Visuomenę nustebino Seime pirmyn besistumiančios pataisos, parengtos pačių prokurorų, pagal kurias jau nuo kitų metų jiems algos didėtų 500–940 eurų per mėnesį. Labiausiai pamaloninti – 952 eurais – taip vadinami specialieji prokurorai, neva turintys kovoti su korupcija, inicijuoti paties premjero Sauliaus Skvernelio. Prokurorai ir juos palaikantys „valstiečiai“ teisina tokį pakėlimą, sakydami, kad biudžetui tai nieko nekainuos, nes prokurorai sutaupė, o išleistos lėšos valstybei grįš iš kovos su korupcija.
Gerai, tarkim, kad prokuratūra sumažino savo anksčiau išpūstą aparatą, nepirko automobilių ar kitaip neišlaidavo ir dabar jau taip kovos su korupcija, kad net dulkės rūks.
O ką reikėtų sutaupyti kitoms, ne mažiau svarbioms institucijoms, kurių darbuotojai gauna absurdiškai menkus atlyginimus? Kuo jie galėtų pagrasinti valdžiai, kuri nei anksčiau, nei dabar negirdi jų pagalbos šauksmo? Štai medikai, universalūs profesionalai, kurie įsitvirtintų bet kurioje Vakarų valstybėje ir tą jau puikiai parodė – daugybė Lietuvos medikų dirba Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kitur. O kuo universitetams užsidarinėjant valdžią galėtų pagąsdinti dėstytojai arba istorikai? Dėstytojai, negalėdami sudurti galo su galu, blaškosi per keletą darbų, laisvalaikiu dirba taksistais ar mėgina iš nevilties įsidarbinti kasininkėmis.
Ar vangią švietimo reformą ir selektyvų algų kėlimą reikėtų suprasti kaip valdžios signalą – eikite velniop, jūs mums nereikalingi? Jūs nepriklausote teisėtvarkos klanui arba jūsų tiesiog per mažai, kad pakeltumėte maištą, arba jums rankos išsukinėtos, kaip dėstytojams, kurie nuolat laikomi baimėje dėl terminuotų sutarčių, ir bijo streikuoti. Tiesa, vis dėlto neseniai paskelbtoje Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo atliktoje pilotinėje apklausoje paaiškėjo, kad streikui pritartų 80 proc. aukštojo mokslo darbuotojų, o 68,6 proc. jame ir dalyvautų.
Šie klausimai ilgus metus buvo ignoruoti ir ankstesnių valdžių. Jie lėmė nunykstančią ekspertizę daugybėje sričių, taip pat ir istorinių valstybinių klausimų ignoravimą.
Ne pirmą kartą atlyginimų klausimą kelia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojai. Čia istorikai, muziejininkai „į rankas“ uždirba 400 eurų, o mokslų daktaro darbas įvertintas 500 eurų. Atlyginimai centro darbuotojams nesikeičia nei tuomet, kai atlyginimai keliami muziejininkams, nei kada keliami pedagogams, o ankstesni seimai šį centro darbuotojų prašymą ignoravo.
Vasarą LGGRTC ieškojo specialisto, kuris padėtų išsamiau apskaičiuoti okupacijos žalą – galėtų peržiūrėti archyvinius dokumentus ir parengti buvusių finansų srautų tarp Vilniaus ir Maskvos balansą. Kartu su latviais ir estais siekiama konkrečiais duomenimis įrodyti, kad Lietuva buvo SSRS donorė, o ne išlaikytinė, kaip dažnai tvirtinama Rusijoje. Latviai ir estai šią žalą jau seniai susiskaičiavę ir atradę metodikas, o Lietuvoje tokiam specifinį įdirbį ir motyvaciją turinčiam mokslininkui LGGRTC galėjo pasiūlyti 810 eurų neatskaičius mokesčių.
Jei mes patys ranka numojame į tokios svarbos istorijos klausimus, kaip galime tikėtis, kad mus gerbs kitos valstybės? Šis atvejis, beje, tapo puikia dovanėle Kremliaus žiniasklaidai – jie su pasimėgavimo tyčiojosi, kaip Lietuva ieško istoriko ir neranda.
