Socialiniai tinklai pilni žmonių patirčių, kurios visos labai panašios, ir tų pačių nusiskundimų, ir juokų apie virškinimą gelbėjančias tabletes.
Niekam ne paslaptis, kad apie tą patį esu rašęs ir aš, tik rašiau išsamiau ir šmaikščiau, nes esu rašytojas, tai man priklauso iš mūsų kasdienybės lipdyti mitą.
Keisti čia yra trys dalykai: pirmasis yra tas, kad (jei tik man nekiša per prievartą) aš pats labai skaniai valgau visus tuos dalykus (išskyrus gal kopūstus, na, nemėgstu kopūstų ir iš jų pagamintų patiekalų), o paskui pavalgęs apie tai rašau, bet antra vertus, kiekvienas kūrėjas turi viską perleisti per save, ir kaip aš galiu rašyti apie vyniotinį ir žuvies kotletus, jų nepaskanavęs?
Antroji keistenybė – kad šitaip elgiasi tauta, kuri mėgsta šaipytis iš amerikiečių, kad šie, girdi, daug valgo.
Amerikiečiai, kai pamato lietuviškas švenčių užstales, pagarbiai nutyla, nes jų pačių besaikis vartojimas negali susilyginti su lietuviška maisto orgija (išskyrus nebent meksikiečių šeimynines puotas, kurias reikia pamatyti, kad patikėtum, kad taip gali būti).
Trečias keistas dalykas yra visiems žinomas, bet aš turiu jį paminėti. Gana kalbėti apie tai, kad Lietuva vargsta: su visomis eilėmis prie parduotuvių, grūstimis, dovanomis ir lūžtančiais stalais mes negalėtume net suvaidinti skurdo, nekalbant apie tikrą skurdą.
Visi susėda prie stalų, nukrautų dešimtkart didesniais kiekiais maisto, negu yra reikalingas, pila gėrimų daugiau, negu gali pakelti, pokši kamščiai ir trūkinėja marškinių sagos, ir prie tų stalų netyla kalbos apie skurdą, ir kaip Lietuvoje blogai.
Garbės žodis, na, pažiūrėkim į save. Dar niekada negyvenome taip turtingai ir saugiai, dar niekada nesam Lietuvos istorijoje turėję tokių prekių pasirinkimo, dar niekada taip neaugo mūsų keliavimas po pasaulį – o kad iš to nesugebame būti laimingi, tai tik mūsų pačių problema.
Didžiausia problema yra ta, kad prie nuklotų stalų, jei ne tie raginimai dėtis daugiau ir ragauti dar ir pilti ir ragauti iki dugno, ir stalo komendantui priminimų papilstyti, jei ne visa tai, tai daugeliui nebebūtų apie ką šnekėti, ir dažnai net nėra apie ką šnekėti, ir čia didžiausia bėda, nes daugelis susirenka kartu, pritvinkę pykčio ir nuoskaudų.
Jie vadina Kalėdų metą susitaikymu, bet iš tikrųjų ten ne susitaikymas ir ne meilė, o – geriausiu atveju – tik užgniaužtas irzlumas ir susiraukimas.
Nes mes sugebame dėl visko rietis ir bartis ir piktintis. Aikštės, paminklai, nupjauti arba nenupjauti
medžiai miestuose, gatvių pavadinimai, net Kalėdų eglutės (dėl Dievo meilės, Kalėdų eglutės!) mums sugeba sukelti neigiamas emocijas ir priežastis loti vieni ant kitų ir nekęsti vieni kitų.
Kaune turėjo perpuošti eglutę, kiek visiems laimės, galima pabadyti pirštais ir pasišaipyti. Mes esame kaip žiurkės narve, kurios vienos kitas puola be jokios priežasties, nes pritvinkusios beprasmės agresijos.
Aš noriu, kad visa tai baigtųsi, ir kad mes prisimintume 2017 metus kaip paskutinius, kai viskas buvo perpildyta beprasmių, piktų nesąmonių.
