pamokų R. Karbauskis išmoko – jis nebesitenkina tik „Naisių žemės“ auditorija: jis išdrąsėjo ir savo įsivaizduojamus oponentus visu politiniu svoriu užpuolė feisbuke, gavo atgal ir trečia savaitė jau yra pagrindinėse naujienose.

Taktika ir kovos lokacija pakito, tačiau esmė lieka ta pati: ant oponentų ridendamas rąstus, pats R. Karbauskis ir toliau išsisukinėja, neatsakinėja į nepatogius klausimus, grasina teismais. Ir vis dėlto, kitaip nei atrodo Vilniaus elitui, R. Karbauskiui šiame kare kol kas neblogai sekasi. O elitas niekada ir nebuvo nei jo sąjungininkas, nei tikslinė auditorija.

Atrodo, R. Karbauskis turi iš ko semtis įkvėpimo: iš Donaldo Trumpo jis perėmė geriausią patirtį – viską, kas nepatinka, vadinti „fake news“ ir sklaidytis socialiniuose tinkluose.

Iš visų didžiųjų valstybės problemų didžiausios Seimo frakcijos vadovas pasirinko ne emigraciją, socialinę atskirtį, mokesčius, bet būtent LRT ir jos prodiuserio Edmundo Jakilaičio veiklą.

Ignoruodamas galimybę užduoti klausimus tiesiai LRT generaliniam direktoriui Kultūros komitete, R. Karbauskis ir jo mūza Agnė Širinskienė trečią savaitę skiria galybę laiko ir išteklių šiai kovai.

Niekas nesiginčija, kad iš LRT reikia reikalauti skaidrumo, tačiau stebint paskutinius procesus, kyla klausimų dėl „valstiečių“, ir būtent R. Karbauskio, adekvatumo ir proporcingumo.

Akivaizdu, kad visa ši kova – jam labai asmeniška ir padiktuota skaudžių atsispaudimų LRT laidose. Tačiau ar normalu, kad didžiausios frakcijos vadovai savo taikiniu pasirinko žurnalistą, kurį be atvangos atakuoja.

Įdomiausias klausimas lieka – kokių nuostolių šis karas gali atnešti abiem pusėms ir ar jo metu iškapstyta informacija galėtų išversti R. Karbauskį iš posto?

Feisbuko nuomonės formuotojai ir Vilniaus elitas įsivaizduoja, kad E. Jakilaičio ir humoristo Haroldo Mackevičiaus klausimais užverstas R. Karbauskis viešą kovą pralaimi. Bet ar tikrai?

Atrodo, R. Karbauskis turi iš ko semtis įkvėpimo: iš Donaldo Trumpo jis perėmė geriausią patirtį – viską, kas nepatinka, vadinti „fake news“ ir sklaidytis socialiniuose tinkluose. Iš visų didžiųjų valstybės problemų didžiausios Seimo frakcijos vadovas pasirinko ne emigraciją, socialinę atskirtį, mokesčius, bet būtent LRT ir jos prodiuserio Edmundo Jakilaičio veiklą.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Kur laimi R. Karbauskis?

Iš užguito reaktyvaus komunikacinio lauko žaidėjo R. Karbauskis bando tapti aktyviu, darbotvarkę formuojančiu veikėju.

Visą istorijos pasakojimą ir reakcijas perkėlę išimtinai į feisbuką, R. Karbauskis ir jo aplinka gali geriau kontroliuoti išleidžiamą informaciją, komentuoti taip išsamiai, kaip tik patys nori, telkti rėmėjus ir gauti emocinės paramos.

Didžioji žiniasklaida, deja, dažnai pasitenkina perspausdindama feisbuke pasirodžiusią informaciją, taip visiškai leisdama abiem kariaujančioms pusėms kontroliuoti procesą: nereikia laukti žiniasklaidos malonės ir atsakinėti į žurnalistų klausimus.

Atrodo, kad prie šio gero „valstiečių“ lyderis labai įprato, nes viename iš savo paskutinių įrašų pareikalavo lygiateisiškumo ir išreiškė imperatyvią viltį, kad portalai persispausdins jo atsakymą Kristupui Krivickui.

R. Karbauskiui pavyko pasėti abejonę LRT finansų skaidrumu, be kita ko kaip paprastą ir suprantamą pavyzdį naudojant „Lietuvos geležinkelių“ analogiją, ir paskleisti teoriją, kad mokesčių mokėtojų pinigus taško „sava chebra“, kuri neapsiriboja vien tik LRT ribomis.

Jis ir pats turbūt nesitikėjo, kad sulauks tokios pagalbos iš nusivylusių ir piktų prodiuserių, turinčių įvairių savų motyvų. Žala LRT reputacijai padaryta.

