Pateiksiu Seimo narės Aušros Maldeikienės požiūrį, kurį ji išdėstė FB paskyroje: „Esu skaičiusi daugybę tekstų – knygų, pamfletų, liaudies laiškų „į laikraštį“ apie sovietinius žmonių persekiojimus. Patinka ar ne, R. Vanagaitė dabar dorojama pasitelkiant tokią sovietinę retoriką, kad akys apvalėja. Kokie dabar metai? 1937 m., 1952 m., (varymas ant daktarų žydų...), 1959 m.?.. Niekas nesikeičia pasaulyje. Ir partizanus su ta retorika dorojo, ir kgbistus... Dorojo visada taip ir todėl, kad nemąstančiam žmogui visada labai jauku pilkoje minioje. Dabar ta minia prieš Vanagaitę, o po 10 ar 15 metų – prieš A. R. Vanagą. Nes nėra tai miniai skirtumo, prieš ką ir kodėl; daugumai šilta ir jauku pilkoje emocijų apimtoje minioje.“
Taigi, ura-patriotai yra pilka minia ir nesvarbu, kokioje politinėje sistemoje ji veikia. Visais atvejais tokie jaučiasi šventesni už Romos popiežių, labiau komunistiški, labiau nacionalistiški ar tautiniški. Šio tipo žmonėms padorumas ir gėda yra svetimi, nes jie yra eiliniai prisitaikėliai prie bet kurios sistemos. Užgautas mano termino „ura-patriotas“ ir kažkodėl jį prisiskyręs sau, konservatorius Seimo narys Mantas Adomėnas FB paskyroje leptelėjo: „Žmonės, kurie lengva ranka švaistosi terminu „ura-patriotai“ ir klijuoja jį padoriems žmonėms, rizikuoja būti laikomais „ura-idiotais“. Mano kuklus atsakymas būtų toks: „Padorūs žmonės ura-patriotais netampa“.
Šiandien ura-patriotai vėl piktinasi spekuliatyviais rašytojos Rūtos Vanagaitės pasisakymais JAV portale The New Yorker. Esate patys kalti. Perspėjau, kad linčas baltomis pirštinėmis, rašytojos knygų šalinimas iš pardavimų bus nesuprastas normaliame pasaulyje. Ura- patriotų reakcijos buvo ir yra neadekvačios. Sakiau, kad ura-patriotai sukurs R. Vanagaitei aukos aurą. Taip ir atsitiko, ar ne taip, Andriau Tapinai? Laiškai The New Yorker redakcijai, nors ir teisingi, – šaukštai po pietų. Visiems nepaaiškinsi, deja. Per visas švento pasipiktinimo emocijas buvo pamiršta skirti tarp asmeniškumų ir šiaip individo, bei viešo ir garsaus asmens, ypač kai kalbame apie žinomus rašytojus, žurnalistus. Ir ypač kai tas rašytojas nei vienoje savo knygoje nepažeidė jokių įstatymų ar socialinių santykių normų. Knyga „Mūsiškiai“ – patinka ar ne – buvo ir yra reikalinga knyga.
Todėl ta raganų medžioklė ir neadekvati. Ak, taip, dabar apie Lietuvos raganą Rūtą Vanagaitę. Tai ta pati, šiandien klajojanti po pasaulį su jai ura-patriotų dovanota aukos ir kovotojos už žodžio laisvę aura. Ant kurios, pakartosiu, vėl pilama siera, ji, bent kol kas, nevoliojama į mazutą ir plunksnas. Ir piktinamasi, kad ji, anot Andriaus Tapino laiško redakcijai, turėjo visas galimybes ginti savo reikalą bet kurios televizijos TV studijoje. Na, kai, anot žurnalisto Pauliaus Gritėno, įvykio pradžioje ura-patriotai šaukė choru, nustelbusiu viešąją erdvę ir santūrias nuomones, „Nubauskime ją!“, tai žmogui praeina bet koks noras tapti bokso maišu, žinant, kad adekvačiai būti išgirstam nepavyks. Dabar gi, vėl, anot P. Gritėno, „Vakarų žiniasklaida staiga parašo ir ura-patriotai stebisi: „Tai mes jos nebaudėm!“
Nenustoja stebėtis ir neprarandanti progos dalyvauti viešose diskusijose mokslininkė dr. Violeta Davoliutė (Toronto universitete apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje „Testimony: from the Poetics of Place to the Politics of Memory“, 2004). Ji rašo FB paskyroje: „Įdomu stebėti Lietuvos įtakingų žmonių ir nuomonės lyderių reakcijas į Masha Gessen straipsnį (Rusijos ir JAV žurnalistė, V. Putino režimo kritikė. – A.V.), nors dauguma tų reakcijų, neslėpkime, atrodo apgailėtinai komiškos. Vieni dievagojasi, kad niekada New Yorker į rankas neims ir vietiniams studentams