Netgi kai mėgina paneigti jos poveikį prisipirkdami sau palankių reklaminių tekstų, ar bando ją apeiti nemokamai dalindami savo asmenį ar savo partiją reklamuojančius leidinius.

Būtent žiniasklaida yra vienas iš pagrindinių veiksnių, galinčių iškelti negeroves, korupciją ir sužlugdyti politiką.

Politikai tai supranta, apsimeta remią žurnalistų savarankiškumą ir iki tam tikros ribos toleruoja žiniasklaidos dantis, bet iš tiesų patyliukais jos nekenčia ir vis mėgina prikenkti – registruoja žiniasklaidos darbą ribojančias įstatymų pataisas, tąso po teismus ar tiesiog gudrauja ir ignoruoja žurnalistų užklausas ir publikacijas.

Nepriklausomai nuo partijos, jie elgiasi pagal tą patį šabloną: tokių atvejų buvo apstu ir praeitoje Seimo kadencijoje, ir dabar. Tai kelia grėsmę žiniasklaidos laisvei ir visuomenės interesams, ir dažnai politikams savo tikruosius ketinimus pavyksta užmaskuoti.

Žurnalistai žino, kad rengiant straipsnį ar reportažą turi būti pakalbintos abi pusės, ir kuo toje žurnalistinėje medžiagoje daugiau intriguojančių ar skandalingų detalių, kaltinimų neskaidrumu, korupcija, tuo labiau reikalingas „blogojo“ herojaus komentaras.

Jei šis nekomentuoja, medžiagos svoris sumenksta, nublanksta, o būna, kartais ji ir visai neišvysta dienos šviesos.

Tai, kad klausimus apie R. Karbauskio trąšų verslą ir perimtas ūkininkų žemes E. Jakilaitis uždavė tokiomis aplinkybėmis, sumenkino jų svorį: lengva suabejoti, kodėl būtent dabar, kai LRT vengia atsakyti į visus Seimo narių klausimus, kodėl ne anksčiau ir pan. Ir labai gaila, nes būtent šie klausimai yra labai svarbūs ir būtų geriausia juos užduoti prieš rinkimus.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Tai puikiai žino ir politikai bei komunikacijos specialistai, ir būtent todėl jie nekelia ragelių, nekomentuoja ar apsimeta neišgirdę klausimo. Tiesiog ignoruoja problemą ir toliau tvarkosi savo reikalus. Kai žurnalistai vis tiek neatstoja, ima grasinti teismais.

Šią taktiką yra puikiai įvaldęs Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, iš kurio neįmanoma išpešti jokių komentarų. Jis siekia absoliučiai kontroliuoti visą informaciją apie save, jis kerštauja nekontroliuojamiems žurnalistams ir realiai numarino bent kiek nepriklausomą Druskininkų spaudą.

Iš buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus ir jo aplinkos Vijūnėlės skandalo metu komentarus reikėjo traukti vos ne su replėmis, maža to, jie vis siuntinėjo žiniasklaidai paneigimo reikalavimus. A. Butkevičius apskritai mėgo skųsti žiniasklaidą priežiūros institucijoms ir reikalauti paneigimų. Nutikus „auksinių šaukštų“ skandalui komentarų neduodavo tuometinis Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. O iki ausų įklimpęs Lietuvos sociademokratų darbo frakcijos atstovas Artūras Skardžius ką tik koneveikė žiniasklaidą iš Seimo tribūnos.

Kitas skandalingas šviežias atvejis – Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai nagrinėjant, ar Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) vadovo Kęstučio Lukošiaus ankstesni santykiai su privačiu verslu nekelia interesų konflikto, vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas priėmė sprendimą paaukštinti jo laipsnį.

