Ar didžiausia ir turtingiausia valstybė Europoje turėtų spręsti kontinento problemas? Vokiečiai kratosi vien nuo tokios minties. „Paskutinis kartas, kai bandėme rodyti lyderystę, pasibaigė blogai“, –– su pasididžiavimu, užtikrintai teigia dauguma vokiečių.
Kelis dešimtmečius po karo Vakarų Vokietijos politikų vaidmuo buvo išlikti paklusniais, dosniais, atgailauti ir būti kantriais. Jungtinės Valstijos atliko nekvestionuojamos Vakarų lyderės vaidmenį, o Vakarų Vokietija Vakarų Europos lyderės vaidmeniu dalijosi kartu su Prancūzija. Tačiau formuojant užsienio politiką vokiečių originalumas nebuvo toleruojamas. Vienintelė išimtis buvo Vokietijos vykdoma „Ostpolitik“ – rytų politika – kuri buvo skirta palengva susilpninti sovietų įtaką Rytų Europos regione.
Tačiau šiandien visai Europai aktualūs klausimai reikalauja Berlyno politikų atsakymų. Kalbant apie lyderystę Europoje Prancūzija yra žymiai silpnesnė nei Vokietija, tačiau turi žymiai didesnes ambicijas. Prezidentas Macronas eurozoną siekia paversti į ką nors panašaus kaip valstybė su bendra finansine ir mokestine politika. Prancūzija yra pasiruošusi Vokietijos lyderystei šiame projekte, tačiau vokiečiai turės apmokėti sąskaitas. Vokietija nuo rugsėjo neturinti vyriausybės negali pateikti jokių atsakymų.
Vokiečiais karštai kritikuoja JAV prezidento Donaldo Trumpo administraciją, tačiau nenori prisiimti jokios atsakomybės. Europa – didesnė ir turtingesnė už Jungtines Valstijas privalo pradėti rūpintis savo saugumu. Tačiau kokia bus to kaina ir kas lyderiaus?
Vokietijos politikai nesugeba pasakyti savo rinkėjams, kad Europos saugumas praktiškai reiškia ir kovą su ksenofobišku ir kleptokratišku Kremliaus režimu, kuris kursto konfliktus užsienyje vien tam, kad nukreipti dėmesį nuo nesėkmių šalies viduje. Vokietijos viešojoje erdvėje, nepaisant nuolatinio Kremliaus kišimosi į šalies vidaus politiką – kyšių, elektroninių atakų, šnipinėjimo, paramos kraštutinės kairės ir dešinės judėjimams - konflikto su Rusija idėja yra iš esmės nemėgstama.
Prieštaringai vertinama ir bendra Europos kontraterorizmo strategija, kurios taikymas reikš Vokietijos šventų karvių papjovimą – duomenų perdavimo metodikos pakeitimus, migracijos politikos pokyčius. Vokietija taip pat impulsyviai traukiasi ir nuo konfrontacijos su Lenkija ir Vengrija. Jai sunku išartikuliuoti aiškią poziciją dėl Brexit.
Šiuo metu pasiteisinimas yra politinė suirutė – derybos dėl koalicijos atsinaujins sausį, tačiau kartu tai išryškina ir dar didesnį politinį vakuumą Europos širdyje. Kažkada nepažeidžiamoji Angela Merkel yra rimtai susilpnėjusi. Net pavykus suformuoti koaliciją ji bus pažeidžiama kanclere. Tuo metu likusi Europa toliau stebės ir lauks.
Vokietijos politinis elitas prisiėmė dalį problemų. Užsienio reikalų ministras ir įtakingas socialdemokratas Sigmaras Gabrielius mėgsta kalbėti apie tai, kaip D. Trumpo „Amerika pirma“ („America First“) politika padarė pasaulį pavojinga vieta. Tačiau jis ir jo kairuoliai kolegos atsisako pripažinti, kad patys vykdo ne ką mažiau savanaudišką „Vokietija pirma“ politiką. Ką JAV prezidentas daro atvirai ir nesislėpdamas, Berlyno politikai pridengia po skraiste. Kai iškyla klausimai susiję su Rusija, Kinija ar Iranu, Vokietijos politikai renkasi pirmiausia gerus ekonominius santykius, o ne paramą sąjungininkams.
