Aš pats televizijoje dirbu seniai – jau daugiau kaip 20 metų, ir esu dirbęs beveik visose įmanomose pozicijose. Beveik 10 metų dirbau LNK televizijoje kūrybos vadovu ir etatiniu prodiuseriu, prižiūrinčiu ir iš nepriklausomų prodiuserių perkamas laidas.
Dirbau didelėje tarptautinėje kompanijoje Londone „Modern Times Group“ – buvau atsakingas už 6 skirtingų šalių televizijų autorines laidas, ieškojau jiems tinkamų idėjų, dirbau su jų biudžetais ir kokybe, ypač buvau atsakingas už biudžeto ir kokybės santykį. Dabar 9 metus vadovauju savo įkurtai nepriklausomai kompanijai „TV Play“, tarp mūsų klientų yra „Discovery Channel“, „Televisa International“, MGM („Metro Goldwyn Mayer“), LNK, LRT ir daugelis kitų kompanijų. Prieš penketą metų pradėjom artimai dirbti ir bendrus projektus kurti su prodiuseriu Edmundu Jakilaičiu, taip, jis irgi prodiuseris.
Viena labiausiai intriguojančių temų, kalbant apie televizijos virtuvę, yra pinigai. Kaip manot, 50 000 eurų už vieną laidą – daug ar mažai? Tikrai nėra mažai, bet mes organizuojam transliacijas, kurios kainuoja ir daugiau kaip 110 000 eurų. Taip. Viena transliacija, ne serija, ir taip, tai vyksta Lietuvoje.
Neišsigąskit, tai ne LRT, LRT sau to kol kas neleidžia, bet anksčiau ar vėliau turės leisti, jeigu norės išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Konkurencija Lietuvoje televizijų rinkoje labai didelė, beprotiškai, bet apie tai kiek vėliau.
O kiek mes uždirbam? Kaip kada. Kartais būna, kad pasiseka pagaminti pigiau, nei tikėjomės, būna, kad uždirbam ir iki 10 proc. nuo biudžeto, būna, kad pradirbam, ir nemažai. Iš paties didžiausio projekto esam uždirbę nedidelį – kokių 12 000 eurų – minusą. Kodėl? Nes nesuvaldėm kokybinių užsakovo lūkesčių, savo ambicijų ir su tuo susijusių išlaidų, santykio. Pasitaiko.
Televizijos laidos biudžetą sudaro daug dalių, aptarsiu keletą.
Kaip jums atrodo, už nedidelę, lengvai ant pečių užmetamą vieną kamerą mokėti 40 000 eurų – daug ar mažai? Mus lizinguojantis bankas buvo išsigandęs, kredito komiteto nariai netikėjo, kad šiais laikais tai vis dar tiek kainuoja. Iš pradžių mūsų prašymą atmetė, atsiuntė žmones pasidomėti, ar mes ko nesupainiojom.
Kai pasigilino, mums palankų lizingo sprendimą priėmė. Skirtumas tarp mėgėjiškos ir profesionalios aparatūros – šviesmylės. Beje, tai reportažinės kameros, net iš tolo neprilygstančios kilnojamosios televizijos stoties profesionaliai įrangai, kur vien tik vienos kameros objektyvas gali kainuoti tris kartus brangiau nei šios kamerytės.
O, pavyzdžiui, žiūrėdami TV transliaciją, jaučiat, ar režisierius su kameromis dirba realiu laiku, ar kameros yra užprogramuotos, ar yra įrašyti visi šaltiniai (visos kameros) ir viskas padaryta montažinėse? Ko gero, apie tai nepagalvojat – tik vaizdas arba malonus, arba ne toks malonus. Koks skirtumas? Gan didelis – ir akims, ir biudžetui.
