Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė Gerąją taikos Naujieną. Šitas yra visų Viešpats.
Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.“ (Apd 10, 34–38)
Šį sekmadienį Romos Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima Viešpaties Krikšto iškilmė, kuria užbaigiamas Kalėdų laikas.
Kristaus iškilmių ciklas skatina mus apmąstyti Jėzaus gimimą, skelbiamą Dievo švytinčio spindesio apgaubtų angelų; Kalėdų metas kalba mums apie žvaigždę, atvedusią Rytų išminčius prie Betliejaus namo ir kviečia pažvelgti į dangų, atsivėrusį virš Jordano pasigirstant Dievo balsui.
Kalėdų ir apskritai liturginių metų prasmė būtent ir yra patraukti mus prie tų dieviškųjų ženklų, paskatinti įžvelgti juose kasdienius įvykius, idant mūsų širdys atsivertų Dievo meilei.
Buvo laikai, kai bažnyčios orientuotos į rytus. Į šventąjį pastatą buvo įžengiama pro duris vakarinėje pusėje ir išilgai navos einama į rytus. Tai svarbus senovės žmogaus simbolis, alegorija, kuri istorijos būvyje ilgainiui prarado aktualumą.
Mes, šiuolaikinės epochos žmonės, esame daug mažiau įpratę suvokti didžiuosius kosmoso ženklus, net vargiai pastebime šio pobūdžio detales. Vakarai yra besileidžiančios saulės kryptis, kur šviesa nugęsta. O rytai – ta vieta, kur pirmieji aušros spinduliai nugali sutemas, ir tai primena mums Kristų, Saulę, pakilusią virš pasaulio horizonto (Lk 1, 78).
Senuosiuose Krikšto apeigynuose buvo numatyta, kad katechumenai pirmąją tikėjimo išpažinimo dalį sakytų žvelgdami į vakarus. Šia kryptimi stovinčiųjų buvo klausiama: „Ar atsižadate šėtono, tarnavimo jam ir jo darbų?“ Būsimieji krikščionys choru atsiliepdavo: „Atsižadu!“
Tuomet jie apsigręždavo į apsidę, rytų kryptimi, iš kur sklinda šviesa, ir Krikšto kandidatų buvo vėl klausiama: „Ar tikite Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią?“ Į tai jie atsiliepdavo: „Tikiu!“
Moderniaisiais laikais šių apeigų įtaigumas iš dalies prarastas: mes praradome jautrumą kosmoso kalbai. Žinoma, išliko tikėjimo išpažinimas pagal Krikšto klausimus, ir tai būdinga kai kuriems sakramentams. Tačiau jo prasmingumas lieka neatskleistas.
Ką reiškia būti krikščioniu? Tai žvelgti į šviesą, šviesoje išpažinti tikėjimą, netgi tuomet, kai pasaulį gaubia tamsa ir sutemos. Krikščionys nėra apsaugoti nuo išorinių ar net vidinių sutemų. Jie negyvena anapus pasaulio, tačiau Krikštu priimta Kristaus malone jie yra „į rytus orientuoti“ vyrai ir moterys: jie tiki ne tamsa, bet dienos šviesa.
Krikšto liturgijoje yra ir kitas labai gražus ženklas, primenantis mums šviesos svarbą. Apeigų pabaigoje tėvams, jei krikštijamas vaikas, arba pačiam pakrikštytajam, jei jis suaugęs, duodama žvakė, kurios liepsna įžiebiama nuo Velykų paschalo. Tai didžiulė žvakė, kuri per Velyknaktį įnešama į visiškai tamsią Bažnyčią, ir tuo išreiškiamas Jėzaus prisikėlimo slėpinys.
Nuo šios žvakės visi užsidega savo žvakeles ir perduoda liepsną greta esančiam kaimynui: šis ženklas parodo žinios apie Jėzaus prisikėlimą palengva vykstantį plitimą visų krikščionių gyvenime.
Kuo daugiau mes, krikščionys, turime Jėzaus šviesos, tuo daugiau Jėzaus šviesos yra Bažnyčios gyvenime, tuo Bažnyčia yra gyvesnė. Jei būsime ištikimi savo Krikštui, skleisime vilties šviesą. Krikštas yra vilties pradžia, vilties iš Dievo, – ir tuomet įstengsime perduoti ateities kartoms gyvenimo prasmę.