Stebint iš šalies masine isterija virtusią diskusiją dėl Lukiškių aikštės ateities, kyla klausimas, ar mums kada nors pavyks nuveikti ką nors reikšmingo nesiriejant, nemenkinant vienas kito? Mes patys save diskredituojame: skelbiame konkursą, kurio rezultatus po to naikiname; klausiame visuomenės nuomonės, ką jie norėtų matyti Lukiškių aikštėje, po to tą nuomonę ignoruojame. Ir ilgai ilgai su pasimėgavimu viešai svarstome, kas kaltas ir kas teisus. Vėl atgaivinamas skaldymas į „savus“ ir „priešus“, vėl kabinamos etiketės „vytininkai“ ir „bunkerininkai“. Tikslu tampa ne visą Tautą vienijanti idėja, ne siekis susivienyti, įamžinant visus, kovojusius už mūsų Tėvynės laisvę, o noras nugalėti „juos“, turinčius kitokią nuomonę nei mes.
Kaip turėtų atrodyti simbolinė aikštė Vilniaus centre, mes svarstome jau ne vieną dešimtmetį. Nors į šį procesą kišasi visi, kas netingi – politikai, visuomeniniai veikėjai, įvairios žinybos, – Valstybės šimtmečio jubiliejų sutiksime susipriešinę, su nepabaigta Lukiškių aikšte, kaip ir su nepastatytu paminklu J. Basanavičiui.
Kiekvienas – kas isteriškai rėkiant, kas tyliai su lozungu „Tylinčio neperrėksi“ – tempia antklodę, išaustą lietuvių vienybės ir meilės savo šaliai siūlais, į savo pusę. Vieniems Vytis tapo meilės Lietuvai ir patriotizmo lakmuso popierėliu: kuo didesnis ir aukštesnis, tuo ir meilė stipresnė. Kitiems partizanų bunkerio motyvas – tai modernaus meno, modernios meninės išraiškos bei suvokimo forma. Kova už progresyvų meną.
Šiandien nusivažiavome iki to, jog tai, ar Vytis stovės Vilniuje, ar Kaune, iliustruos vieno ar kito politiko meilę Lietuvai. Girdi, jis antai pasistengė, štai kokį milžinišką Vytį pastatė ir kaip greitai. Nes, matomai, jis myli Lietuvą ir vertas jos. Kas bus pirmas – Vilnius ar Kaunas – ir kieno bus didesnis?
Kas tai – mūsų visų provincialumas ir pasipūtimas ar elementarus miesčioniškas mentalitetas? Kompleksai, bandant absurdiškomis diskusijomis bei pompastiškais mitingais pridengti tai, kas nuoga – vienybės stoką, nepagarbą kitaip mąstančiam, patyčių kultūros klestėjimą, nenorą tartis, eiti į kompromisus vardan bendro reikalo ir negebėjimą/nenorą kažką keisti į gerą, nesiekiant vien tik savo siaurų tikslų? Ar mes dar prisimename, kad atnaujinta Lukiškių aikštė turėjo tapti visų mūsų pasididžiavimu, bendru „kūdikiu“, nauju ir visus telkiančiu atskaitos tašku? Dabar yra akivaizdu, kad meninio akcento Lukiškių aikštėje parinkimas tampa vidinių politinių kovų ar politinių balų rinkimo arena. Tai daroma negailestingai griaunant ir trypiant pagrindinį šios aikštės ir meninio akcento statymo tikslą: visos Tautos suvienijimo bei sutelkimo ir pagarbos pareiškimo visiems žuvusiems už Lietuvos laisvę tikslą. Dabar gi tikslai kiti – kam artėjantys Prezidento rinkimai, kam galimybė save parodyti dideliu patriotu, o kam ir puiki galimybė garsiai apie save priminti.
Greitai švęsime 100 metų mūsų valstybės jubiliejų. Klausimas vis tas pats: ar mes galime sutelktai ir visi kartu ką nors reikšmingo nuveikti, dėl ko visi didžiuotumėmės? Ar galime pradėti rimtus darbus ir užbaigti juos, palikdami savo pėdsaką ateinančioms kartoms? Ar ateinančios kartos mūsų laiką atsimins tik kaip nesibaigiančių barnių, tuščių politinių muštynių bei ambicijų ir visiškos nekompetencijos laikotarpį?
Negi Lukiškių aikštė taps dar vienu neužbaigtu stadionu Vilniuje, simbolizuojančiu aklą savanaudiškumą, nenorą ar nesugebėjimą rasti vienijančių sprendimų, nejautrumą visuomenei ir tiesiog nekompetenciją?
Nejaugi tik taip mes tesugebame sutikti 100-ąjį mūsų Valstybės jubiliejų?