O ar jaučiat kameros ryškumo gylį, žiūrėdami TV laidos įrašą, serialą ar reklamą? Apie tai neprivalot galvoti, bet jūsų akys jaučia. Kameros ryškumo gylis yra atstumas tarp objekto, į kurį suvestas ryškumas, ir objekto, esančio ne ryškumo zonoje. Kuo tas gylis jautresnis ir realus atstumas mažesnis, tuo brangesnė kamera ir optika. Ne procentais, o kartais brangesnė ir pati kamera, ir jos nuoma.
Ir dar. Jeigu keliauji kokybe aukštyn, prie jautrios profesionalios kameros dirba mažiausiai du žmonės, nes ryškumas yra tokio jautrumo, kad su juo dirba atskiras visiškai kitos profesijos žmogus (focus puller). O, kai matot judančią kamerą, nejaučiat, kad kartais ji juda grubiau, o kartais tarsi plaukia? Taip, tai vadinamasis kameros stabilizatorius, jį naudoja ir specialiai apmokyti operatoriai (užsidėję ant pečių 30 kg įrangą), ir net judančio krano kameros laikiklis. Akis jaučia, o biudžetas labai labai stipriai jaučia.
Kaip jums atrodo, kaip skiriasi televizijos šviesos kaina, pavyzdžiui, laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ ir „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos koncertuose, lietuviškam „X Faktoriuje“ ir, pavyzdžiui, vokiškam „X Faktoriuje“? Visuose šiuose projektuose kaina skiriasi kartais. Nuo 1 500 iki 75 000 eurų už laidą. Čia tik šviesa. Beje, aparatai palubėse kabo beveik identiški, bet jų skaičius gerokai skiriasi, kaip ir programavimo laikas.
Žiūrint televizorių, nėra labai lengva numanyti, kokia ta kaina, nebent esi stipriai patyręs, tuomet gali kokių 20 procentų tikslumu pataikyti, nesvarbu, kokios šalies transliaciją žiūri. Tiesą sakant, ir nėra reikalo galvoti, tau tiesiog nuo to apšvietimo arba didesnis įspūdis, arba mažesnis. Kaip ir jokio skirtumo nėra, išskyrus tai, kad tai yra vienas iš 27 faktorių, kodėl pultelį junginėjanti ranka sujuda arba ne. O žinot, kas atsitinka, kai ranka sujuda ir perjungia kitą kanalą? Visas darbas ir visas biudžetas nebetenka prasmės, nesvarbu, kokio dydžio jis buvo, ar buvo tame misijos ar nebuvo, jau niekas nesvarbu.
O kaip jūs galvojate, kiek laiko užtrunka sukabinti visas šviesas, reikalingas transliacijai? O kiek užtrunka jas suprogramuoti? Dvi paros – daug? O, beje, šviesos įranga į reikiamas vietas kabinėjama nuleidus vadinamąsias fermas (metalo konstrukcijas, ant kurių kabinami aparatai), paprastai tai būna pirmas darbas – kol šviesa nepakelta į viršų, dekoracijos nestatomos.
Esu stipriai nustebinęs ne vieną labai protingą, bet su televizija nesusijusį žmogų, likus parai ar dviem iki įrašo, atsivedęs jį į transliacijos vietą. Sunku patikėti, kad tam pasiruošti reikia 4 ar 5 didelių sunkvežimių įrangos ir ne mažiau kaip 100 dirbančių žmonių – inžinierių, aukštalipių, elektrikų mechanikų, dailininkų, apšvietėjų, vaizdo ekranų statytojų, garso žmonių ir t. t. Žmonėms sunku patikėti, kad televizija – tai ne tik vedėjas ir operatorius. Didesniame projekte porą parų dirba koks 100 žmonių, kurie, prasidėjus repeticijoms, užleidžia vietą kitam 100 – operatoriams, režisieriams, šviesų dailininkams, atlikėjams, šokėjams, ekranų dailininkams, choreografams, administratoriams ir t. t.
