Štai valdžia nuo kitų metų ketina didinti nekilnojamojo turto mokesčius, taip pat dyzelino akcizą. Dėl to žmogaus būstas, jo šeimos židinys, gali tapti mokamas. Kitaip sakant, pradėsime mokėti už tai, kad gyvename. Negana to, mokėsime ir už tai, kad kažkur keliaujame. Ar į darbą, ar atostogauti – valdžia nori pasipelnyti iš būtinybės judėti.
Pikta? Turėtų būti.
Tačiau realybėje neturėtų. Nes šie lozungai realybės iš esmės neatitinka. Jie yra iš populizmo pradžiamokslio ištraukti metodai, kurių tikslas smarkiai sutirštinti spalvas, viską suabsoliutinti ir, neatsižvelgiant į logiką, pristatyti idėją ne objektyviai, bet taip, kaip patogu pristatančiajam.
Realybėje dyzelino akcizas didėja tiek, jog jei per mėnesį nuvažiuojate 1500 kilometrų su vidutiniškai efektyviu dyzeliniu varikliu (7 litrai dyzelio šimtui kilometrų), tuomet per mėnesį kurui teks išleisti maždaug 2,1 euro daugiau nei įprasta.
Mokesčiai padidėjo?
Taip. Realiai gyvenimas nuo to bent kažkiek pasikeitė? Ne. Pykti verta?
Normaliam, sveikam žmogui nelabai. Nebent esi didelė logistikos įmonė. Tuomet dėl augančio akcizo teks, nors ir nedaug, apsikarpyti pelno maržas. Kas niekuomet nėra smagu.
Bet juk jei didėja sąnaudos vežėjams, tai didės ir prekių kainos?
Taip, gali didėti. Tačiau, remiantis JAV 2016 metais atliktu labai plačiu tyrimu, transporto įmonėms kuras sudaro 38 procentus visų sąnaudų. Įvertinus, kad tyrimo metu vidutinė kuro litro kaina buvo kiek didesnė nei 1 doleris, o Lietuvoje dyzelino kaina yra ~1 eurą, galime apytikriai skaičiuoti, kad Lietuvos vežėjams kuro sąnaudų dalis nuo visų sąnaudų yra panaši. Todėl dėl dyzelino kainos augimo vežėjų išlaidos gali didėti 0,7–0,9 procento. Kas yra nelabai rimtas argumentas, norint nupiešti didelės problemos ir potencialiai augančių kainų paveikslą.
Kalbant apie nekilnojamojo turto mokestį, situacija dar įdomesnė. Dėl naujai priimto įstatymo NT mokestis nesikeitė visiems, kurių turimo nekilnojamojo turto vertė yra mažesnė nei 300 tūkstančių eurų.
Todėl jei Jūsų turimo NT vertė yra mažesnė už minėtą sumą, kaip, greičiausiai, 90–95 procentų Lietuvos gyventojų, nerimauti neturite dėl ko. Tuo tarpu jei priklausote turtingiausių gyventojų sluoksniui, per metus teks mokesčiams atseikėti papildomus kelis tūkstančius eurų.
Kas dėl to galėtų piktintis?
Turtingiausi Lietuvos gyventojai. Ypač tie, kurie savo turtu nenori dalintis su prasčiau gyvenančiais. Taip pat piktintis turėtų ir vargšė pensininkė, gyvenanti 5 kambarių bute Vilniaus senamiestyje. Tačiau gal tai jai bus puiki proga parduoti nereikalingą milijoninį turtą ir išvažiuoti kelionei aplink pasaulį, nesukant galvos, už ką sumokėti komunalinius mokesčius, idant galėtum nevalgęs gyventi bereikalingai dideliame bute.
Žiūrint labai bendrai, nuo kitų metų mokesčiai tarsi didėja.
Viską teisingai sudėliojus visuomenę galima įtikinti, jog šis didėjimas turės didelę neigiamą įtaką mūsų gyvenimui. Tačiau žiūrint į realius skaičius bei realią didėjimo įtaką tampa aišku, jog verksmai dėl augančių mokesčių yra tik suinteresuotų grupių lobizmo paveikti svaičiojimai.
Tuo tarpu objektyviai, dėl mokesčių pokyčių, gyvenimas daugeliui Lietuvos gyventojų nesikeičia.
Kitas puikus pavyzdys, kuomet manipuliuojama mokesčiais, yra bandymas įtikinti, jog labai maži mokesčiai įmonėms pritraukia begalę investicijų. Kas teoriškai yra akivaizdi tiesa, bet panagrinėjus praktiką ir logiką pasidaro nebe tokia akivaizdi ir ne visai tiesa.
Įmonės nėra gyvos, pačios įmonės sprendimų nedaro. Jas valdo žmonės, kurie ir priima sprendimus. O žmonės yra labai skirtingi, kaip ir jų pasirinkimų motyvai.
Yra didelė grupė žmonių, kurie automobilio eina pirkti į Škodos saloną. Tačiau jiems nėra didelio skirtumo, ar eiti į Škodos, ar Kia, ar Hyundai saloną. Nes jų tikslas yra tiesiog nusipirkti naują transporto priemonę už kuo mažesnę kainą. Šie žmonės nėra lojalūs klientai, jiems įmonės, iš kurios perka, veikla ir jos tęstinumas yra paskutinėje vietoje. Jiems tiesiog reikia pigaus automobilio.
