Seimo narys Ramūnas Karbauskis paskelbė, kiek su LRT laidų vedėju Edmundu Jakilaičiu tariamai susijusios bendrovės gavo pajamų ir kiek sumokėjo mokesčių, ir pastebėjo, kad Seimo nariui reikėtų žinoti, kiek tų pajamų gauta konkrečiai iš LRT. Taip pat paminėta UAB TymDrym, kuri galimai kūrė laidą (programą) LRT, tačiau yra patyrusi nuostolį 2016 metais.
Visoje šioje viešųjų ryšių kampanijoje tarsi leidžiama suprasti, kad tiek Edmundas Jakilaitis, tiek LRT atlieka kažkokius neskaidrius, gal net neteisėtus veiksmus, o Seimo nariai kovoja už skaidrumą ir biudžetinių lėšų panaudojimo efektyvumą.
Šią situaciją galima būtų įvertinti teisiniu aspektu, ir visų pirma prisiminti 2006-12-21 dienos Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimą dėl LRT finansavimo ir programų transliavimo.
Ši Konstitucinio teismo sprendimo analizė gali padėti išsiaiškinti, ar turi teisę Seimas ar jo narys prašyti detalios informacijos, susijusios su visuomeninio transliuotojo veikla ir konkrečiomis bendrovėmis, prodiuseriais ar žurnalistais, ir ar turi pareigą LRT tokią informaciją pateikti.
Įsivaizduokime, kad tokia detali informacija pateikiama, ir, tarkim, su Edmundu Jakilaičiu susijusi bendrovė gavo 20000 Eur pajamų iš LRT už parengtas programas. Kaip reikėtų vertinti tokią informaciją – tai blogai, kad tiek gavo, ar gerai? Jei blogai, tai kiek turėjo gauti, kad būtų gerai? O gal iš viso neturėjo gauti?
Kadangi Seimas yra politinė institucija, tai ar gali Seimas atsakyti į šiuos klausimus? Kitaip sakant, ar jis turi reikiamą kompetenciją įvertinti dviejų savarankiškai veikiančių subjektų susitarimus? Ar iš viso įmanoma tai įvertinti? Ar turima pakankamai duomenų apie rinką ir joje esančia situaciją, subjektų poreikius ir tikslus, kurie galų gale nulemia, kas ir už kiek perkama?
Jei koks nors Seimo narys ir turėtų reikiamą kompetenciją ir galėtų atsakyti į šiuos klausimus, tai ar jis netaptų visuomeninio transliuotojo valdytoju? Bendrovių teisėje tai vadinama de facto vadovavimu, kai akcininkas viršydamas savo įgaliojimus pradeda kištis (nurodinėti), kokius sprendimus valdyba ar direktorius turi priimti, už kiek pirkti ir parduoti, su kuo sudaryti sutartis, o su kuo ne ir t. t.
Jeigu prašomos informacijos negalima įvertinti, kyla klausimas, kodėl ją prašoma pateikti? Ir ar Seimas prašydamas detalios informacijos nepažeidžia valdžių padalinimo principo ir visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo, o Seimo narys, aiškindamasis, kiek konkretus žurnalistas uždirbo, nedaro neteisėto spaudimo, susijusio su žurnalisto veikla?
2006-12-21 Konstitucinis teismas sprendime pabrėžė, kad „siekiant užtikrinti LRT nepriklausomumą nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų) kišimosi į LRT veiklą, LRT laidų objektyvumą, nešališkumą, buvo įtvirtintas toks LRT valdymo modelis, kur itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai, taip pat buvo numatytos LRT generalinio direktoriaus, vadovaujančio LRT administracijai, ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos bei įgaliojimai“.
LRT taryba yra aukščiausiasis organas, kurio nariais negali būti nei Seimo nariai, nei politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, ir kuris sprendžia esminius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimas. LRT taryba sudaro administracinę komisiją, kurios tikslas teikti išvadas tarybai ir generaliniam direktoriui dėl finansinės ir ūkinės visuomeninio transliuotojo veiklos, dėl programų projektų finansavimo pagrįstumo ir t. t. Tiek taryba, tiek administracinė komisija savo kompetencijos ribose turi teisę susipažinti ir gauti bet kokią informaciją, net ir pačią detaliausią. Šių dviejų organų tikslas ir yra įvertinti sudaromas sutartis su kitais asmenimis, sutarčių sąlygas, mokamus honorarus ir t. t.
Taigi, atsakymas tarsi peršasi pats savaime: kiekvienas turi atlikti tai, ką yra įgaliotas atlikti. Seimas – priimti bendro elgesio taisykles, užtikrindamas visuomenės dalyvavimą visuomeninio transliuotojo valdyme, LRT taryba, pasitelkusi administracinę komisiją, – stebėti ir prižiūrėti visuomeninio transliuotojo finansinius ir ūkinius sandorius, ir kaip galima išsamiau atsiskaityti visuomenei, o žurnalistai – informuoti visuomenę ir nesiaiškinti politikams dėl gaunamų pajamų ar sumokėtų mokesčių.
Detalios informacijos reikalavimas iš visuomeninio transliuotojo negali būti pateisinamas viešumo ir skaidrumo principais ar noru kontroliuoti biudžetinių lėšų naudojimą, nes veda į politines diskusijas apie konkrečias programas ir galų gale pažeidžia valdžių padalinimo, visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo ir žurnalistinės veiklos laisvės principus.