Atlikėjai ar šokėjai lipa į sceną ir demonstruoja savo pasirodymą. Bet juk kažkur jie jį sukūrė. Kur? Greičiausiai repeticijų salėje dirbdami su choreografu ar režisieriumi. Repeticijoje skamba daina? Iš kur ji? Greičiausiai įrašyta garso studijoje, bet buvo dar prieš tai sukurta, aranžuota, dar vėliau taisyta ir suvedinėjama. Visa tai – TV laidos dalys, visos šitos studijos, repeticijų salės ir dirbantys žmonės tik dėl tos valandos ar dviejų per TV. Ir visa tai yra biudžete, nes be jo tai negali vykti.
O gal dar matėt trumpą siužetėlį, pasakojantį apie kokį nors projekto dalyvį? Taip, jis labai trumpas, bet mažiausiai trijų žmonių grupė su vaizdo ir garso įranga, apšvietimu (ne visada reikia) sėda į automobilį ir važiuoja filmuoti, kartais, jeigu toli, tai ir visa diena sugaištama – ir žmonių, ir įrangos.
O ar matėt šviečiančius ekranus dekoracijoje? Kartais jie mirguliuoja daugiau mažiau pagal ritmą, o kartais juose pasirodo detalės, kurios sinchroniškai sujuda su atlikėju reikiamoje vietoje. Tokie dalykai daromi specialiai, dizaineriai juos piešia, režisieriai filmuoja, montuoja, apdirba, repetuoja. Tai irgi yra biudžete. Galima daryti, o galima ir ne, bet vėl grįžkime prie esmės – rankos ant televizijos pultelio.
Visko tikrai nepapasakosiu, bet apie redaktorius ir žurnalistus vertėtų. O kada jie pradeda dirbti? Prieš savaitę? Prieš mėnesį? Na, aišku, tai priklauso nuo laidos pobūdžio. Bet, pavyzdžiui, „Nacionalinės ekspedicijos“ redaktoriai pradeda dirbti prieš beveik metus. O kaip jums atrodo, kiek žmonių dirba „Nacionalinėje ekspedicijoje“? 48.
Vieni matyti kadre, kitų nematyti. Yra atstovų tokių profesijų, kurias nesunkiai atspėsit, bet yra ir tokių, apie kurių būtinumą tokio dydžio projekte ir mažiau patyrę kolegos neįtaria. Pavyzdžiui, ar įsivaizduojat, koks kiekis vaizdo medžiagos toje ekspedicijoje nufilmuojama per dieną Full HD formatu? Ar įsvaizduojat duomenų kiekį? Tai štai, kažkas turi beveik be sustojimo tą medžiagą apdoroti ir archyvuoti. Nenutrūkstama technologinė ir žmonių grandinė.
Dar apie žurnalistus. Žiūrėdami TV ar skaitydami straipsnį portale, ar jaučiate skirtumą, kada medžiagą per pusvalandį yra paruošęs studentas, pasitelkęs interneto paieškos sistemą, o kada, pavyzdžiui, Edmundas Jakilaitis su savo redaktorių komanda yra paruošęs klausimus kokios nors partijos lyderiui? Jaučiat skirtumą? Juk pagalvokit: kažkas apvažiavo šitiek žmonių, ieškojo informacijos, liudininkų, kalbėjosi su specialistais. Jaučiat skirtumą? O juk ir čia, ir ten tiesiog mašinraštis teksto. Biudžetas irgi jaučia skirtumą – visada galima rinktis.
Kiekvienas žanras turi savo specifiką. Ko gero, daugiausia jos yra serialuose ir vaidybinėse situacijose, čia biudžeto paklaida gali skraidyti ir stipriai viršydama dviejų nulių skirtumą, vien apšvietimas – ar tai buitinis kelių lempų sprendimas, ar tikro kino šviesa? Finansinis skirtumas beprotiškas, nes skiriasi ir technika, ir dirbančių žmonių skaičius. Skirtumui įtakos turi ir daugybė kitų elementų, pavyzdžiui, ar pagal scenarijų filmavimo vieta nesikeičia ar kaskart reikia filmuoti vis kitoje vietoje? Ar seriale 10 veikėjų ar 30? Kiek reikia žmonių antram planui, ar veikėjams kalbant kažkas praėjo jiems už nugaros? Jeigu praėjo, tai tikrai yra biudžete. Kam to reikia? Klausimas sudėtingas, beveik viską šiame pasaulyje galima supaprastinti, bet kam tada išvis daryti, jeigu tai bus niekam neįdomus ir neįtikinamas dalykas.
