Į ką premjeras Saulius Skvernelis atsakė, kad „kas nieko nedaro, tas neklysta, o šalyje yra vienas žmogus, kuris neklysta“. Premjeras ne pirmą kartą šitaip atsikerta prezidentei: vasarą po kritikos dozės jis feisbuke rašė: „pastaruosius aštuonerius metus buvo pasirinkta pozicija stebėti iš šalies, vertinti, kritikuoti – tačiau realiai nieko iš esmės nedaryti“.
Prezidentės kritiškumas – ne naujiena. Šį žanrą ji pradėjo naudoti anksti ir neblogai ištobulino. Į pirmąją prezidentavimo kadenciją D. Grybauskaitė atskriejo ant kritikos bangos Gedimino Kirkilo Vyriausybei. Būdama eurokomisare, atvykdavo iš Briuselio, negailestingai išskalbdavo socdemų vyriausybę ir išvykdavo atgal. Kitą sykį – vėl toks pat scenarijus. Nesiliaujanti kritika tuomet įvarė aukštus socdemus į neviltį: G. Kirkilas tada sakė, kad D. Grybauskaitė politikuoja, dangsto savo neveiklumą ir net grasino skųstis Europos Komisijos vadovui. Vėliau nuo prezidentės daugiau ar mažiau kentėjo visi premjerai, neišskiriant net Andriaus Kubiliaus, kurio vyriausybei D. Grybauskaitė buvo atlaidesnė nei kitoms.
Tik pradėjus eiti prezidentės pareigas D. Grybauskaitė sudarė ryžtingos ir besirūpinančios vidaus problemomis prezidentės įvaizdį, o tai išsyk uždirbo jai aukštus reitingus, kuriuos dar labiau išryškino blanki Valdo Adamkaus antroji kadencija bei nepopuliarių sprendimų ir dar prastesnės jų komunikacijos premjeras A. Kubilius. D. Grybauskaitei didelį populiarumą pavyko išsaugoti abiejų kadencijų metu. Pridėjus valdingą prezidentės būdą, griežtą komunikacijos kontrolę (Prezidentūra stengiasi išvengti bet kokios improvizacijos, o prezidentė dažnai kalba tai, ką tauta nori girdėti) ir negailestingumą politiniams oponentams, gauname taip lietuviams simpatišką tvirtos rankos pavyzdį, su kuria norinčių leistis į atvirą konfrontaciją beveik neatsiranda.
2010 m. dar tuometinis opozicinės frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius trynė rankomis, kai prezidentė peikė A. Kubilių. Tuomet jis sakė, kad premjero postą išsaugoti norinčiam A. Kubiliui teks nuryti karčią kritikos piliulę ir nusileisti prezidentei. „Dar nė vienas ministras pirmininkas neįveikė krašto vadovo“, – sakė A. Butkevičius tuomet. O, kad jis būtų žinojęs, kas laukia jo paties...
A. Butkevičiaus vyriausybę D. Grybauskaitė atvirai vadino beviltiška, kuriai nekeltini jokie reikalavimai, o premjerą – neadekvačiu, nomenklatūriniu, neryžtingu ir panašiai. Iš pradžių taikstęsis su prezidentės kritika, vėliau A. Butkevičius pats perėjo į puolimą, kuris, kaip dažnai būdinga šiam politikui, įgijo komiškų bruožų: pareiškė, kad egzistuoja paruoštas planas išversti jį iš posto. „Grįžęs iš atostogų ant stalo radau tam tikrą dokumentėlį, raštelį, kur parašyta, kad ir toliau bus siekiama, kad ministras pirmininkas sulauktų daug tokių įvairiausių atakų.“ Vėliau A. Butkevičius skundėsi, kad prezidentė su juo iš viso nebendraujanti, o užsienio šalių premjerai jo teiraujasi apie pašlijusius judviejų santykius. Konfliktas prieš 2016 m. Seimo rinkimus baigėsi isterija: pasak A. Butkevičiaus, „prezidentė atvirai įsijungė į rinkiminę kovą, taiko labai aukštus moralinius vertinimo kriterijus visiems aplinkiniams, tik ne sau ir ne savo aplinkos žmonėms“.
Kaip kažkas juokavo feisbuke – sudėk prezidentės pasisakymus apie premjerus ir sunku bus pasakyti, kuriam kuris skirtas, nes labai jau jie panašūs savo tonu. „Puota maro metu, pamirštas žmogus, gęstantys žmonių lūkesčiai, vertybinis nenuoseklumas, politinės valios stoka, reformų imitacijos, murkdymasis smulkmenose, grimztama į išsisukinėjimų ir vis naujų neįgyvendinamų pažadų liūną, reikia ne tik drąsos, bet ir proto, žiūrima pro pirštus, siūlymai – vienpusiški ir siauri“ – visa tai prezidentės epitetai veikiančioms vyriausybėms nuo 2008-ųjų iki šių dienų.
