Aišku, kaip ir dera, ji turi civilizuotą biurokratinį pavadinimą: „Dėl paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai dydžių ir teikimo“. Šis sprendimas atsirado dar šlovingais mero A. Zuoko laikais, tačiau esama valdžia, žadėjusi aiškumą ir skaidrumą miesto finansuose, įteisinto reketo taisyklių nesiruošia atšaukti, priešingai, jas tobulina.
Jeigu nusprendėte investuoti Vilniaus mieste, statyti daugiabutį, viešbutį, parduotuvę, sandėlį ar gamyklą, jūs tapote potencialus savivaldybės klientas, kuriam ši tvarka galioja. Derinant statybų sąlygas Jūsų bus mandagiai paprašyta skirti paramą socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai. Parama gali būti teikiama pinigais, turtu ar paslaugomis. Nors viename taisyklių punkte įrašyta, kad parama teikiama savanoriškai ir atsisakymas pasirašyti paramos sutartį teisinių pasekmių nesukelia, tam, kad nekiltų abejonių ar remti ir kiek remti, kitas taisyklių punktas įsakmiai rekomenduoja, kokią sumą investuotojas turi paaukoti. Sunku pasakyti, koks šamanas ir kokiomis dvasiomis remdamasis paskaičiavo, tačiau gyvenamiesiems pastatams ir viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, gydymo, poilsio ir sporto paskirties negyvenamiesiems pastatams 4,35 Eur už vieną kv. m. Jeigu ruošiatės statyti gamybos ir pramonės bei sandėliavimo paskirties pastatus, privalote savanoriškai paaukoti 1,45 Eur už vieną kv. m.
Tokio paslėpto savanoriško mokesčio kitaip, kaip reketu nepavadinsi. Bet visgi, kaip su ta laisva valia? Gal galima jo nemokėti? Panašu, kad ne. Savivaldybė viešai giriasi, kad paramos lėšos sudaro reikšmingą Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto dalį. 2017 metais pasirašytos net 143 sutartys dėl paramos piniginėmis lėšomis suteikimo, kurių bendra vertė sudaro 2 mln Eur. Savivaldybė teigia, kad surinktus pinigus naudoja ir verslo aplinkos mieste gerinimui. Pavyzdžiui, 2017 metais iš šio fondo 339,6 tūkst. Eur buvo išleista Neries krantinės tvarkymui. Visgi sunku suprasti, kaip tai pagerino verslo sąlygas mokestį susimokėjusiam verslininkui, kuris pastatė sandėlį ar gamyklą Vilniaus pakraštyje.
Paremti galima ne tik pinigais, bet ir turtu ar paslaugomis. Čia dar gilesnis miškas. Paramą turtu ir paslaugomis vertina Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija. Labai daug vietos interpretacijoms ir pagundoms. Kas besusigaudys, ar šalia naujo prekybos centro įrengtas keliukas yra tam verslui reikalinga susisiekimo komunikacija, ar bendras miesto infrastruktūros objektas, užskaitytas, kaip investuotojo savanoriška parama. Tai pastebėjo ir STT, pateikdama išvadas, kad egzistuojanti tvarka yra ydinga antikorupciniu požiūriu.
Labai dažnai Vilnius yra vaizduojamas kaip patraukli ir tinkama vieta investuoti. Norint, kad tai taptų ne tik deklaracijomis, bet ir realybe, reikia nedelsiant panaikinti tokius abejotinus paslėptus mokesčius, kurie gali prieštarauti esamiems įstatymams. Kad veikiančios tvarkos būtų suprantamos, skaidrios ir teisėtos, yra būtina priimti Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą. Taip pat norint sukurti draugiškesnę atmosferą verslo plėtrai, reikia iš esmės keisti žemės politiką miestuose. Kuo daugiau sklypų turės savininkus, tuo miesto plėtra bus nuoseklesnė ir sėkmingesnė. Norint tai pasiekti, reikia skatinti įsigyti žemės sklypus. O tai galima padaryti radikaliai keičiant žemės apmokestinimą. Žemės mokesčiai privalo tapti 10–15 kartų mažesni negu žemės nuomos mokesčiai. Esant tokiems prioritetams, žemės sklypų naudotojai bus suinteresuoti nuomojamą žemę įsigyti už rinkos kainą.