Čia kalbu ne apie tai, ar ta informacija iš tiesų turi kokio realaus pagrindo, bet apie tai, kad auditorija į tai nebesigilina, nes patikėjo, kad taip ir yra.

Ir nepadės išsamūs tekstai apie tai, kad televizijos produkcija brangiai kainuoja. Taip, ji kainuoja brangiai, visada kainavo, bet paprastai lietuviškai auditorijai tai niekada nerūpėjo – jie nemokėjo už turinį ir nesiruošia to daryti. Jiems sunkiai suvokiama, kad kamera gali kainuoti 40 000 eurų ir jos vienos neužteks, nes viskas, apie ką jie galvoja – kaip išsimaitinti už savo 500 eurų atlyginimą.

Bet kokia kaina norėdamas sudoroti E. Jakilaitį, LRT generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių ir užčiaupti savo kritikus, ir saugiai komunikuodamas išimtinai tik feisbuke, R. Karbauskis neapskaičiavo, kad tas pats feisbukas gali pateikti jam netikėtumų.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

R. Karbauskiui pavyko žurnalistą E. Jakilaitį paversti verslininku, o verslininkai Lietuvoje, žinia, nemėgiami kaip kažkokie nešvarūs savanaudžiai ir išnaudotojai.

Staiga „Antroji“ Lietuva pamatė, kad E. Jakilaitis nesitenkina vien tik laidos vedimu, kad jis turi daugybę kitų veiklų, iš kurių irgi UŽDIRBA, ir čia automatiškai atsiveria naujos erdvės sąmokslo teorijoms ir etikečių klijavimui.

Kur pralaimi R. Karbauskis?

Bet kokia kaina norėdamas sudoroti E. Jakilaitį, LRT generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių ir užčiaupti savo kritikus, ir saugiai komunikuodamas išimtinai tik feisbuke, R. Karbauskis neapskaičiavo, kad tas pats feisbukas gali pateikti jam netikėtumų.

R. Karbauskis pats gavo keliasdešimt rimtų klausimų apie savo verslus, ir tai, kad didžiąją dalį jų uždavė pats E. Jakilaitis, jų reikšmės nesumažina

Į feisbuko kovą įsijungė ir kiti žurnalistai bei vienas netikėtas veikėjas – daug laiko, azarto ir gerą humoro jausmą turintis Haroldas Mackevičius.

Jis tame pačiame feisbuke suorganizavo R. Karbauskiui tikrą crowdsourcingą : traukia informaciją iš ūkininkų, o susigaudyti painiuose trąšų ir sumaišytų grūdų reikaluose jam padeda teisininkai ir ekspertai.

O jei pavyks įkalbėti ūkininkus papasakoti apie save prisistačius vardu ir pavarde, R. Karbauskį gali ištikti daugkartinis ūkininkų #MeToo.

Kol kas R. Karbauskis ir jo įmonės valdiškai atsakė tik į keletą klausimų, tuo tarpu jų vis daugėja. Fonas – labai negražus – naudojantis galios pozicijomis už skolas galimai atiminėjamos pavienių ūkininkų žemės ir technika, ūkininkų ir klientų galimas apgaudinėjimas gerus grūdus superkant kaip prastus, o po to prastus iškišant tolimiems užsakovams, darbuotojų galimas išnaudojimas ir galimas nelegalus rusiškų trąšų importas apeinant ES antidempingo muitus.

R. Karbauskis reikalauja konkrečių pavyzdžių ir aiškina, kad viskas teisėta. Bet nepadėtų jam tas teisėtumas, jei ūkininkai imtų kalbėti į kameras.

Tada jau niekas nebesigilintų, kas čia iš tiesų buvo kaltas, nes naratyvas būtų toks – sąžinės neturintis latifundininkas didina turtus iš žmonių ašarų ir sugriautų gyvenimų. Taip pat neatmestina tikimybė, kad bekapstydami šioje duobėje įvairūs ieškotojai – o jų jau ne vienas – atras tai, ko net nesitikėjo atrasti.

Ir šiuos klausimus apie R. Karbauskio verslą žiniasklaida prideda prie kiekvienos istorijos, turbūt skaitytojai juos jau moka mintinai. Jau nekalbant apie tai, kad šią istoriją labai išsamiai nušviečia ir visa LRT grupė, turinti daugybę sklaidos kanalų. Nei R. Karbauskiui kaip politikui, nei jo verslui šis tiražavimas tikrai ne į naudą. Kita vertus, kai reitingai voliojasi pažeme, savo reputacijos R. Karbauskis jau išmoko nesureikšminti.

