Konservatorių ir socialdemokratų pirmininkų rinkimai buvo sulaukę gerokai daugiau nacionalinio dėmesio, debatų, aistrų. Todėl tokia tyla, prisipažinsiu, stebina. Ir kartu skatina bent individualiai paanalizuoti liberalų dabarties kryžkeles ir ateities scenarijus. Liberalizmas, kaip teisingai sakė patys liberalai, yra gerokai didesnis ir reikšmingesnis nei pati partija, ir kartu, pridėčiau nuo savęs, per daug svarbus palikti jį svarstyti tik liberalams.

Kodėl neverda priešrinkiminės aistros?

Trys galimos priežastys, ir visos tarpusavy susijusios. Viena, nelabai yra intrigos, yra aiškus, dominuojantis lyderis – manoma, kad laimės patyręs, įtakingas senbuvis, frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas. Seimo narys Vitalijus Gailius kandidatuodamas, iš tikrųjų, daugiau sprendžia ne liberalų ateities, bet savo asmenines politines problemas, kilusias dėl jo politinio nepatyrimo, kai susiviliojus S. Skvernelio gundymu dėl teisingumo ministro, dabar tenka tokiu būdu įrodinėti savo ištikimybę liberalizmui. Nors jis buvo neblogas pareigūnas ir yra neblogas Seimo narys, su klasikiniu liberalizmu turbūt turi nelabai daug bendro (ar bent jau to nėra ryškiau atskleidęs). O net ir teoriškai – liberalų pirmininkas su generolo antpečiais – būtų įdomus ir originalus lietuviškos partinės sistemos indėlis į pasaulinę politinio liberalizmo istoriją.

Nors Gailius buvo neblogas pareigūnas ir yra neblogas Seimo narys, su klasikiniu liberalizmu turbūt turi nelabai daug bendro (ar bent jau to nėra ryškiau atskleidęs). O net ir teoriškai – liberalų pirmininkas su generolo antpečiais – būtų įdomus ir originalus lietuviškos partinės sistemos indėlis į pasaulinę politinio liberalizmo istoriją.

Antra, pirmininko rinkimai ne tiesioginiai – kitaip nei socialdemokratų ir konservatorių – liberalų lyderį renka ne visi partijos nariai, bet tik suvažiavimo delegatai. Dėl tokios sistemos iš esmės dingsta viešų debatų ir agitacijos (tiek skyriuose, tiek nacionalinėje medijoje) poreikis, daugiau lemia elitų susitarimai bei vadovybės ir regionų santykiai. Trečia, tiek plačioji visuomenė, tiek nuomonių lyderiai galimai nemano, kad tie rinkimai turi didesnį poveikį politinei sistemai, nes liberalai (dar net neprasidėjus toliau juos smukdysiančiam teismo procesui) svyruoja ties pavojinga 4–6 proc. populiarumo, garantuojančio partijos proporcinį patekimą į Seimą, riba ir šiuo metu yra tik viena iš kelių opozicinių frakcijų, neturinti nuolatinio pirmininko ir paskendusi didelėse teisminėse problemose.

Vis tik manau, kad veikdami sumaniai bei strategiškai liberalai gali perkopti 5 proc. barjerą kituose Seimo rinkimuose. Be to, jų poveikis svarbus Lietuvos politinei sistemai ir kitu požiūriu. Pirma, tai politinis Vakaruose įtakingos, klasikinės ideologijos – liberalizmo – veidas Lietuvoje, todėl vien dėl savo filosofinių pamatų teoriškai pretenduoja į reikšmingesnę rolę nei dažnos ir laikinos lietuviškojo populizmo plaštakės. Taip pat politiškai gyvybingi ir konkurencingi liberalai pardoksaliai, bet teigiamai veikia ilgalaikę didžiausios centro dešinės – konservatorių partijos trajektoriją. Palaikoma gyvybinga konkurencija dėl nuosaikaus centro rinkėjų neleidžia pernelyg radikalizuotis konservatoriams ir jų politinei strategijai bei laikysenai.