Dar vasarą DELFI žurnalistė Jurga Tvaskienė rašė apie tai, kaip į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadus grįžo buvusi komanda – vadovu paskirtas Kęstutis Lukošius ir jo patarėjas Vytas Kaziliūnas. Rašė apie jų veiklą, santykių su ankstesniu verslu schemas, ir apie taip, kaip tų schemų neapsikentęs „nesavas“ verslas pagaliau drįso pasakyti, kaip viskas vyksta. Buvo daug drąsuolių, suteikusių informaciją su sąlyga, kad nebus įvardinti, ir tik vienas, kuris išdrįso apie sistemą kalbėti su vardu ir pavarde.

Jį spausti pradėjo dar prieš pasirodant straipsniui, paskui užgriuvo tikrinimai ir tai tęsiasi iki šiol. Apie tai rašė ir portalas 15min.lt. VRM pranešė, kad inicijuoja tyrimą VTEK, tačiau žurnalistai jau vėliau išsiaiškino, kad tai tebuvo formalumas, tyrimui buvo pateikti tik keli neesminiai epizodai. Vykstant VTEK nagrinėjimui, VRM pasakė, kad su K. Lukošiaus etika viskas gerai, ir jį paskatino – suteikė aukštesnį laipsnį.

„Ši diena yra mano žurnalistinio darbo nesėkmė. Viena iš tų dienų, kai pradedi galvoti, kodėl ir kam. Dar ši diena yra lūžio taškas, po kurio drąsiai galiu sakyti: turiu teisę netikėti šitos Vyriausybės, šitų ministrų, šitos valdančiosios daugumos nė vienu žodžiu.

Nes tie, kurie leidžia sau tokias manipuliacijas, yra kaip Zviagincevo filmų herojai, kaip Rusijos valdžios viršūnės, kurios irgi kalba ir apie didesnį skaidrumą, ir apie korupcijos mažinimą, ir apie atsakomybę rinkėjams, o paskui uždusina tuos kvailelius, kurie bando gyventi pagal jų deklaracijas“, – feisbuke rašė nusivylusi žurnalistė J. Tvaskienė.

Kilus triukšmui ministras E. Misiūnas formaliai pasiteisino feisbuke, visiškai nereaguodamas į jam užduotus klausimus.

Kitas nesenas pavyzdys, kai valdantieji visiškai ignoruoja tiek kitų Seimo narių, tiek žiniasklaidos keltus klausimus ir akivaizdžiai meluoja – prokurorų algų didinimas.

Praėjusį antradienį bet kokiomis priemonėmis stengdamiesi užkirsti kelią medikų rezidentų algų didinimui, „valstiečiai“ su švilpesiu žymiai pakėlė jas prokurorams.

Vienas iš formalių motyvų buvo, kad prokurorai optimizavosi ir susitaupė, tad jiems galima pakelti algas be papildomų lėšų iš biudžeto. Dar prieš balsavimą Rimantas Jonas Dagys ir Algirdas Sysas mojavo raštais iš Finansų ministerijos, kad norint padidinti prokurorų algas pinigų pritrūks jau 2018-aisiais ir su mokesčiais „Sodrai“ tam teks papildomai skirti beveik 10 mln. eurų ir tai buvo ištiražuota žiniasklaidoje.

Tačiau „valstiečiai“ šią informaciją įžūliai ignoravo, o Vytautas Bakas ir Jonas Jarutis dargi išvadino ją „melagingomis naujienomis“.

Seimūnų uolumas atrodytų pateisinamas, jei už šio skaidrumo troškimo nestovėtų paprasčiausias noras perimti LRT kontrolę, kaip tai nutiko Lenkijoje. Revanšo troškimas už nesėkmes LRT laidose ir primityvus įsivaizdavimas, kad LRT yra „valstybinis“, o ne visuomeninis transliuotojas, turintis vykdyti Seimo daugumos valią, kuo dažniau rodantis jų lyderius (žinoma, teigiamuose) TV reportažuose, yra pagrindinis šio puolimo prieš LRT variklis.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Bet daugiausiai aistrų viešojoje erdvėje dabar kelia „valstiečių“ bei LRT konfliktas. Lietuva sulaikiusi kvapą stebi, kuo gi baigsis „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio ir LRT, bet labiausiai jos laidų vedėjo ir prodiuserio Edmundo Jakilaičio susikirtimas, kuris plačiai išsiliejo feisbuko postais iš abiejų pusių, apaugo aštriais klausimais, legendomis, kaltinimais, kvietimais atvykti apžiūrėti biurus ir pabendrauti, o galiausiai – ir grasinamais teismu.