Televizijos gamybos biudžetą sudaro šimtai dalykų, pavyzdžiui, licencija. O kaip jums atrodo, ar normalu pirkti TV laidos licenciją? Aišku, kad taip – piratavimo laikai seniai baigėsi. O ar normalu už vienos laidos teisę (tik vienos laidos, ne viso sezono) mokėti 2 500 eurų? O jeigu tai „X Faktorius“ ar „Voice of“? O ar normalu verslo klase atskrendančiam konsultantui mokėti po 800 eurų dienpinigių? Žinokit, ne tik normalu, bet būtina, nes tai dažniausiai yra kontrakto sąlygose. Beje, išduosiu: neypatingų hitų licencijos (leidimas gaminti) kainuoja maždaug tiek, kiek kainuoja 30 sekundžių reklamos toje šalyje, kuri perka, toje laiko juostoje, kuriai produktas skirtas. Hitų licencijos kainuoja tiesiog brangiau, nei konkurentas pasiruošęs mokėti. Bet tai tik smulkmena, sudaranti pagal pasaulinę praktiką (ir mažų, ir didelių šalių) apie 5 proc. paties projekto gamybos biudžeto.
Aišku, visiems įdomiausia, kiek gi kainuoja televizijos žvaigždės. Apie jas galima labai ilgai kalbėti, vienos jų – tiesiog tinkamu laiku tinkamoje vietoje atsidūrę žmonės, kiti – tik didelės charizmos asmenybės, treti – tikri profesionalai, kurie kuria turinį, įvykius kadre ir dramaturgiją. Iš esmės, žvaigždės yra mūsų bendri pažįstami, mes norime jas matyti ekrane tam, kad turėtumėm žmogų, kurį visi pažįstame, – ir aš, ir mano kaimynė ar bendradarbis.
Tai svarbus faktorius, kad projektas būti žiūrimas, labai svarbus, nes net ir labai gerai parengtą projektą nevykęs veidas gali sugriauti taip, kad viskas taps beprasmiška ir į projektą sudėtos pastangos nueis perniek. Žvaigždžių ir televizijos vedėjų honorarai labai skirtingi, jokios lygybės čia nėra. Žvaigždės – ne Seimo nariai, jų nauda projektui nevienoda. Lietuvos rinkoje ši kaina už laidą svyruoja nuo 50 iki kokių 1 900 eurų neatskaičius mokesčių (ne viską žinau, gal yra ir daugiau). Viena vertus, daug, kita vertus, nenori samdyti vienos, samdyk kitą. Beje, girdėjau, kad tiek kainuoja ir geri vestuvių vedėjai.
Žvaigždės kaina priklauso nuo daugybės faktorių. Vieniems honorarai nelabai ir rūpi, nes gyvenime jie turi kitų interesų, o darbas TV (jeigu neatima daug laiko) daugiau reikalingas dėl žinomumo, žaidimo ar pramogos, o kartais vidinės misijos prisidedant prie projekto idėjos. Kitų honorarai mažesni, nes jie žiūri į priekį ir nori užsikabinti. Yra ir tokių, kurių honorarai nėra dideli, nes televizijos jiems neskiria biudžeto žinodamos, kad jie lengvai pakeičiami, juk daug norinčių skaityti svetimą tekstą prieš kamerą. Kiti kainuoja brangiai, nes jie yra profesionalumo garantija, prodiuseris yra garantuotas, kad toks žmogus nesužlugdys scenarijaus, nesugriaus ilgo visų žmonių darbo, o atvirkščiai – jautriai suteiks papildomų spalvų, prodiuseris yra garantuotas, kad toks žmogus iš esmės suvokia visą projektą, supranta jo detales, o kritiniu atveju visada turi planą B.