Yra kita grupė žmonių. Jie automobilio eina pirkti į Porsche, Mercedes ar Aston Martin saloną. Šie žmonės, priešingai nei pirmieji, į kainą nežiūri. Jie nori kažko, ką gali pasiūlyti būtent konkretus gamintojas. Ir jiems vienodai, jei kitas gamintojas pasiūlys geresnę kainą – automobilis šiuo atveju perkamas tikrai ne dėl geros kainos. Tokie klientai dažnai yra lojalūs. Jiems svarbu, kad įmonė išlaikytų prestižą, veiktų ilgai ir sėkmingai. Automobilis, o kartu ir jį gaminanti įmonė, yra jų gyvenimo dalis.
Kadangi mokesčiai, skirtingai nei daugelis supranta, yra vienas efektyviausių būdų skatinti visuomenės ir trečiųjų šalių elgseną ir požiūrį į valstybę, juos dėliojant formuojama ir strateginė valstybės kryptis. Ne tik duonos kąsnis iš gyventojo paprasto atimamas.
Tam tikros valstybės renkasi būti pigių automobilių salonais. Jos sumažina mokesčius kiek įmanoma ir stengiasi pritraukti įmones, kurios ateina tik dėl vienintelės priežasties – mažų mokesčių. Lygiai taip pat iš valstybės bėga tą pačią sekundę, kai kažkas pasiūlo dar mažesnius mokesčius. Dėl ko vienintelis būdas išlaikyti tokias įmones yra nuliniai tarifai.
Taip pat yra valstybės, kurios investuotojus su įmonėmis traukia dėl kitų priežasčių. Štai Skandinavijos valstybės yra gerovės valstybės. Mokesčiai įmonėms ten yra kiek aukštesni nei pasaulio vidurkis. Tačiau jos gyvena puikiai, ten veikia daug stiprių verslų, kurie iš valstybių nebėga. Kodėl?
Pirmiausia dėl stiprios šeimos verslo kultūros (Lego, IKEA), kuri kyla iš to, kad valstybėje gyventi gera. Gerovės valstybės strategija išsiverčia į žmonių norą gyventi bei kurti toje valstybėje, nes jie jaučia, jog valstybė jiems duoda daug, tad ir atiduoti atgal negaila.
Antra, Skandinavijoje yra daug aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kurie jaučiasi laimingi gyvendami savo valstybėse bei turi aukštus darbo etikos, moralės standartus. Todėl laimingus, aukščiausio lygio profesionalus norinčios samdyti įmonės gali ignoruoti mokesčius ir tam tikrą veiklos dalį vykdyti aukštesnių mokesčių aplinkoje.
Skandinavija yra tik vienas iš daugybės pavyzdžių. Jis iliustratyviai parodo, jog itin maži mokesčiai įmonėms su ypatingai didelėmis investicijomis į tą valstybę neturi nieko bendro. Kaip ir su valstybės gyventojų gerove. Taip, mokesčiai negali būti itin dideli. Tačiau visiškai užtenka, jog jie suktųsi aplink pasaulinį arba regioninį vidurkį.
Nes globaliame pasaulyje įmonės lengvai gali įkurti holdingus ten, kur mokesčiai mažiausi. Iškelti fabrikus ten, kur darbo jėga pigi. Na, o tyrimus ir svarbiausius darbus konkurencingumui užtikrinti vykdyti ten, kur profesionaliausi darbuotojai. Tad išsioptimizuoti mokestinį tarifą įmonei, turinčiai bent vidutinį buhalterį, yra nesudėtinga.
Žinoma, jei norime traukti darbo vietų nekuriančius holdingus ir pigius fabrikus, turime kaip įmanoma labiau sumažinti mokesčius. Numušti juos iki nulio, nes kitaip anksčiau ar vėliau kažkas iš mūsų juos persivilios.
Tačiau tai reikštų, jog esame tiek nevykę, jog visiškai vienintelis mūsų pranašumas yra gebėjimas dempinguotis bei dirbti fabrikuose. Kad neturime nei fantazijos, nei strategijos, o investicijas sugebame pritraukti tik todėl, kad, kaip tie apgailėtini pardavimų vadybininkai, galime pasiūlyti nuolaidėlę.
Bet juk mes geresni. Gebame kurti nuostabius dalykus, rasti unikalius sprendimus. Nereikia klausytis bukų suinteresuotų grupių lozungų apie būtinai itin mažus mokesčius. Tai su gerove nesusiję. Tai susiję tik su godumu ir visišku fantazijos neturėjimu bei nuline saviverte. Bet ne su objektyvia realybe.
Mokesčiai turi būti konkurencingi ir tuo pačiu metu orientuoti į strateginį valstybės tikslą. Bet jokiu būdu ne itin maži. Nes mokesčių mažinimas siekiant pritraukti verslus yra tik nykus desperatiškas populisto šauksmas, kai jam pasibaigia menkutė fantazija. O praktiškai didelės investicijos yra pritraukiamos geromis idėjomis bei dar geresniu jų įgyvendinimu.