Nepaisant to, kad prezidentė kartkartėmis nesusituri nuo kritikos valdantiesiems, D. Grybauskaitės ir S. Skvernelio santykis – kiek kitoks nei jų pirmtakų. S. Skvernelio gal ir būtų laukęs A. Butkevičiaus scenarijus, jei ne konfliktas dėl po Vilnių besiblaškančio ginkluoto pabėgėlio ir atsainios tuometinio VRM ministro reakcijos, kai pasiuntęs velniop Loretą Graužinienę ir ignoravęs aršią prezidentės kritiką S. Skvernelis ne tik išliko ministro poste, bet dar ir pasikėlė reitingus. Tuo tarpu prezidentės reitingai nukentėjo, ir ji tapo atsargesnė. Ir dabar S. Skvernelis nenutyli kritikos Vyriausybės adresu, turbūt turėdamas mintyje ir tai, kad D. Grybauskaitės kadencija jau artėja prie pabaigos ir jos nebesibijoma taip kaip anksčiau.
„Premjeras Saulius Skvernelis pasakė garsiai, ką daug kas tyliai kalba. Nes prezidentė lyg palypėjusi ant pakylos viską vertina, stebėdama darbą. Kritikuoja, bet savo vaidmens nemato toje kritikoje. Ji kaip nuošalyje yra nuo Seimo ir Vyriausybės. Bet ir V. Adamkus taip elgdavosi. Jo metiniai pranešimai būdavo be jo pozicijos, tik kritika. Ši problema yra sena jau“, – vasarą sakė politologas Vytautas Dumbliauskas.
Kiek tiesos yra priekaištuose, kad prezidentė pasirinko tik kritikuoti iš šalies, bet realiai nieko iš esmės nedaro? Viena vertus, kontrolinis žvilgsnis iš šalies yra labai svarbus ir būtinas, nes prezidentei teko susidurti su labai skirtingomis politinėmis jėgomis nevienodais laikotarpiais. Į eksperimentus linkusį ir socialiai nejautrų krizinį A. Kubilių pakeitė nuolat visiems norintis įtikti ir neryžtingas A. Butkevičius, su kuriuo atėjo nomenklatūriniai, bet kokių reformų vengiantys, į „Vijūnėlės“ ir auksinių šaukštų skandalus įsivėlę socdemai. Šiuos nušlavė entuziastinga, bet visiškai nepatyrusi ir kompetencijos stokojanti marga „valstiečių“ dauguma, kurių gretose apskritai sunku susigaudyti – politikos naujokai, ūkininkai ir neva profesionalų vyriausybė, kurių veikimas kol kas labiau primena tuščias apsukas nei realias permainas. Dar pridėjus nuolatines korupcijos apraiškas, apie kurias pati prezidentė yra informuota geriau nei kiti mirtingieji, jos darbas, apsisprendimai ir jų komunikacija iš tiesų neatrodo labai paprasti. Neįmanoma nuolat konfrontuoti su dauguma, nes tai kelia įtampą valstybėje, išbalansuoja darbą ir – kas svarbu kiekvienam politikui, net ir prezidentei – smukdo reitingus.
Vis dėlto kartais klausant metinių prezidentės pranešimų ir kitų pastebėjimų iš tiesų susidaro įspūdis, kad ji pati labiau stebi procesus iš šalies, o ne dešimtmetį užima aukščiausią postą ir turi įstatymų leidybos Seime iniciatyvos teisę. D. Grybauskaitės lyderystė skaidrinant teismų sistemą, mažinant korupciją yra neginčytina. Pastaraisiais metais ji puikiai prižiūrėjo, kad būtų stiprinama šalies gynyba. Vaikų saugumas – taip pat yra vienas iš Prezidentūros prioritetų, ir gerai, kad prezidentė pademonstravo, kad moka šiam tikslui sutelkti ir visuomenę.
Tačiau šioje valstybėje yra tiek milžiniškų problemų ir kartais atrodo, kad vien gražių visuomeninių iniciatyvų ar išvykų negana, labai praverstų nuolatinis konkretaus ministro atsakomybės reikalavimas: prezidentės-profesionalės griežtesnis įsikišimas ar reikalingų reformų metmenys būtų neįkainojami. Kažkodėl sunku iš D. Grybauskaitės išpešti, ką ji galvoja apie siūlomas mokesčių ar kitas reformas, prezidentė vengia teikti daugiau pasiūlymų, nors ji tikrai nestokoja ryžto ir kompetencijos, tačiau pasirenka nusišalinti ir leisti susimauti naujai vyriausybei.