Lietuvos neaplenkia ir pasaulinės tendencijos – anot daugelio šalies ir užsienio ekspertų, globalizacijos laimėtojų ir pralaimėtojų skirties kuriama turto ir pajamų nelygybės problema Lietuvoje sparčiai didėja ir ima prilygti mažiau išsivysčiusioms Lotynų Amerikos valstybėms. Susidariusi padėtis verčia iš naujo kelti klausimus, koks turi būti valstybės santykis su verslu, kaip turime skatinti naujų, gerai apmokamų darbo vietų sukūrimą ar kokiais principais turėtų remtis mūsų mokesčių sistema, o svarbiausia, ar mūsų valstybė ir politikai yra pajėgūs pasiūlyti visiems teisingesnę ekonominę politiką? Šiomis ir kitomis temomis, bandydami apibendrinti ir visą iki šiol sukauptą „Idėja Lietuvai“ intelektualinį turtą, gruodžio 18 d. Kauno miesto savivaldybėje diskutuosime su garsiausiais Lietuvos ekonomistais, verslo atstovais ir užsienio svečiais iš JAV, Airijos, Vokietijos ir Lenkijos.
Ar esame ant bedugnės krašto?
Daugelis pasaulio analitikų pastebi, kad pajamų nelygybės problema visame pasaulyje tapo tokia pat, kokia buvo prieš du šimtus metų – audringo XIX amžiaus pradžioje, kurio metu kilo daugelis karų ir revoliucijų, ir kurį mūsų senoji valstybė pasitiko praradusi nepriklausomybę. Nepaisant romantiškų XX amžiaus pokario metų Vakarų Europoje bei kelių F. Fukuyamos „istorijos pabaigos“ dešimtmečių, auganti pajamų nelygybė vis labiau grasina liberaliai Vakarų demokratinei sistemai. Po finansų krizės demokratijų skaičius pasaulyje reikšmingai sumažėjo. Kaip atgauti demokratinę kontrolę, konkurencingumą ir laisvę Vakarų šalyse, kurių rinkėjų balsus dėl didėjančios pajamų nelygybės nušluoja nauji populistiniai judėjimai? Galbūt šie klausimai gali skambėti pernelyg patetiškai, tačiau gyvendami šiame regione mes turime matyti visą paveikslą ir jau šiandien bandyti priimti tokius sprendimus, kurie mums leistų čia išgyventi ir rytoj.
Pažymėtina, kad pajamų nelygybė dar XIX amžiaus pirmoje pusėje (kaip ir šiuo metu) išprovokuoja didelį kainų augimą, kuris, savo ruožtu, nelygybę padidina dar labiau, todėl, kad koncentruojantis turtui kainų sistemos paprastai nežino nei ribų, nei moralės kriterijų. Lietuvoje ši moralinė krizė jaučiama bene labiausiai – gyventojai maisto produktams vidutiniškai išleidžia beveik trečdalį savo pajamų – tai blogiausias rodiklis Europos Sąjungoje po Rumunijos. Kadangi Europos Sąjungos šalių vidurkis siekia vos 14 proc., daugelis europiečių gali gerokai daugiau pajamų skirti gerovės kūrimui, laisvalaikiui, mokslams ar asmeniniam tobulėjimui, o ne būtinosioms maisto prekėms, kaip lietuviai.
Kainos. Kainos. Kainos
Tokie tradiciniai situacijos aiškinimai, kaip kad Lietuvoje yra maža rinka, atskirų produktų brangimą nulėmė orų pokyčiai, infliaciją padidino didesni mokesčiai alkoholiui ir t. t. – nebeatrodo įtikinančiai. Juo labiau, kad tai neatsako į klausimą, kodėl maisto produktų kainos Lietuvoje lenkia kitas Europos valstybes, nors daugelio jų išsivystymo lygis bei gyventojų skaičius panašus. Dažnai bandoma prisidengti faktu, kad auga paslaugų kainos ir dėl to kyla bendras kainų vidurkis. Taip, paslaugų kainos auga sparčiai, tačiau auga ir būtiniausių maisto produktų kainos, o Premjeras, vietoj to, kad spręstų šią problemą, klausia, kas yra būtiniausi produktai?