Galų gale tokie vedėjai už nugaros turi ir didžiulę auditoriją, kuri jais seka, jais domisi, ir tai didina žiūrimumą. Taip, jie labai brangūs, bet gali atstoti investicijas į kelias tonas gero apšvietimo (čia juokauju, bet iš esmės tai tiesa). Beje, vedėjų kandidatūros (ar bent jų lygio kategorija) būna aptariamos derybose su televizijomis iki biudžeto eilučių patvirtinimo, vienais atvejais televizijos suinteresuotos taupyti, kitais – prisitraukti vertingesnių rinkos žmonių. Visa tai priklauso nuo to, kokioje konkurencijos lygoje ta televizija žaidžia ir koks vaidmuo tam projektui priskirtas televizijos strategijoje. Jei pozicija svarbi ar projektas yra rizikingai brangus, paprastai televizijos stengiasi nerizikuoti ir išskirti prodiuseriams didesnes eilutes vedėjų honorarams. O konkurencija Lietuvos televizijų rinkoje nepalyginamai didesnė nei bet kurioje kitoje Europos šalyje, skaičiuojant produkcijos kiekį 1 000 gyventojų. Viena vertus, tai beprotiška, antra vertus, taip yra padiktavusi laisva rinka, trečia vertus, ko gero, ir dėl to Lietuvoje tokie neįtakingi iš Rusijos transliuojami kanalai (lyginant su Latvija ir Estija).
Jei dar nepavargot skaityti, einu link svarbiausio ir baigiu. Kaip galvojat, kodėl beveik nė viena pasaulio televizija visos produkcijos nesigamina pati? Dažniausiai tik žinių laidas rengia, jeigu tokios kanale yra. Kodėl ir Lietuvoje nei LNK, nei TV3 negamina pačios jokios produkcijos? Atsakymas paprastas: tai ekonomiškai nenaudinga. Kaip ir „Maximai“ ar „Rimi“ būtų nenaudinga pačioms gamintis visas prekes.
Skirtingi TV projektai reikalauja skirtingos komandos kompetencijos, savo komandą turi išlaikyti 12 mėnesių, kai įvairiausių žanrų projektai trunka 8, na, gerai, geriausiu atveju – 20 savaičių. Nevykusį projektą gali tiesiog nutraukti ir rinkoje ieškoti kito gamintojo. Jeigu nutrauktum savo komandos projektą, toliau turėtum mokėti savo etatiniams žmonėms. Tad televizijos visą riziką permeta nepriklausomiems prodiuseriams. Buvo laikai, kai LRT beveik visas laidas gamino pati, bet tada joje dirbo 2 000 darbuotojų, jeigu taip būtų šiandien, ko gero, jai net ir dvigubai didesnio biudžeto neužtektų net pusmečiui.
O koks prodiuseris yra sėkmingas? Tas, kuris sugeba savo užsakovui būti naudingas, pirmiausia, jis turi suprasti, ko televizijos kanalui reikia, ir siūlyti atitinkamus dalykus. Ir net ne idėja čia svarbiausia, jų yra daug. Net pradedantys prodiuseriai žino, kad vyksta pasaulinės mugės, turi tarptautinių platintojų kompanijų kontaktus. Ten idėjų tūkstančiai. Svarbiausia yra sugebėti reikiamą idėją įgyvendinti, gebėti greitai surinkti kompetentingą komandą ir lygiai taip pat greitai gebėti projektą pabaigti. Ir dar nebijoti rizikuoti, nes finansinė rizika visada yra labai didelė, juo didesnis projektas, juo didesnė rizika. Ar visada geriems prodiuseriams pavyksta? Aišku, kad ne. Čia kaip sporte – visada pasitaiko klaikiai nepavykusių varžybų, bet ilgoje distancijoje tavo krepšelis turi turėti daugiau sėkmių nei nesėkmių.