Šou surengtas pagal geriausias sovietmečio tradicijas – valstybės vadovas apie savo dalyvavimą rinkimuose pasakė susitikime su Gorkio automobilių gamyklos GAZ, nuo Stalino laikų gaminančios milicijos „ožius“ ir karinius sunkvežimius, darbininkų kolektyvu.
Vargu, ar kas galėjo tikėtis, kad V. Putinas tiesiog pasitrauks, palikdamas sutrikusius rusus rinktis dar labiau už jį nusibodusio komunisto Genadijaus Ziuganovo, isteriško rėksnio Vladimiro Žirinosvskio ir kandidate „prieš visus“ save vadinančios pramogų pasaulio įžymybės Ksenijos Sobčiak.
Tikrajam opozicionieriui Aleksejui Navalnui, atvirai vadinančiam valdančiąją „Vieningosios Rusijos“ partiją ir V. Putino aplinkos žmones vagimis, Rusijos vyriausioji rinkimų komisija nė neketina leisti dalyvauti rinkimuose. Pretekstas – teistumas byloje dėl medienos grobstymo valstybinėje įmonėje „Kirovles“, nepaisant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kad ją nagrinėjant buvo pažeista A. Navalno ir kitų nuteistųjų teisė į sąžiningą teismą.
Gerokai daugiau intrigos, negu klausimas, ar V. Putinas dalyvaus rinkimuose, kėlė jo galima reakcija į Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimą uždrausti Rusijai dalyvauti 2018-ųjų Pjongčango olimpinėse žaidynėse. Vietoje nacionalistų laukto šūkio #NoRussiaNoOlympics, rusai išgirdo nuosaikų susitaikymą su TOK sprendimu ir netgi pripažinimą: „Mes iš dalies esame patys kalti, kad davėme tam dingstį“.
V. Putino pareiškimas, kad Rusija neskelbs jokio Olimpiados boikoto ir netrukdys savo olimpiečiams dalyvauti žaidynėse, jei tik jie norės varžytis po neutralia vėliava, tuo metu, kai Ramzanas Kadyrovas jau spėjo pranešti draudžiantis čečėnams vykti į Pjongčangą, gali mums padėti suprasti Rusijos prezidento mąstymo būdą. Teorija apie kampe užspiestą žiurkę, kuri kandžiojasi todėl, kad neturi, kur trauktis, čia visiškai netinka. V. Putinas tebesielgia kaip paauglys iš Peterburgo gatvių gaujos – drąsiai skriaudžia silpnesnius tik tada, kai mato, kad jo visi bijo. O kai susiduria su tvirta valia duoti atkirtį arba neišvengiama bausme už savo chuliganišką elgesį, pabruka uodegą ir inkšdamas traukiasi.
TOK sugebėjo savo sprendimą pateikti taip, kad Rusijai neliko kitos išeities, kaip tik susitaikyti su pažeminimu, kad Pjongčange neplevėsuos jos vėliava ir neskambės himnas. Boikoto atveju sankcijos būtų pratęstos dar 2 olimpinėms žaidynėms. Be to, Rusijai svarbu išsaugoti teisę 2018 m. rengti pasaulio futbolo čempionatą, kuris griežtos konfrontacijos su pasaulio sporto bendruomene atveju dar gali būti perkeltas į kurią nors kitą šalį.
Vakarų politikai pamažu pradeda suprasti V. Putino mąstymo būdą, nors dar pasigirsta pavienių balsų, ypač iš Vokietijos socialdemokratų ir Pietų Europos, kad santykius su Rusija reikia atšildyti. Tačiau amerikiečiai, britai ir netgi prancūzai jau suvokė, kad V. Putinas nėra toks tvirtas ir nepažeidžiamas, kokiu bando apsimesti. Veikiau atvirkščiai, visi tie pusnuogio jodinėjančio ant arklio ir turistaujančio rūsčioje Sibiro gamtoje Rusijos prezidento vaizdai skirti paslėpti užsikompleksavusio dėl savo mažo ūgio, senstančio kūno ir silpstančios šalies, jam valdant tapusios tokia pat nekenčiama visų kaimynų kaip Šiaurės Korėja, bejėgiškumą. V. Putinas supranta, kad negali pateisinti savo šalies piliečių geresnio gyvenimo lūkesčių, todėl, tarsi silikoninį falo imitatorių kiša jiems pakaitalą – iliuziją, kad Rusija tapo tokia pat grėsminga visam pasauliui, kokia buvo Sovietų sąjunga.
Vakarai suprato, kad V. Putinui reikia ne nuolaidžiauti, o stipriau jį paspausti, todėl JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas atvirai sako, kad Maskvai įvestos sankcijos galios, kol Rusija pasitrauks iš Donbaso ir sugrąžins Krymo pusiasalį Ukrainai. Nesuveiks – bus griežtinamos tol, kol pradės veikti. Donaldo Trumpo administracija šią savaitę pranešė ketinanti paskelbti naujas sankcijas už tai, kad Rusija pažeidė Šaltojo karo pabaigoje JAV ir Sovietų sąjungos pasirašytą sutartį dėl vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo, Rusijos propagandos skleidėjai „RT“ ir „Sputnik“ priversti registruotis užsienio agentais.
Baltijos šalims tai suteikia unikalią progą perduoti savo sukauptas žinias ir patirtį užkardant Rusijos įtaką NATO sąjungininkams. Tai, ką vos prieš keletą metų vakariečiai vadino potrauminėmis fobijomis, užsilikusiomis nuo Baltijos šalių sovietinės okupacijos, dabar pripažįstama ekspertinėmis žiniomis. O Lietuvoje jau pats metas visas karinio, informacinio ir energetinio saugumo priemones, kartais dubliuojančias viena kitą, bet paliekančias neuždangstytų spragų, leidžiant Rusijos kapitalui skverbtis į mūsų strategines įmones ir vilioti pažeidžiamus politikus, sujungti į vieną grėsmių užkardymo programą.