Žmonės, kurie rimčiau domisi žurnalistika, tikrai turėtų būti girdėję Iano Betteridge‘o dėsnį: „Į bet kurią antraštę, kuri baigiasi klaustuku, galima atsakyti vienu žodžiu – ne.“ Šis dėsnis universalus ir pono Lopatos tekstui taip pat tinka.
Jaunesnė karta gal jau nepamena, kas toks buvo Jurijus Borisovas. Rusijos pilietis, kuriam priklausė bendrovė „Avia Baltika“. Žmogus, kuris išgarsėjo Rolando Pakso prezidentavimo metu.
Žmogus, kuris R. Paksui skyrė didelę finansinę paramą, šantažavo Lietuvos prezidentą, reikalavo pareigų, apdovanojimų, už tai buvo teisiamas. Žmogus, kurio bendrovė įtariama tarptautinių sankcijų pažeidimas tiekiant karinę techniką terorizmą remiančioms valstybėms, tokioms kaip Sudanas.
Spalvinga asmenybė, kurio ryšiai su Rusija nekelia jokių abejonių ir kurį iki šiol lydi ilgas skandalų šleifas. Tokios pavardės prilipdymas greta premjero garantuoja teksto skaitomumą. Tik koks turinys slepiasi už tokios antraštės?
Ponas Lopata apeliuoja į Sauliaus Skvernelio susitikimus su Lenkijos vadovais. Jie vyko ne kartą ir rinkiminės kampanijos metu, ir S. Skverneliui tapus premjeru. Kaip premjero patarėjui pačiam teko lankytis Lenkijoje ir aiškiai jautėsi, kaip kokybiškai pasikeitę santykiai su strategine Lietuvos partnere. Tai nereiškia nuolaidžiavimo kaimynei. Tai reiškia normalų dialogą ir įsisenėjusių problemų sprendimą tie Lietuvoje, tiek Lenkijoje.
Ar turėtų būti kitaip? Pone Lopata, jūs pats dirbote premjero A. Butkevičiaus vyriausiuoju konsultantu politikos procesų klausimais. Nedrąsu klausti, bet kas per tą laiką buvo padaryta šiems tarpvalstybiniams santykiams pagerinti?
Jūs minite bendrovių „Orlen Lietuva“ ir „Lietuvos geležinkelių“ ginčą apdairiai paminėdamas „buvusių vyriausybių nenorą jį spręsti“. O gal buvusios Vyriausybės nenorą ir nesugebėjimą tvarkytis su „Lietuvos geležinkeliais“ bendrai?
Neabejoju, kad jūs kaip vyriausiasis A. Butkevičiaus konsultantas prisimenate ne tik šį „Lietuvos geležinkelių“ konfliktą. Net strateginis „Rail Baltica“ projektas buvo pakibęs ant plauko, kai „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka atsisakė dėti savo parašą po dokumentu, kurį jau buvo pasirašę ir premjeras, ir susisiekimo ministras.
Jūs rašote: „Pėstininkai keičiasi, o pagrindiniai naudos gavėjai lieka.“ Rašote apie bendrovę, kuri laimėjo Susisiekimo ministerijos rengtą konkursą statyti Rusnės estakadą. Tos pačios ministerijos, kuri iš esmės pertvarkė „Lietuvos geležinkelius“, kuri panaikino tokias šėryklas kaip „Automagistralė“, kuri dabar imasi „Registrų centro“ pertvarkos. Jūs buvote vyriausias konsultantas premjero sekretoriate. Ar tuo metu „pagrindiniai naudos gavėjai“ jums nerūpėjo?
Jūs minite „MG Baltic“ korupcines įtakas, kai visa tai vyko jums už nugaros. Minite tai metu, kaip koncernui pareikšti įtarimai, kai iš jo traukiasi vienas iš viceprezidentų, kuriam taip pat teks trinti teismo suolą.
Visa tai skaityti be šypsenos labai sunku, nes pone Lopata, užimdami tokias aukštas pareigas jūs neišvengiamai buvote tuo metu šalyje vykusių procesų dalis. Jūs jų nepastebėjote?
Keliaukime prie Tomo Pačėso, kurį jūs lyginate su J. Borisovu. T. Pačėsas yra Lietuvos pilietis padaręs savo karjerą žaisdamas krepšinį ir treniruodamas komandas Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje. Taip, per sportą jis susikūrė savo ryšius, kuriais galima pasinaudoti šalies labui.
Ar tai tikrai problema? Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovai aktyviai naudojosi žinomais sporto, kultūros, mokslo žmonėmis tam, kad būtų tiesiami tiltai užsienio šalyse. Tai daro visos valstybės ir tai sveikintina.