Mes mišrainėmis ir vyniotiniais ir keptomis žąsimis užpildome dvasinę tuštumą, nes nebeliko apie ką svajoti ir apie ką kalbėtis, nes materialinė gerovė užgriuvo ir paliko apgailėtiną dykynę ir beprasmį lenktyniavimą perkant daiktus, nes vis dar atrodo, kad daugiausia žaislų susipirkęs laimi kažkokį žaidimą.
Man Kalėdų senelis atnešė (ačiū tau) patį paprasčiausią filtrinį kavos aparatą, kad galėčiau pasigaminti, kai būnu Lietuvoje, tokios kavos, kaip paprasčiausiuose Amerikos moteliuose. Jis kainavo, turbūt, dešimtkart pigiau, negu tie žaislai, kuriuos gauna per Kalėdas vidutinis Lietuvos vaikas, bet aš labai laimingas, nes man kuo kukliau, tuo džiaugsmingiau.
Ratas apsisuko, aš nieko nebenoriu, man patinka gauti dušo želė arba kremą po skutimosi, nes aš absoliučiai viską jau turiu.
Dabar yra tas metas, kai visi skelbia naujametinius pasižadėjimus. Todėl štai maniškiai, gal kurį nors iš jų ir pritaikysite sau.
1. Mamai skambinsiu triskart dažniau, negu skambinu dabar.
2. Nebenešiu tuščių butelių ir skardinių prie taromato. Padėsiu tvarkingai maišelyje prie
konteinerio, tegu kažokiam bomžui būna šventė iš mano trijų eurų.
3. Nė vienas taksi vairuotojas, kad ir kokia būtų kelionė, negaus iš manęs mažiau, nei euro
arbatpinigių (ir dabar taip elgiuosi, bet nuo šiol tai bus taisyklė). Ukrainiečių vairuotojams duosiu
dar daugiau, tegu jie jaučiasi mano šalyje, kaip namie.
4. Per metus rasiu bet penkias vertas dėmesio vietas Lietuvos provincijoje, kur pavalgyti, ir
išpopuliarinsiu jas visais savo turimais gausiais kanalais, kaip tik galėdamas.
5. Kai naudosiuos automobilių dalinimosi paslauga, pripilsiu benzino, net jei galėsiu ir nepripilti, bet
nuvažiuosiu iki degalinės ir pripilsiu, nes žinau, kaip yra smagu, kad pasiimi automobilį, ir bakas
pilnas.
6. Bent penkis kartus nuvažiuosių į Lietuvos mokyklas susitikti su moksleiviais, mokės ar nemokės
pinigus, nesvarbu, bet tokia yra mano pareiga ir džiaugsmas.
7. Esu Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekos globėjas, nuvešiu jiems knygų, ir ne tik savo, ir susitiksiu
su skaitytojais, ir ten grįžtu, kaip į namus, ir toliau bus taip.
8. Mažiausiai penkiadešimt kartų per metus, pamatęs paniurusią pardavėją, pralinksminsiu ją,
užkalbinsiu ir pasikalbėsiu, ir priversiu ją juoktis, nes mes visi galim keisti nuotaiką, lašas po lašo;
aš neminėsiu parduotuvės Mindaugo gatvėje, kur yra linksmoji ponia Zita, kuri man parduoda
sluoksniuotą žėle, bet ten jaučiuosi visada laukiamas, kaip ir Vilniaus Centriniame pašte, kur
visada klausia, o kada jau bus naujas žurnalas, ir aš tas visas vietas reklamuosiu ir propaguosiu,
nes tai mažiausia, ką aš galiu padaryti.
Tegu bus 2018 metai linksmi ir be nesąmonių, ir be nereikalingų pykčių. Tegu bus džiaugsmo kuo
daugiau. Išvykstu vėl ilgalaikei komadiruotei, į Argentiną ir Urugvajų, bet noriu, kad manęs lauktumėt sugrįžtančio.
Ačiū jums, gerų 2018-ųjų, ir laukiu jūsų Naujųjų Metų pažadų, kad irgi būtumėt geresni, kaip ir aš.