Ryškiausias to pavyzdys yra dujotiekis „Nord Stream 2“, kuris, aplenkdamas ES sąjungininkus ir tokias šalis kaip Ukraina, Baltijos jūros dugnu tieks į Vokietiją rusiškas dujas. Šis projektas turi aiškią politinę potekstę: jo tikslas yra įtvirtinti Rusijos, kaip pagrindinės Vokietijos energetikos partnerės vaidmenį. Nepaisant to, vokiečiai teigia, kad projektas yra komercinis ir kritikuoja „bandymus politizuoti“ šį visiškai ekonomine nauda paremtą projektą.
Kaip portale „Politico“ pastebėjo Jamie Kirchick, Vokietija be skrupulų siekia nacionalinio intereso – pigių dujų – tuo pat metu ignoruodama visos Europos siekį diversifikuoti energetinių išteklių tiekėjus. Ji vykdo nacionalistinę, vienašalę politiką pridengtą taikiu ir neintervenciniu rūbu.
Vokietijos susitelkimas į save, sujungtas su šalies ekonomine galia, yra pavojinga kombinacija. Negebėjimas priimti aiškias pozicijas, savaime yra pozicija ir gali greitai pabloginti padėtį. Trumpai – didžiausia Europos šalis šiandien „eksportuoja“ nestabilumą.
Rytų Europos šalys šiandien susirūpinusios dėl Vokietijos atsakomybės trūkumo. Praėjusį mėnesį praleidome savaitę Berlyne ir bandėme „pažadinti“ Vokietijos politikus. Mūsų pagrindiniu argumentu buvo ne transatlantinis solidarumas (sunkiai parduodama koncepcija Trumpo eroje), bet apeliavimas į Vokietijos istorinį vaidmenį ir atsakomybę.
Taip, Vokietija jaučia kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo, tačiau, mūsų teigimu, ji turi prisiimti didesnę atsakomybę prieš Rytų ir Vidurio Europos valstybes, kurios bene labiausiai nukentėjo nuo Hitlerio-Stalino pakto 1939 m. Tai buvo demokratiškai valdomos šalys, kurios išgyveno baisiausias šio pakto pasekmes ir galiausiai po 1945 m. pateko į Sovietinį tautų kalėjimą. Todėl būtų neįprasta, jei Vokietija ir vėl bendradarbiautų su Kremliumi, nepaisydama tarp Rusijos ir Vokietijos esančių šalių interesų, ypač kai jos Vokietijai turėtų būti žymiai svarbesnės nei Rusija – Lenkija jau dabar yra dvigubai didesnė Vokietijos prekybos partnerė nei Rusija.
Apeliavome ir į Vokietijos interesus. Lietuva, kaip ir kitos Vokietijos rytinės kaimynės, privalo būti matoma ne tik kaip saugumo vartotoja, bet ir kaip tiekėja. Pavyzdžiui, Lietuvos tarnybos turi pasaulyje pripažįstamus gebėjimus susekti ir atpažinti Rusijos dezinformacijos kampanijas. Lietuva taip pat pirmavo atskleidžiant Rusijos energetines politikos schemas bei pirmoji pasistatė suskystintų dujų terminalą. Šiandien ši šalis vykdo kampaniją prieš dar vieną Rusijos energetinį imperializmą įtvirtinantį elementą: Černobylio elektrinę primenančią, Rusijos pinigais statomą, Astravo atominę elektrinę. Menkiausia avarija šioje elektrinėje kelia grėsmę Vilniui. Ši elektrinė gali dempinguoti kainas elektros rinkoje ir taip sukliudyti Baltijos šalių susijungimui su Vakarų Europos elektros tinklais.
Dauguma to, ką paminėjome buvo nauja vokiečių puolikams, su kuriais susitikome. Pabrėžtina, Lietuva yra tik viena valstybė, kurios patirtis galėtų praversti Vokietijai.
Diskusijų metu pastebėjome, kad šiuo metu didžiausi prieštaravimai yra Vokietijos kairėje, kuri neva kovoja su imperializmu, tačiau nemato, kaip didžioji rytų kaimynė atstato savo imperiją buvusiose jos kaimynystės kolonijose. Jei kuri nors Vakarų šalis pasielgtų su savo kaimyne taip, kaip Rusija elgiasi su Ukraina, progresyvi vokiečių žiniasklaida stotų į žūtbūtinę kovą. Lygiai taip pat turi būti atsižvelgta ir į Putino režimo skatinamą diskriminaciją, paramą etno-nacionalistiniams judėjimams, sektoms tiek Rusijoje, tiek užsienyje.
Nauja rytų politika, pabrėžianti solidarumą ir atsakomybę yra skubiai reikalinga. Bet vokiečiai šiuo metu užimti žymiai paprastesne tolimo „Trumpo Amerikos blogio“ kritika.