Man, taip pat, kaip ir tiems, kuriems pavyko pasisakyti diskusijoje, labai rūpi socialiai jautrios temos, žinau gydytojų bėdas ne iš tolo, tačiau priimant svarbiausią įstatymą, nuo kurio kitais metais priklausys valstybės gyvenimas – valstybės biudžetą, – būčiau kalbėjusi apie sritį, apie kurią politikai Seime nelabai mėgsta kalbėti.

Buvau pasiruošusi kalbėti apie gynybą, nes jei neturėsime šios valstybės, nebereikės ir rūpesčio kitomis sritimis.

Pagirtina, kad ši Vyriausybė vykdo Prezidentės vadovaujamos Valstybės gynimo tarybos (VGT) nutarimą, kuriuo yra nutarta, kad krašto saugumui turi būti skiriami 2 proc. BVP jau 2018 metais.
Ir tai labai gerai.

Tačiau šiandien svarbiausia – kas bus po 2018 metų? Turime kalbėti jau nebe apie 2 proc. Reikia žiūrėti į perspektyvą.

Esmė, ar bus ir kokiu mastu bus įgyvendinama Nacionalinio saugumo strategijos nuostata, kad, pasiekus 2 proc., gynybos finansavimas bus toliau tolygiai didinamas.

Primenu, kad tokią nuostatą priėmė jau šios kadencijos Seimas.

Kurį laiką atrodė, kad pagaliau baigėsi spekuliacijos gynybos tema.

Deja, bet vėl pasigirdo 2000-ųjų kanonados. Tuomet Artūras Paulauskas buvo sėdęs ant gynybos biudžeto arkliuko, inicijavo pasipriešinimą įsipareigojimui dėl 2 procentų, siūlydamas vietoje to finansuoti švietimą. Tuomet dar tik siekėme narystės NATO, todėl tokios iniciatyvos buvo labai nepalankios.

Dabar – vėl tas pats. Jau girdisi balsai iš valdančiųjų, neva socialiniai reikalai, regionai suklestėtų, jei kažkoks NATO nereikalautų rūpintis gynyba, kad pasiekus 2 procentus, jokio tolygaus tolimesnio augimo nebereikia. Susidaro įspūdis, kad iš gynybos atimtas 100 mln. eurų padėtų jiems išspręsti visas problemas.

Kodėl nuolat spekuliuojama tik gynybos biudžetu? Kodėl, pavyzdžiui, ne Vidaus reikalų, nors šios sistemos biudžetas plius dar gauna europinius pinigus, kurių Krašto apsauga net negali gauti?

Mano pasiūlymas šiai Vyriausybei – netraukti vėl ir vėl to paties džino iš butelio.

Vyksta pokalbiai dėl naujo partijų susitarimo gynybos ir užsienio politikos klausimais. Jame visų pirma reikia susitarti, kad gynybos biudžetas nebebus priešinamas su kitomis sritimis, nes taip tik padedame priešiškai propagandai.

Taigi, šios dienos svarbiausias klausimas gynybos srityje – koks finansavimas bus po 2018 metų?

Vyriausybė į Seimą svarstyti biudžeto atėjo be aiškios žinios, kokios numatomos gynybos biudžeto finansavimo perspektyvos. Tik primenu, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, svarstant biudžetą, vienbalsiai to paprašė.

Neatsakė į mano klausimą ir Finansų ministras. Jį galima suprasti, mat nėra valdančiųjų politinio sprendimo šiuo klausimu.

Gaila, bet ir naujausiame partijų susitarimo projekte vėl įrašyta išplaukusi ir nekonkreti formuluotė.

Kodėl reikia aiškumo dėl ateities? Todėl, kad be tokio aiškumo Kariuomenė negali planuoti savo pajėgumų, negali nutarti, kada bus pereita prie pažadėtos visuotinės karo tarnybos, ar bus vystoma taip reikalinga „Žemaitijos“ brigada? Valstybės gynimo taryba yra patvirtinusi, ko labiausiai reikia Kariuomenei, tačiau be aiškios biudžeto perspektyvos viskas stovi...

Beje, man taip ir neaišku, kas „valstiečių“ pusėje yra svarbiausias žmogus gynybos srityje? Turėtų būti ministras, o suderintą poziciją turėtų paskelbti minėtos partijos pirmininkas. Tačiau Ramūnas Karbauskis niekada nėra pasisakęs nei dėl gynybos finansavimo ateities, nei apskritai dėl svarbiausių valstybės strateginių krypčių.

Kokia yra mūsų, Tėvynės sąjungos, pozicija?

Mūsų įsitikinimu, 2 proc. įsipareigojimas paribio sąlygomis gyvenančiai valstybei yra ne lubos, kurias turime pasiekti, o grindys, nuo kurių galime atsispirti. Reikia iš pagrindų keisti gynybos planavimo principus, kurie per ilgai buvo priklausomi nuo skiriamų lėšų gynybai. Taigi, Lietuvos kariuomenės iškelti gynybos planavimo prioritetai ir realios grėsmės turi diktuoti, koks turėtų būti krašto apsaugos biudžetas, o ne atvirkščiai, kaip buvo iki šiol.

Todėl 2 proc. nėra galutinis tikslas. 2 proc. nėra tikslas ir tik todėl, kad to reikalauja NATO.

Tikslas – reikalingi pajėgumai.

Saugumo aplinka nepasikeitė. Kai kam gal atrodo, kad baigėsi „Zapad“, baigėsi ir rūpestis mūsų gynyba. Neapsirikite. Gynyba dar ilgai bus mūsų nuolatinis rūpestis, tebesitęsiantis nuo XVI amžiaus.