Jokio dalyvavimo eisenoje, jokios vėliavos, jokio himno, jokios žymės apie Rusiją atidarymo ceremonijoje. Atskiri atletai (anksčiau nepagauti su dopingu) galės dalyvauti, jei juos individualiai pakvies, ir tuo atveju, jei jie laimėtų, Rusijos himnas neskambės, vėliavos niekas nekels ir medaliai nebus priskiriami Rusijai.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Rusija tiesiog sproginėja ir žaižaruoja įniršiu. Garsūs rusai vieni su kitais rungtyniauja, spjaudydami išmanius ir tulžingus prakeiksmus Vakarams. Iš tikrųjų, žinoma, sprendimą priėmė visas Tarptautinis Olimpinis Komitetas, ne Amerika ir ne Šveicarija, bet Rusija taip gerai prisimena auksinį laikmetį, kai Sovietų Sąjunga galėjo komitetą papirkinėti, įtakoti ir manipuliuoti gerais kišeninio prosovietinio olimpinio prezidento Chuano Antonio Samarančo valdymo laikais, todėl ir dabar Kremliuje yra įsitikinę, kad čia viskas Vakarų užsakyta. „Jie mūsų bijo“, sako apie užsieniečius garsūs rusai, nuo politikų iki visuomenininkų, ir kaltina Vakarus „genocidu“, „karu“ ir „rasizmu“. Šiomis dienomis Maskvoje gero tono požymis yra įrodinėti savo patriotizmą ir lojalumą Putino režimui, garsiai piktinantis visu pasauliu, susimokusiu prieš Motulę Rusiją. Taip pat organizuotai visi rodė pasipiktinimą priešu ir sankcijomis ir reiškė paramą režimui, kai vieningai palaikė karą Ukrainoje ir Krymo okupaciją. Dabar atidarytas naujas Šaltojo Karo frontas – olimpinės žaidynės.
Rusijai taip skauda todėl, kad nuo Sovietų Sąjungos laikų sportas buvo ne šiaip svarbus dalykas, o svarbiausias nacionalinio pasididžiavimo įrankis, toks pat reikšmingas, kaip branduoliniai ginklai. Šalis nelabai turėjo kuo didžiuotis: mokslas buvo silpnas, švietimas atsilikęs, medicina buvo tokia, kad net šalies lyderių negalėdavo gydyti be užsienio specialistų pagalbos, pramonė nelabai kvėpavo be Vakaruose perkamos įrangos ir staklių, o iš meno pora teatrų Maskvoje ir Leningrade turėjo eksportinės kokybės baletą, kurį ir vežiodavo po pasaulį. Dar buvo cirkas su lokiais ant pačiūžų.
Sportui buvo negailima nieko, nes medaliai ir himnas, grojamas pasaulio stadionuose, kompensuodavo visus trūkumus šalyje, kuri neturėjo kuo girtis. Sovietų Sąjunga buvo alkana, šalta, pilka, apjuosta spygliuota viela ir neleidžianti savo piliečių išvykti į užsienį, kad nepabėgtų, žmonės buvo tokie užguiti, kad per tarptautines parodas Maskvoje stovėdavo eilėse, kad gautų spalvotų polietileno maišelių ir rašiklių, bet apdovanojimo ceremonija per Olimpiadą, griaudėjantis himnas ir kylanti raudona vėliava su kūju ir pjautuvu leisdavo visiems vargetoms prie televizorių pasijusti Didžios Šalies atstovais.
Per olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, kai atletai žygiuodavo aplink stadioną, Sovietų Sąjungos žmonės, prilipę prie televizorių, žavėdavosi jų sportininkams specialiai užsienyje pasiūtomis uniformomis, kurių jų didžios šalies pramonė negalėjo pagaminti, ir galvodavo, kad štai pagaliau visi tie pasipūtę užsieniečiai mato sovietinius žmones ir negalvoja apie juos, kaip apie kailinėmis kepurėmis ir šimtasiūlėmis apsitaisiusius kolūkiečius ir laukinius. „Dabar mus gerbia“, galvodavo Sovietų Sąjungos piliečiai. Jie buvo vieninteliai, kas taip galvodavo.
Sovietų žmonės manė (klaidingai, bet vieningai), kad dabar jau, sporto pasiekimų dėka, pasaulis jų šalį vertina ir ja žavisi. Jie manė, kad kaskart, kai jų atletai gauna aukso, sidabro ir bronzos medalius, jų purvina šalis tampa truputį geresnė ir kilnesnė, kaip tarybinis „konjakas“, kurio prastai atspausdintos etiketės būdavo dabinamos medalių virtinėmis. Ir visos priemonės buvo tinkamos, kad tų medalių būtų kuo daugiau: sporto bazės ir aikštynai, sporto mokyklos ir stovyklos, beribis ir bedugnis finansavimas ir, žinoma, „sporto medicina“. Paslaptis buvo atvira: sporto medicina nebuvo apie patemptų raiščių gydymą. Tai buvo atskiras mokslas apie tai, kaip gerinti sporto rezultatus uždraustų priemonių pagalba ir neįkliūti.
Didžioji sovietinio sporto fiesta ir savęs rodymo pasauliui triumfas buvo, be abejo, 1980-ųjų metų vasaros olimpinės žaidynės Maskvoje. Sostinės išdabinimas ir demonstravimas tūkstančiams atvykusių užsieniečių, nekalbant jau apie sporto kompleksų statybą ir pasiruošimas televizijos transliacijoms, kurios būtų priimtinos pasaulio televizijos kompanijoms, kainavo taip brangiai, kad net šalies vadovai uždaruose pasitarimuose svarstė, ar neverta atsisakyti tų žaidynių. Galiausiai nusprendė – ne, negalima, pasirodymas prieš pasaulį yra šventas dalykas.
Sovietų Sąjungos nebeliko, bet „teisių perėmėja“, kaip save vadina Rusija, įpročių ir vertybių nepakeitė. Dabar iš Kremliaus atėmė mėgstamiausią propagandinį žaisliuką, ir tai bus pažeminimo ir liūdesio žiema pasipūtusiai šaliai, kuri niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad ji tėra labai didelė Trečiojo Pasaulio teritorija su branduolinėmis raketomis ir verta tik tiek, kiek pasaulio rinkoje vertos jos naudingosios iškasenos.