Jūs lyginate žinoma Lietuvos sportininką, šiuo metu Alytaus savivaldybės tarybos narį su teistu verslininku, kuris už finansinę paramą rinkimų kampanijos metu bandė nusipirkti prezidento įtaką? Jūs dedate lygybės ženklą tarp Lenkijos ir jos bendrovių bei Rusijos ir jos įmonių interesų? Ar tai sąžininga?
Be šypsenos sunku skaityti ir šias eilutes: „Lietuvos Vyriausybės kanceliarijoje dirbantys žmonės stebisi matydami, kaip T. Pačėsas, kartais apsirengęs sportiniu stiliumi, „bachūriškai“ gali be eilės įeiti pas premjerą, į kurio kabinetą gauti nurodymų gali būti kviečiami kanceliarijos darbuotojai, patarėjai.“
Kai rašote „Lietuvos Vyriausybės kanceliarijoje dirbantys žmonės stebisi“, tikiu, kad to nelaužiate iš piršto. Kita vertus, net jei T. Pačėsas ar bet kas kitas į premjero kabinetą užeitų apsirengęs neformaliai, ar tai tikrai turėtų būti vertinama kaip skandalas? Ką tai iš viso keičia, jei tai nėra protokolinis renginys?
Jei jau einam į tokią „ad hominem“ argumentaciją, tai Lietuvos Vyriausybės kanceliarijoje dirbantys žmonės kalba, kad jus iš viso labai retai matydavo darbe, nors algą jums mokėjo mokesčių mokėtojai, o kai pasirodydavote, tai į tas pačias duris, pro kurias T. Pačėsas, neva, žengė netinkamai apsirengęs, jūs ne visada pataikydavote. Tokie jau tie žmonės – kalba. Ir puiku.
Taip pat svarbu paminėti dar vieną aplinkybę. Jūsų paskyrimas buvo aiškiai politinis, vyriausiojo konsultanto pareigas užėmėte be konkurso, tačiau dirbote ne kaip politinio pasitikėjimo tarnautojas, o pagal darbo sutartį. Su visomis garantijomis, kurių politinio pasitikėjimo pareigūnai neturi.
Pasikeitus politinei valdžiai, premjeras S. Skvernelis su jumis atsisveikino darbo sutartį nutraukus šalių susitarimu. Juk tai svarbi aplinkybė, kurią reiktų nurodyti skaitytojams „objektyviai“ ir „nešališkai“ dėstant tiesas apie ministro pirmininko politinę aplinką? Ar standartai, kuriuos jūs taikote savo komentarų herojams, jums pačiam negalioja?
Nesinori rašyti ilgos paklodės, todėl reziumuosiu. Pone Lopata, jei jums tikrai kyla klausimų, jūs visada juos galite užduoti premjerui ar jo komandai ir atsakymus gausite. Lygiai taip pat, kaip juos gauna visi žurnalistai. Premjeras niekada nuo klausimų nebėgo ir nebėgs. Tada, objektyvumo dėlei, jūs juos galėtumėte pridėti ir savo tekstuose. Dabar tai panašu ne į atsakymų paiešką, o į bandymą spekuliuoti ir pritempinėti.
Dėl vieno dalyko jūs teisus – kalbėti reikia. Ypač tada, kai turi sprendimų svertus savo rankose. Reikia aiškinti visuomenei, kodėl svarbi kaiminystė su Lenkija, kodėl tai ir mūsų saugumo klausimas, kodėl verta pasinaudoti visais turimais ryšiais santykiams su šia šalimi gerinti.
Labai svarbu ne tik kalbėti, o ir daryti. Premjerui S.Skverneliui patarinėju kovos su korupcija klausimais ir pažadu artimiausiu metu visuomenei plačiau papasakoti apie schemas, kurios ilgus nebuvo judinamos. Nei politikų, nei vyriausiųjų konsultantų. Matyt ta valia kelti klausimus atsiranda tik atsisveikinus su valdiškų kabinetų kėdėmis.
Tiesa, visai pabaigai, nes žinau, kiek klausimų jums kyla. Nesame asmeniškai pažįstami. Man 36 metai, turiu žmoną ir du vaikus, gyvenu trijų kambarių bute miegamajame Vilniaus rajone ir moku paskolą. Mūsų šeima turi du automobilius – 20 ir 14 metų senumo. 15 metų dirbau žurnalistu, 5 mėnesius dirbu patarėju. Mano turto, pajamų, viešųjų ir privačiųjų interesų deklaracijos viešos ir jūs jas lengvai rasite.