uždraus skaityti. Kiti FB pliekia Masha Gessen. Dar kiti lieja tulžį ant R. Vanagaitės ir ragina kuo greičiau atimti jai pilietybę, grūsti į kalėjimą ir pan. A. Tapinas, didis populistinių FB liaudies teismų organizatorius savo gimtinėje, tarptautiniame kontekste sugeba išspausti tik trumpą nepasitenkinimo laiškutį su gramatinėmis klaidomis. Kam vargintis – vis tiek laiškutis pirmiausia skirtas vietinei jo FB auditorijai, o ji prie Tapino klaidų pratus ir jas myli. Ir tai viskas, ką gali išspausti garsiausi Lietuvos nuomonės formuotojai ir įtakingas elitas? Sakyčiau, daugiau nei silpnai. Apie tai, kodėl taip silpnai ir apgailėtinai dalyvaujam tarptautinėje polemikoje, ir reikėtų diskutuoti panaudojant visą tą ugninį įkarštį, kurį kaip džiną iš butelio išleido R. Vanagaitė.“
Tai pagaliau, ar galima reaguoti į R. Vanagaitės pagrįstai daugelį žmonių papiktinusį garsaus pokario partizano, kankinio Adolfo Ramanausko-Vanago menkinimą? Ne tik galima, bet ir reikia. Jokiais būdais nepamirštant nekaltumo prezumpcijos „Nekaltas, kol neįrodyta kitaip“. Tik nepamiršus šio teisinės valstybės imperatyvo galima adekvačiai reaguoti į vieną ar kitą žmogaus elgesį. Taip pat turima pilna teisė piktintis R. Vanagaitės pasisakymais užsieniuose, kai jie neatitinka tikrovės. Dėl to parašiau R. Vanagaitei trumpą, asmenišką laišką. Pateikiu jį čia:
„Manau, kad puikiai žinai kalbėjimo modelį, kuris vadinasi „nemeluoju, bet ir tiesos nesakau“. Tavo pokalbis su Maša Gessen tuo modeliu ir grįstas. Tiesa paprasta: tu kapitaliai susimovei su pareiškimais dėl A. Ramanausko-Vanago. Reikėjo taip ir pasakyti. Būtum rašiusi apie K. Škirpą arba J. Noreiką, problemų nekiltų, nes ne nkavedistinių dokumentų, patvirtinančių jų prieštaringai vertinamą elgesį II PK metu, apstu. Tu susimovei ne todėl, kad nekėlei klausimo, ar A. Ramanauskas-Vanagas toks ar anoks, o todėl, kad neatlikai rimtų namų darbų, tai yra rimtos šaltinių (ne vieno šaltinio) studijų. Jų nebuvo. Norėjai ažiotažo – gavai su kaupu, taip sugadindama ir sau, ir pastatydama į kvailą padėtį mus remiančius žmones. (Ar ne laikas suvokti, kad už ažiotažo siekimą bet kokia kaina galiausiai sumokama didžiausia kaina?) Ar nekilo mintis, kodėl aš remiu partizaną A. Ramanauską-Vanagą ir kodėl Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas aplankė pastarojo dukterį? Todėl, kad nėra jokio rimto dokumentuoto pagrindo (be N. Dušanskio ir NKVD naratyvo) A. Ramanauską-Vanagą kaltinti. Tiesiog reikėjo už savo klaidą vienareikšmiškai atsiprašyti. Ir dar: kas tave varo iš Lietuvos? Žmonių reakcijos? Kas tau neleidžia šiandien kreiptis į LTV ir ten pateikti savo požiūrį ir – vienareikšmį – atsiprašymą? Teks ir į prokuratūrą nueiti, jeigu reikės, kame problema? Juk arba gini savo poziciją, arba kas? Bėgi ir aiškini pasauliui, pasitelkusi pusiau tiesą ir pusiau melą, žinodama, kad pati prisidirbai? Kodėl tiesiai šviesiai nepaaiškinus tam pasauliui, kad susimovei? Tuo pat kritikuojant – pagrįstai – ura-patriotų siautėjimą ir taip toliau.“
O kaip esu ne kartą kalbėjęs ir rašęs, ura-patriotų siautėjimas – visai kitas reikalas. Jis yra totaliai barbariškas, neadekvatus, kaip ir R. Vanagaitės knygų išėmimas iš knygynų. Kol kas istorija nutyli, kuriam galui vienas leidyklos „Alma Littera“ vadovų, A. Andrijauskas, buvęs etatinis KGB darbuotojas, pasirinko normaliame pasaulyje tiesiog nesuprantamą tokį radikalų sprendimą. Juk buvo galima pareikšti, kad leidykla, pardavus knygas, nutraukia darbo santykius su R. Vanagaite. Jeigu jau norėta išsišokti, buvo galima pasiūlyti pirkėjams R. Vanagaitės knygų nepirkti. Toks sprendimas būtų adekvatus.
Tai tiek apie ura-patriotus ir Lietuvos raganas. Kas kitas?