R. Karbauskiui kol kas sąlyginai sekasi todėl, kad labai mažai kas gaudosi jo verslo specifikoje – ne taip lengva tautai išaiškinti apie trąšas ir kaip galima nusukti grūdų, bet H. Mackevičius šia linkme neblogai padirbėjo. Feisbukas leidžia jam pasirinkti laisvą raiškos formą ir tai šiuo atveju padeda.

R. Karbauskis reikalauja konkrečių pavyzdžių ir aiškina, kad viskas teisėta. Bet nepadėtų jam tas teisėtumas, jei ūkininkai imtų kalbėti į kameras. Tada jau niekas nebesigilintų, kas čia iš tiesų buvo kaltas, nes naratyvas būtų toks – sąžinės neturintis latifundininkas didina turtus iš žmonių ašarų ir sugriautų gyvenimų.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

R. Karbauskis negalės visą laiką dangstytis teisiniais dalykais ir grasinti teismais, nes kuo tuomet jis skirtųsi nuo kokio Basčio ar Skardžiaus.

Tai kas išverstų R. Karbauskį?

Bet vis dėlto išviešintų tipinių R. Karbauskio įmonių veikimo modelių negana – reikia konkrečių atvejų. Kol jų nebus, jis galės atsipirkti atsikalbinėjimais, o „valstiečiai“ prieš savo vadą nesukils, nes tų pačių verslų lėšomis ir buvo atvesti į Seimą. O be to, tiki, kad su jais visi nori susidoroti ir laikosi draugėj.

Arčiausiai skilimo „valstiečiai“ buvo atsidūrę per Gretos Kildišienės skandalą – pigi melodrama netikėtai išsiūbavo it apkasuose vieningai besilaikančius naujokus.

Tuomet R. Karbauskio nebeužstojo ir atvirai klausimų kėlė net patys artimiausi bendražygiai – Rima Baškienė, Povilas Urbšys, nepraleido progos ir Saulius Skvernelis. O patį R. Karbauskį šis skandalas ilgam išmušė iš vėžių: jis negebėjo tvardytis ir suvaldyti komunikacijos ir skandalo metu, ir dar ilgai po to: buvo visiškai demotyvuotas, apleido frakcijos reikalus ir vengė bendravimo su žurnalistais.

Ir neatrodo, kad R. Karbauskis iš Gretos skandalo būtų pasimokęs iš esmės, nes vis išlenda šios istorijos tęsinių. Kažin, ar be jo pagalbos G. Kildišienė būtų tokiu įspūdingu tiražu išleidusi savo autobiografinę knygą ir ją išviešinusi. Vasarą jiedu vėl įsivėlė į kvailą detektyvą, kai Vilniuje susitiko su teisininkais ir viešųjų ryšių specialistais ir, apgulti žurnalistų, visaip stengėsi nuslėpti savo susitikimo faktą ir tikslus.

O pernai lapkritį „Lietuvos rytas“ paviešino, kad panevėžietė menininkė Milena Marcinkevičiūtė, jos draugei G. Kildišienei palikus parlamentą, buvo įdarbinta Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime referente, nors dauguma frakcijos narių Seime net nėra matę. Tuo vėl pasipiktino P. Urbšys, o R. Karbauskis vėl išsisukinėjo ir vinguriavo.

Taigi šis viešas karas, kaip dažnai būna, žalingas abiem pusėms. Paprastai karas su žiniasklaida nėra labai perspektyvus reikalas, tačiau šis atvejis netipinis – R. Karbauskis vis dėlto vadovauja didžiausiai Seimo frakcijai ir nesivadovauja šaltu protu, pagrindinė kovos platforma – feisbukas, joje atsirado netikėtų veikėjų, o pati žiniasklaida nėra itin vieninga, nes prisimena senas nuoskaudas ir nelaimėtus konkursus, o ir reikalauti skaidrumo iš Nacionalinio transliuotojo nėra toks jau labai neteisingas motyvas.

Tik, deja, plačioji auditorija, nusičiupusi sultingas sąmokslo teorijas, nekreipia dėmesio į tai, kad už tų tyrų „valstiečių“ ketinimų iš tiesų slypi noras paversti Nacionalinį transliuotoją valstybiniu. Kaip nesupranta, kad geras turinys kainuoja, taip ir nesuka sau galvos, ar nacionalinis transliuotojas bus pakankamai laisvas.

Šią kovą tyliai stebi Saulius Skvernelis – jis nesivelia į viešus žodžių mūšius nei iš vienos, nei iš kitos pusės, kitaip nei R. Karbauskis, lankosi „Dėmesio centre“, tačiau paskutinį Seimo narių kreipimąsi į LRT tarybą pasirašė.