Taigi kokias dilemas šį savaitgalį spręs liberalai? Atsakymas gali būti netikėtas: šiandien – jokių. Tikroji pasirinkimo kryžkelė išryškės ne šį savaitgalį, bet maždaug po pusantrų metų, kai reikės rinktis tarp dviejų galimų alternatyvių kelių. Eugenijaus Gentvilo, kaip išmintingo, vieno labiausiai patyrusių Lietuvoje politiko, perėjusio visas valdžios šakas nuo mero, ministro, laikinojo premjero iki Europos Parlamento nario, šiandien rolė yra tranzitinio, krizės vadybininko, o ne ateities lyderio. Jo uždavinys yra sugebėt išsaugoti partiją nesubyrėjusią ir paruošti tiek partiją, tiek naują būsimąjį liberalų lyderį, ateičiai. Kartu tai jam yra ir svarbi moralinė atsakomybė dėl prieš tai buvusio jo ilgamečio mokinio Eligijaus Masiulio korupcinių klystkelių – paruošdamas naują lyderį jis turi kartu išpirkti (prieš liberalų simpatikus) Eligijaus Masiulio kaltes.

Taigi kokios alternatyvos liberalų lauks po dviejų metų ir kam turi pasiruošti Gentvilas?

Scenarijus nr. 1 – „Importuotas lyderis – verslininkas“

Pirmasis galimas scenarijus – importuotas (ar kaip madinga šiandien sakyti – „outsource’intas“) lyderis. Apie tokį variantą, įskaitant naujos partijos steigimą, jau buvo netiesiogiai garsiai prabilęs Petras Auštrevičius. Pats buvo analogišku būdu tapęs Liberalų Sąjūdžio pirmininku, kai po gana sėkmingų 2004 m. Prezidento rinkimų (jis liko trečias po Adamkaus ir Prunskienės su net 19 proc. balsų) buvo pakviestas tapti liberalų, neseniai atsiskyrusių nuo Zuoko, lyderiu.

Analogiškas scenarijus galėtų būti ir po 2019-ųjų prezidento rinkimų – tik šįkart vietoje Auštrevičiaus reikėtų įrašyti Roberto Dargio pavardę. Jau dabar pradėjęs pasiruošimo Prezidento rinkimams kampaniją (užsakomieji straipsniai žurnale „Žmonės“ ir intensyvūs vizitai po regionus) jis gali būti patrauklus variantas tiems, kurie liberalizmą daugiausia tapatina su tuo, kam daugiausia advokatauja Laisvos rinkos institutas – kuo mažiau mokesčių, kuo mažiau reguliavimo, kuo daugiau laisvės verslui, o valstybė neretai laikoma blogiu per se.

Analogiškas scenarijus galėtų būti ir po 2019-ųjų prezidento rinkimų – tik šįkart vietoje Auštrevičiaus reikėtų įrašyti Roberto Dargio pavardę.

Taip pat Dargis, būdamas pramonininkų federacijos vadovu ir stambiu verslininku (perleidusiu sūnui statybų bendrovę), kaip sektinas modelis yra patrauklus regioniniams liberalų lyderiams, patiems slapta pasvajojantiems būti tokiu kaip jis. Tai daugiausia merai, vienmandatininkai ir savivaldybių Tarybų nariai, kurie paprastai patys (arba užrašę žmonoms ar vaikams) turi statybų bendroves ir siekia valdžios rajone, nes buvimas vietiniame Rotary ar Lions klube jau būna atsibodęs, todėl socialiai save realizuoti norima politikoje. O tuo pačiu, žiūrėk, netyčia nubyra ir savivaldos viešųjų pirkimų užsakymų vienas kitas euras šeimos įmonei! Tokio tipažo liberalų vienmandatininkai ir merai (kaip išryškėję Plungės, Joniškio atstovai ar anksčiau buvęs Kaišiadorių meras) šiandien sudaro reikšmingą ir įtakingą partijos dalį.