R. Karbauskiui labai naudinga, kad klausimai apie verslo skaidrumą ir moralę buvo iškelti būtent tokiame kontekste ir būtent dabar, kai valdantieji ėmėsi reikalauti iš LRT atskleisti informaciją apie savo finansus, o LRT spyriojasi, tačiau šiuos klausimus kaip tik derėtų atskirti ir nereiktų redukuoti iki asmenybių konflikto.

Į pingpongą feisbuke įsivėlęs „valstiečių“ vadas šiuos klausimus didžiąja dalimi ignoruoja, aiškina, kad tema – sena, į klausimus neva seniai atsakyta, ir išsyk grasina teismais.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Žinoma, LRT gaunamos lėšos iš biudžeto turi būti leidžiamos skaidriai ir šio proceso kontrolei reikia rasti tinkamą mechanizmą, jei dabartinis neveikia. Seimūnų uolumas atrodytų pateisinamas, jei už šio skaidrumo troškimo nestovėtų paprasčiausias noras perimti LRT kontrolę, kaip tai nutiko Lenkijoje. Revanšo troškimas už nesėkmes LRT laidose ir primityvus įsivaizdavimas, kad LRT yra „valstybinis“, o ne visuomeninis transliuotojas, turintis vykdyti Seimo daugumos valią, kuo dažniau rodantis jų lyderius (žinoma, teigiamuose) TV reportažuose, yra pagrindinis šio puolimo prieš LRT variklis.

Tai, kad klausimus apie R. Karbauskio trąšų verslą ir perimtas ūkininkų žemes E. Jakilaitis uždavė tokiomis aplinkybėmis, sumenkino jų svorį: lengva suabejoti, kodėl būtent dabar, kai LRT vengia atsakyti į visus Seimo narių klausimus, kodėl ne anksčiau ir pan.

Ir labai gaila, nes būtent šie klausimai yra labai svarbūs ir būtų geriausia juos užduoti prieš rinkimus. Kol kas R. Karbauskiui pavyksta nukreipti dėmesį nuo savo įmonių į E. Jakilaičio ir humoristo ir „Dviračio žinios“ prodiuserio Haroldo Mackevičiaus asmenius ir insinuacijas, kad LRT neva nesąžiningai leidžia mokesčių mokėtojų pinigus. Iš komentarų internete atrodo, kad ant šio kabliuko pasimovė nemaža visuomenės dalis.

Ir čia R. Karbauskis laimi, nes jei būtų priverstas atsakyti į jam užduotus klausimus, greičiausiai paaiškėtų, kaip jam pavyko tapti vienu turtingiausių Lietuvos žmonių, o po to savo kapitalu finansuoti labai anksti pradėtą rinkiminę kampaniją, atvedusią į Seimą visiškai naują politinę jėgą, kuri dabar tvarkosi valstybėje kaip savo Naisių kieme, nekreipdama dėmesio į nieką, ir, panašu, tvarkysis iki pat kadencijos pabaigos.

Ir ką gi – į pingpongą feisbuke įsivėlęs „valstiečių“ vadas šiuos klausimus didžiąja dalimi ignoruoja, aiškina, kad tema – sena, į klausimus neva seniai atsakyta, ir išsyk grasina teismais.