Žinoma, nereikia pulti siūlyti sugrįžti atgal į reguliuojamų kainų laikmetį – tai tik įtvirtintų dar didesnę vergiją. Tačiau turime pripažinti, kad esama sistema neveikia. Augančios kainos, didėjanti nelygybė ir jūrmylėmis augantis valdžios atotrūkis rodo etinius, moralinius trūkumus, kuomet senos europietiškos žmogaus orumo, bendro gėrio ar solidarumo vertybės pakeičiamos rytietišku cinizmu, arogancija, panieka ir puikybe, kuria labai greitai pradeda spinduliuoti dažna Lietuvos Vyriausybė. Tuomet politinis kapitalas labai greitai iššvaistomas įvairiems menkaverčiams siūlymams, retas kurių sumažina nelygybę.
Kaip vieną iš pasiūlymų, galintį padėti ištaisyti augančių kainų problemą, dažnai girdime prekybos tinklų konkurencijos didinimą. Todėl būtina atitinkamai keisti ir mūsų įstatyminę bazę tam, kad paskatintume naujų, Europoje populiarių prekybos tinklų atėjimą į mūsų rinką. Tačiau vien „Lidl“ ar kitų užsienio prekybos tinklų atėjimo čia nepakaks. Kaip rodo tarptautiniai pavyzdžiai, tokiais atvejais judama ir ūkio subjektų koncentracijos laipsnio mažinimo link. Šiuo atveju diskutuotinos yra Konkurencijos įstatyme nustatytos toleruotinos prekybos tinklų koncentracijos ribos (1 ūkio subjektas – 40 proc. rinkos, 3 ūkio subjektai – 70 proc. rinkos) ir ar nereikėtų nuleisti kartelės.
Aptariamame kontekste įdomus ir 2015 metais prasidėjęs Vokietijos kartelinių susitarimų tarnybos ir monopolių komisijos ginčas su didžiausio Vokietijos prekybos tinklo „EDEKA“ ketinimų perimti iki šiol bene ilgiausiai Vokietijoje veikusį mažmeninės prekybos tinklą „Kaisers & Tengelmann“. Komisija, priimdama neigiamą sprendimą dėl šio perėmimo, atsižvelgė į prekybos tinklų rinkos dalis atskiruose Vokietijos regionuose ir į kitus konkurenciją įtakojančius kriterijus. „EDEKA“ rinkos dalis Vokietijos mažmeninėje maisto produktų prekybos rinkoje 2015 m. siekė 25,3 proc. (antroje vietoje „REWE“ – 15 proc.) Negavusi kartelinių susitarimų tarnybos sutikimo, EDEKA 2015 balandžio 29 d. kreipėsi į federalinę ekonomikos ministeriją dėl išskirtinio leidimo perimti „Kaisers & Tengelmann“ suteikimo. Kairysis Vokietijos ekonomikos ministras Sigmar Gabriel (Vokietijos socialdemokratų partija SPD) po beveik metus trukusių svarstymų, tačiau nepaisydamas Vokietijos kartelinių susitarimų tarnybos ir monopolių komisijos išvadų, 2016 kovo 17 d. pasirašė ministro įsakymą, kuriuo leido prekybos tinklui „EDEKA“ įsigyti „Kaisers & Tengelmann“.
Minėtas įsakymas sąlygojo monopolių komisijos pirmininko atsistatydinimą, kuris tokiu būdu išreiškė protestą prieš ekonomikos ministro veiksmus. Šis ekonomikos ministro įsakymas susilaukė didelio atgarsio ir kritikos. Pagrindinis „EDEKA“ konkurentas prekybos tinklas „REWE“, taip pat teikęs pasiūlymus perimti „Kaisers & Tengelmann“ filialus, apskundė ekonomikos ministro įsakymą ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. Diuseldorfo miesto teismas, atsižvelgdamas į prekybos tinklo „REWE“ skundą, laikinai sustabdė ekonomikos ministro S. Gabriel įsakymo galiojimą, kuriuo buvo įteisintas „EDEKA“ prekybos tinklo „Kaisers & Tengelmann“ perėmimas. Graži teisinė kova prieš Vokietijos socialdemokratų norą įtvirtinti dar didesnę rinkos koncentraciją, ką dažnai, beje, skatindavo ir kairiaisiais save vadinantys socialdemokratai Lietuvoje. Beje, reikėtų pastebėti, jog nepaisant dar vis didelės koncentracijos mažmeninės prekybos sektoriuje, namų ūkių išlaidos maisto produktams Vokietijoje kol kas išlieka vienos mažiausių pasaulyje ir (pan., kaip ir JAV) svyruoja tarp 9–11 proc.