Galime įtarti, kad dauguma tokių regioninių lyderių yra pragmatikai konjunktūristai ir pasitraukė iš Zuoko partijos tik tada, kai buvo akivaizdu, kad Liberalų Sąjūdis turi didesnį potencialą bei aukštesnės politinės grąžos galimybę negu menkstantys liberalcentristai. Jų flangas neklausė Šimašiaus raginimų bei balsavimu palaikė urėdus, jų politinės filosofijos, ar tiksliau būtų sakyti – politinės pragmatikos – išpažinėjai palaikė Kristupo Krivicko iškėlimą į Šilalės vienmandatininkus. Beje, pastarojo kandidatūra buvo atšaukta tik pasipiktinus socialiniams tinklams ir kultūriniams liberalams.

Roberto Dargio akcijos šiame flange dar labiau pakiltų tuo atveju, jei Prezidento rinkimų pirmajame ture jis surinktų daugiau nei 7 proc. balsų. Tai taptų svariu argumentu, kad jis gali „patempti“ į viršų ir liberalus po metų vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

Scenarijus nr. 2 – „Išaugintas lyderis – kultūrinis liberalas“

Antrasis scenarijus – išsiaugintas savas, naujas lyderis. Tokiu politiku po dviejų metų turi galimybę tapti Aušrinė Armonaitė. Armonaitė buvo gaivus ir reikalingas vėjo gūsis liberalams. Ji jau per pirmus metus Seime nuosekliai ir principingai gynė savo politinę liniją bei išlaikė programinį integralumą. Kitaip nei kitas, taip pat perspektyvus liberalų politikas Simonas Gentvilas, užsiėmė ne komunalines, bet nacionalines temas, nėjo obuoliauti su urėdais, metodiškai, šiuolaikiškai ir inovatyviai komunikavo su savo šalininkais bei rinkėjais. Be to, vien žiūrint į partinės konkurencijos lauką, atsinaujinus ir socialdemokratams, ir konservatoriams, būtų logiškas žingsnis neatsilikti su laikmečio dvasia ir liberalams. Priešingu atveju, modernizavęsi Gintauto Palucko socialdemokratai gali pamažu išstūminėti liberalus iš jų užsiimtų mažumų gynimo, emancipacinių sąjūdžių atstovavimo flagmanų pozicijų. Todėl po Aušrinės Armonaitės vėliava po dvejų metų turėtų susitelkti visi partijos kultūriniai liberalai.

Tai žmonės, kurie žino, kas yra Friedrichas Hayekas, Miltonas Friedmanas ir jiems svarbesnės yra idėjos ir jų pačių tapatybė nei grynoji politinė pragmatika, o amžinatilsį Leonidas Donskis jiems, tikiu, yra didesnis autoritetas nei Robertas Dargis. Šiandien prie šios stovyklos daugiausia galima priskirti Remigijų Šimašių ir jo jaunąją komandą Vilniaus savivaldybėje – frakcijos Taryboje seniūną Vincą Jurgutį, Švietimo komiteto pirmininką Vytautą Mitalą, Tarybos narį Skirmantą Tumelį, potencialiai administracijos direktorių Povilą Poderskį, jauną, bet patyrusį ir aukščiausios prabos patirtį Europos liberalų gretose turintį Renaldą Vaisbrodą, o Seime – nuoseklią ir darbščią Viktoriją Čmilytę-Nielsen bei kultūringąjį Arūną Gėlūną. Taip pat šioje stovykloje galėtų būti ir nemaža dalis Klaipėdos liberalų, nors per ilgas buvimas vietinėje valdžioje juos artina prie pragmatikų stovyklos. Regionuose (pavyzdžiui, Anykščiuose ar Utenoje) jų atrama galėtų tapti daugiausia jaunesnės kartos verslininkai, esantys vietinėje opozicijoje ir besibjaurintys vietinių kunigaikštukų valdymo „paniatkėmis“.

Po Aušrinės Armonaitės vėliava po dvejų metų turėtų susitelkti visi partijos kultūriniai liberalai. Tai žmonės, kurie žino, kas yra Friedrichas Hayekas, Miltonas Friedmanas ir jiems svarbesnės yra idėjos ir jų pačių tapatybė nei grynoji politinė pragmatika, o amžinatilsį Leonidas Donskis jiems, tikiu, yra didesnis autoritetas nei Robertas Dargis.