Akivaizdu, kad Putino Rusija net nesileis į kalbas apie jokią okupacijos žalos kompensavimą – ji priskaičiavo, kad jai skolinga pati Lietuva, kurios ekonomika esą buvo skatinama Rusijos pinigais, buvo neva sukurta chemijos, naftos pramonės šakos, pastatytos stambios gamyklos ir pan.
Tačiau nesvarbu, ką dabar kalba Rusija, kuri visaip stengiasi suniekinti šį procesą, svarbu, kad mes patys turėtumėm labai konkretų žalos skaičių, kurį galėtumėm solidžiai pagrįsti dokumentais ir pateikti savo piliečiams bei tarptautinei bendruomenei. Galiausiai, tiesa, LGGRTC pavyko rasti archyvuose dirbančią specialistę, tačiau didelis klausimas, ar užteks tokių resursų. Netgi jei ir pavyks atlikti šį konkretų paskaičiavimą, to nepakaks klausimui pakelti į tarptautinį lygmenį. Tam reikalinga platesnė kampanija, tarptautiniai renginiai ir moksliniai tyrimai, kad būtų pademonstruotas nuoseklus Lietuvos požiūris į savo istoriją.
Sprendimas reikalauti okupacijos žalos atlyginimo yra priimtas referendumu ir įtvirtintas įstatymu, tačiau akivaizdu, kad į šį klausimą politikai – tiek dešinieji, tek kairieji – numojo ranka. Okupacijos žala – tik vienas iš klausimų, LGGRTC vykdo daugybę kitų veiklų. Tad nesistebėkime, kad kai kitą kartą kas nors išmes kokią provokaciją apie Lietuvos partizanus, nebebus kam profesionaliai paaiškinti, kad tiesa yra kitokia.
Kiek valstybei rūpi mūsų istorija, puikiai parodė ir Nepriklausomybės Akto paieškos. Net besirengdama valstybės šimtmečiui Lietuvos valdžia nesugebėjo finansuoti ir inicijuoti svarbaus dokumento paieškų, šią iniciatyvą perėmė koncernas „MG Baltic“, o galiausiai Aktą aptiko VDU mokslininkas Liudas Mažylis, universiteto lėšomis nusiųstas į kuklią komandiruotę. O jau kai profesorius rado Aktą, politikai vienas per kitą šildėsi pozityvios naujienos spinduliuose.
Nesugebame deramai pagerbti savo iškilių asmenybių ir herojų – ilgą laiką buvo ginčijamasi dėl paminklo tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, dabar užstrigome ties Lukiškėmis, kurios nuo pat Lenino nuvertimo stovėjo nejudintos.
Lig šiol trūksta epinio filmo Lietuvos istorijos motyvais. Dar 2008 m. žadėjęs sukurti istorinį filmą „Dovydo akmuo“, kuris turėjo būti skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, nuo 2011 m. režisierius Šarūnas Bartas gavo valstybės paramą, tačiau pristatė filmą „Šerkšnas“, pasakojantį apie karo poveikį Ukrainai.
Lietuviai, turbūt, tikisi, kad mūsų istorija ir simboliais pasirūpins kiti – štai Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas sugalvojo, kad Briuselio galima prašyti paramos Gedimino kalno atstatymui, nes jo irimas irgi yra liūčių padarinys.
Kalbama apie tai, kad Lietuvos geologai taip pat nustekenti: nuslinkus Gedimino kalnui, Lietuva susiduria su ekspertizės trūkumu – nėra kam deramai įvertinti situacijos ir sudaryti veiksmų plano.
Toks amžinas prasčiokiškas vaikščiojimas ištiesta ranka, pamiršus bet kokį orumą – gal duos tautos simboliui iš Briuselio, kitą kartą gal Rusija pasiūlys okupacijos žalą padėti apskaičiuoti ar kokį paminklą pastatyti – irgi juk nemokamai. Ar kokį naujienų kanalą atidaryti. Tik drauge pasiūlys ir savo istorijos versiją.