Dar vienas viešojoje erdvėje mažiau aptariamas būdas mažinti kainas – įvairių prekybos tinklų kainų struktūros išskaidrinimas – kitaip tariant, antkainio paviešinimas, kuris Lietuvoje atskiruose tinkluose galimai yra nepagrįstai didelis. Antkainio viešinimas leistų geriau suvokti kainų grandinę ir faktorius, lemiančius galutinę kainą, įskaitant pardavėjo maržą. Tai paskatintų prekybos tinklus atsakingiau žvelgti į antkainių didinimą bei leistų geriau palyginti kainas to paties prekybos tinklo parduotuvėse skirtingose Lietuvos vietose.
Prancūzijoje veikiantis prekybos tinklas „O’tera“ jau įgyvendino šį sprendimą savanoriškai, parduotuvėse kainas išskaidydamas ir nurodydamas prekybininko maržą. Žinoma, „O‘tera“ yra nedidelis regioninis prekybos tinklas, todėl sprendimų viešinti prekių antkainius kaštai yra sąlyginai nedideli. Didesniems prekybos tinklams toks modelis galėtų pasunkinti administracinę naštą, todėl svarstytinas gali būti variantas viešinti tik tam tikrų, būtiniausių prekių antkainius. Tai vartotojui suteiktų galimybę geriau palyginti, kokį antkainį už siūlomą analogišką prekę uždeda skirtingi prekių ar paslaugų tiekėjai. Šis būdas taip pat užkirstų galimybę prekių pardavėjams nepagrįstai didinti kainas, nes, pakilus prekės kainai, bet prekės kainai be antkainio likus tokiai pačiai, apie galimai nepagrįstą prekės kainos padidinimą bus informuotas vartotojas.
Tekste minėto prekybos tinklo „O‘tera“ vadovų teigimu, toks būdas netgi padeda įgyti daugiau klientų. Gal ir Lietuvoje atsiras toks tinklas, nebijantis parodyti, kad didesnę kainos dalį šiandien sudaro pernelyg godūs tarpininkai bei prekybininkai.
Vietoje pabaigos
Gruodžio 18 d. renginyje Kaune aptarsime ir kitas idėjas Lietuvai, kaip efektyviau kovoti su vis didėjančiu rinkos monopolizavimu bei augančiomis kainomis. Privalome nepamiršti paramos smulkiajam ir vidutiniam verslui, taip kartu keliant ir gyventojų perkamąją galią. Vienas iš pavyzdžių remti kiekvieną jauną verslą – 3 metus nekrauti mokesčių naštos, rengti nuolatinius mokymus visiems verslą pradedantiems, pakeisti stambių prekybos tinklų darbo laiką, supaprastinti verslo įsisteigimo procesą, pvz., leisti steigti verslo įmones internetu.
Be abejonės, be rimtų struktūrinių (ypač švietimo, didesnių investicijų į mokslinius tyrimus) ar mokestinių reformų, nuoseklaus darbo pritraukiant investicijas į regionus, sugrįžtančios Lietuvos (bei pilietybės išlaikymo) teisingesnės ekonomikos mums sukurti nepavyks. Tačiau matydami augančią pajamų nelygybę, kurią ketvirtoji pramonės revoliucija turėtų dar labiau padidinti, turime nedelsdami ieškoti konkrečių priemonių, kaip būsimoje ateities Lietuvos ekonomikoje atkurti pagrindus žmogaus orumui, bendram visų gėriui bei solidarumui. Sprendimas kurti tokią ekonomiką yra pirmiausia moralinis ir, beje, labai ilgai lauktas daugelio Lietuvos piliečių.