Fantominis skausmas po E. Masiulio skandalo

Ne tik ši stovykla, bet ir apskritai dauguma liberalų partijos aktyvių narių šiuo metu vis dar išgyvena tai, kas medicinoje vadinama „fantominiu skausmu“. Tai fenomenas, kuris būdingas paprastai per nelaimingus atsitikimus galūnių netekusiems žmonėms, kai, pavyzdžiui, nebetekus plaštakos, smegenys vis dar psichologiškai „jaučia“ prarastus pirštus (net jų niežulį ar kutenimą), nesusitaikant su faktu, kad tų galūnių jau nebėra.

Taip nutiko liberalams po E. Masiulio korupcijos skandalo. Dauguma liberalų dar 2016-ųjų pavasarį ne tik džiaugėsi 13–15 proc. populiarumo reitingu, mintyse matavosi būsimas Seimo narių kėdes, galvojo apie ministrų, premjero patarėjų pozicijas bei gana logiškai manė, kad dabar išauš jų valanda. Taip dramatiškai viso to netekus bei patekus į didelių iššūkių zoną, nebuvo pasiruošta, pirmiausia, psichologiškai, atlaikyti smūgius. Liberalai neišvengė tam tikros radikalizacijos, apsiaustos tvirtovės sindromo. Jie pradėjo visur aplinkui matyti priešus ir sąmokslus – daugiausia iš konservatorių, Delfi bei, apskritai, žiniasklaidos pusės.

Geresni nei prognozuoti Seimo rinkimų rezultatai užliūliavo liberalus. Užuot susitelkę į konsntruktyvius darbus, E. Masiulio politinių kalčių išpirkimą bei užėmę „politinio kuklumo“ laikyseną, fantominio skausmo sindromo genami liberalai sustabdė gilesnį apsivalymą (kol to vis tiek neprivertė vėliau padaryti teisėsauga)

2016 m. lapkritį tuometinės liberalų vadovybės apsisprendimas strategine grėsme ir priešininku (net trumpuoju laikotarpiu) laikyti konservatorius buvo iki galo neapgalvotas sprendimas. Jis daugiausia buvo padiktuotas R. Šimašiaus ir jo komandos strateginio nerimo, kilusio, kai Vilniuje (kur tuometinis partijos pirmininkas dar užima ir mero pozicijas) per Seimo rinkimus bene pirmąkart istorijoje nebuvo laimėta nei vienos vienmandatės apygardos. Tai silpnino Šimašiaus autoritetą tarp regiono partiečių ir sėjo nerimą dėl liberalų ateities būsimuose savivaldos rinkimuose.

Ši strategija iš dalies atvedė į nesutarimus su konservatoriais Seime, subyrėjusią Vilniaus koaliciją ir sąjungą su Tomaševskiu, kovą su dalimi žiniasklaidos bei nenuoseklumą siekiant didesnio skaidrumo. Tai buvo neproduktyvi strategija, padiktuota ne tik nerimo ir karštų širdžių, bet ir karštų galvų.

Savaitgalį įvyksiantys pirmininko rinkimai ir Eugenijaus Gentvilo, kaip figūros, turinčios autoritetą bei galinčios išlaikyti abi stovyklas kartu, tranzitinis pirmininkavimas yra gera proga liberalams ramia galva (kiek tai įmanoma vykstant teismo procesams) grįžti prie strateginių diskusijų, svarstymo ir modeliavimo. Tai reikia padaryti jau ir šaltomis galvomis, o ne tik karštomis širdimis.

Jei liberalus domintų nemokamas patarimas iš šono, tai gerokai perspektyvesnis ir Lietuvai reikalingesnis yra Donskio propaguotas kultūrinio, edukuojančio liberalizmo kelias, nei bandymas grįžti į partijų, kaip verslininkų politinės galios projektų, laikus. Jų vietoje laikyčiausi principo, jog kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui.

To nuoširdžiai norėtųsi ir palinkėti Lietuvos liberalams.