Tai ne pirmas kartais, kai R. Karbauskis žurnalistus ar politinius oponentus gąsdina teismais, ir vien tik grasinimais neapsiriboja. 2014 m. R. Karbauskis kreipėsi į teismą dėl Andriaus Kubiliaus išsakytų minčių, kad R. Karbauskis ir jo valdomas „ Agrokoncernas“ patiria Rusijos įtaką, veikia priešiškai Lietuvos valstybės interesams, tačiau teismas ieškinį atmetė.

R. Karbauskis 2016 m. apskundė Visuomenės informavimo komisijai apžvalgininko Rimvydo Valatkos tekstą, tačiau ir vėl nieko nepešė, komisija nutarė, kad žurnalistinė etika nebuvo pažeista. Skųstis teismui (nevaisingai) ir žiniasklaidos priežiūros institucijoms mėgsta ir R. Karbauskio globotinė Greta Kildišienė.

Dar šią liepą Vilniuje vyko slėpynėmis virtęs ir skandalu pasibaigęs keistas R. Karbauskio, G. Kildišienės, teisininkės Liudvikos Meškauskaitės susitikimas.

Tai niekas kitas kaip tik spaudimas žiniasklaidai – politikai žino, kad daugumoje atvejų nieko nepeš, tačiau atsakinėjimas į skundus ir vaikščiojimas po teismus suryja daug laiko ir lėšų teisininkams, tad jie siekia pridaryti nemalonumų žurnalistams ir žiniasklaidos priemonėms, kad šios pradėtų save cenzūruoti. Gal, žiūrėk, kitą kartą pagalvos prieš kritikuodami.
Todėl visuomenė, užuot džiūgavusi, kai prie sienos remiami žurnalistai, turėtų susimąstyti apie tai, kad nemažai politikai tik ir laukia nukenksmintos žiniasklaidos, kuri „netrukdo dirbti“. Ir „valstiečių“ laikysena tai tik patvirtina – jie nesiekia skaidrumo, jie siekia selektyvaus skaidrumo.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Apie gynimąsi teisiniu keliu Žinių radijuje neseniai užsiminė ir premjeras Saulius Skvernelis, kai žiniasklaidoje buvo ne pirmą kartą iškelti klausimai apie jo sklypo ir namo vertės ir premjero pajamų atitikimą.

Kiekvienas pilietis turi teisę į teismą, tačiau politikų atveju tai itin keista – atrodytų, jie to paties komunikacijos lauko dalyviai ir panorėję tikrai rastų būdų klausimus išspręsti neteisminiu keliu. Rastų, bet nenori ieškoti.

Tai niekas kitas kaip tik spaudimas žiniasklaidai – politikai žino, kad daugumoje atvejų nieko nepeš, tačiau atsakinėjimas į skundus ir vaikščiojimas po teismus suryja daug laiko ir lėšų teisininkams, tad jie siekia pridaryti nemalonumų žurnalistams ir žiniasklaidos priemonėms, kad šios pradėtų save cenzūruoti.

Gal, žiūrėk, kitą kartą pagalvos prieš kritikuodami.

Todėl visuomenė, užuot džiūgavusi, kai prie sienos remiami žurnalistai, turėtų susimąstyti apie tai, kad nemažai politikai tik ir laukia nukenksmintos žiniasklaidos, kuri „netrukdo dirbti“. Ir „valstiečių“ laikysena tai tik patvirtina – jie nesiekia skaidrumo, jie siekia selektyvaus skaidrumo.

Jie norėtų, kad žiniasklaida nepastebėtų, kaip jie registruoja stambiesiems ūkininkams palankias absurdiškas mokestines lengvatas, kaip į postus sukiša savus ir juos paaukština, nors turėtų atstatydinti, kaip reformų pažadus pakečia mažareikšmiai įstatymų taisinėjimai, kaip ignoruojant kitus buldozeriu keliami atlyginimai teisėtvarkos struktūroms, kaip kai kurie valdantieji saugo savo buvusias aukštąsias mokyklas nuo reformavimo.

Tik viešumu galima sustabdyti šiuos piktnaudžiavimus, o ir viešumas ne visuomet padeda.