Pasirinkimas
Dabar yra du keliai. Pasukus pirmuoju... niekas nepasikeis. Savivaldybių tarybose ir toliau metų metus sėdės tie patys solidūs ponai ir kelios ponios, kurie jau seniausiai žino, kad nieko pakeisti neįmanoma: pinigų nėra, darbo taip pat, nors gatvės suremontuotos ir jas puošia nauji suoliukai, žmonės kažkodėl emigruoja. Ko jie nori? Niekas nežino. Tad belieka sėdėti šiltoje vietelėje ir niekam neužkliūti. Nesakau, kad taip elgiasi visi savivaldybių tarybų nariai, bet nemažai daliai, sutikite, šis portretas tinka, kaip iš akies trauktas.
Tačiau yra ir antrasis kelias. Juo žengiančios Lietuvos jaunimas išgirs žinią ir supras, kad dabar yra geriausias metas veikti. Ne rytoj, nuo sausio 1-osios ar tuomet, kai supras, kad svečiose šalyse niekas jų išskėstomis rankomis nelaukia.
Būtent dabar - nors iki savivaldos rinkimų dar kiek daugiau nei metai, pradėti jiems ruoštis jau pats laikas. Ir ten, kur gyvena, kur geriau, nei kiti, žino problemas ir žmonių skaudulius. Tvarką reikia daryti nuo namų. Augančios ekonomikos pasekmes pajusime tuomet, kai sustiprės regionai. Tam ne visada reikia pinigų – labai dažnai gerus pokyčius lemia sąžiningumas, veiklumas ir novatoriškumas.
Europa susirūpinusi
Ypač viliuosi, kad ši žinia pasieks naująją jaunimo su negalia kartą. Lietuvoje labai mažas procentas žmonių su negalia dalyvauja politikoje. Tie, kurie ryžtasi, susiduria su įvairiomis kliūtimis, nepritaikyta aplinka. Pavyzdžiui, 2016 m. Seimo rinkimuose net 60 procentų balsavimo apylinkių nebuvo pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia, o aklieji išvis savarankiškai negalėjo užpildyti rinkimų biuletenių.
Anot Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo dar 2010 metais, sėkmingai neįgaliuosius įtraukti galima tik tada, jei jie dalyvautų politiniame ir visuomenės gyvenime, kur jiems dažnai per menkai atstovaujama.
Deja, taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Problema tokia didelė, kad prieš kelias savaites Europos Parlamentas pritarė Europos strategijos dėl negalios įgyvendinimo rezoliucijai. Joje, be kitų dalykų, konstatuojama, kad, nepaisant daugybės tarptautinių konvencijų, Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų bei strategijų, neįgalieji vis dar negali visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir naudotis savo teisėmis. Rezoliucijoje numatyta per 150 punktų, kuriuos taikydami, situaciją galėtume pakeisti.
Visa tai yra puiku. Tačiau tam, kad rezoliuciją įgyvendintume, ir politikoje turi papūsti nauji vėjai.
Galimybė mums visiems
Pernai keliaudamas vežimėliu aplink Lietuvą pažinau daugybę jaunų žmonių, kurie nustebino novatoriškomis idėjomis ir energingumu. Nesvarbu, kokia negalia paženklinti – judėjimo, klausos ar silpnaregystės – merginos ir vaikinai keliauja, mokosi iš gerųjų kitų šalių pavyzdžių, o grįžę sugeba suburti bendraminčius ir įkvėpti tuos, kurie savo jėgomis dar abejoja.
Skaudu matyti, kiek energijos jie išeikvoja mindami savivaldybių slenksčius, įkyriai neleisdami politikams pamiršti pažadų ir iš paskutiniųjų stengdamiesi neprarasti entuziazmo.
Jau po keturiolikos mėnesių – 2019-ųjų vasarį gali išmušti šių jaunuolių valanda. Tikiu, kad savivaldos tarybų kandidatų sąrašuose išvysime naujų, jaunų, degančių noru keisti Lietuvą veidų.
Savo ruožtu mes turime jiems padėti – suteikti galimybes ir parodyti pasitikėjimą. Jau planuojame priimti rinkimų įstatymo pataisas, kuriomis savivaldybės būtų įpareigotos iki artimiausių rinkimų pritaikyti balsavimo vietas taip, kad žmonės su negalia nejaustų diskriminacijos ir galėtų laisvai pareikšti savo valią. Nepaisant pasipriešinimo ir kalbų apie išaugusias rinkimų išlaidas, visos Lietuvos labui tikiu, kad tai pasieksime.
Rinkėjams teliks nusipurtyti abejingumą ir pasinaudoti savo teisėmis.
Neabejoju, kad pasukę šiuo – antruoju – keliu galiausiai sukursime gyvenimą, kokio verti mes patys, mūsų tėvai ir vaikai.